7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Rudens gėrybės”

Spalio 29– lapkričio 25 d. „SamogitiART” galerijoje Telšiuose (Respublikos g. 12).

Jurgita Ludavičienė
Nr. 39 (1007), 2012-11-02
Dailė Anonsai

Apie Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrybą

 

 Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė į Lietuvos ir tarptautinę meno sceną įsiveržė staigiai ir ryškiai, kaip kometa. Ji dėsto VDA tekstilės katedroje ir labai sėkmingai vadovauja VDA tekstilės galerijai “Artifex”.
Derindama moteriškumą su konceptualumu, autorė naudoja savo kūryboje „moteriškais“ laikomus objektus ir tekstilines technikas, kurios šiaip jau priskiriamos rankdarbių sričiai. Plunksnos, siūlai, siuvinėjimas kryželiu – savotiška Severijos „vizitinė kortelė“: siuvinėti buities rakandai, indai, netgi mašinų detalės ar pastatų sienos – ji viską pažymi tariamai minkšto moteriškumo ženklu, kvestionuodama „aukštojo“ ir „žemojo“ meno sampratą.

 

Severijai patinka tai, ką priskirtume miestietiškosios kultūros, „miestiečių liaudies meno“, o einant dar toliau – ir kičo sąvokoms. Tai, kas supa taip vadinamą „paprastą žmogų“, kas formuoja jo, o drauge ir mūsų visų, banalią kasdienybę. Banalus grožio supratimas, utilitarūs daiktai - tai jos kūrybą inspiruojantys objektai. Todėl savo darbuose Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dažniausiai įvairiais būdais naudoja populiariosios, dažnai kičine vadinamos, kultūros fragmentus. Jie kaip savotiškos popkultūros citatos, kurios kitame kontekste perteikia asmeninę autorės patirtį ir jos požiūrį į gyvenimą.

 

Tas regimas paprastumas išsilieja ir visiems suprantama simbolių kalba: gėlės, be abejo, simbolizuoja grožį, na, o visi rakandai - nuoroda į buitiškąją gyvenimo pusę. Banalūs ir paprasti kasdienybės objektai, kaip ir kryžiuku siuvinėtos rožytės, bijūnai, našlaitės, ramunės - lietuvaitės darželio gėlės. Archajinė siuvinėjimo kryžiuku technika mūsų dienomis dažnam asocijuojasi su neskoningais, šabloniškais, „miesčioniškais" siuvinėjimais. Pasirinkdama šią techniką ir gana „saldžius", kičinius populiariosios kultūros elementus bei versdama juos estetizuotais tekstilės objektais, autorė abejoja tradicine meno hierarchija, skirtimi tarp to, ką įprasta vadinti aukštuoju, elitiniu, ir mažiau vertingu menu.