Stalo teatro spektaklis „Bitės ir pasiklydusi meška“

Stalo teatras kovo 9 d. Lietuvos teatro sąjungoje rodys vieną naujausių režisierės Saulės Degutytės-Šiekštelienės spektaklių „Bitės ir pasiklydusi meška“. Spektaklio istorija vystosi apie bičių ir meškos ginčą, tačiau jaunasis žiūrovas netrukus aptiks aliuziją į šalia vykstančius neramumus. Spektaklio kūrybinė komanda bežodžiame kūno, judesio, šviesų ir muzikos spektaklyje vaikams bandys paaiškinti ką pastaruosius kelerius metus jaučia, kalba ir kuo gyvena dažnas iš mūsų. 

Apie spektaklį, jo reikšmę ir svarbą pasakoja spektaklio režisierė Saulė Degutytė-Šiekštelienė:

Kaip gimė mintis kurti spektaklį vaikams karo tema?

Jau du metus visi išgyvename karą Ukrainoje. Pradžioje mane, kaip ir visus, ištiko lyg paralyžius. Niekaip netilpo galvoje, kad XXI amžiuje taip galima elgtis, vykdyti tokį brutalų genocidą ir  terorizmą. Po kurio laiko atsitokėjusi supratau, kad teroristai tik ir nori, kad mes būtume neveiksnūs, suparalyžiuoti, sugniuždyti. Šalia visų pagalbos suteikimo ukrainiečiams veiksmų – kūrybinių dirbtuvių moksleiviams, nemokamų spektaklių ir kitokios paramos, ėmiau mąstyti, kad apie įvykius reikia prabilti objektų teatro kalba. Tokiu būdu patyrinėti istoriją, dabartinės situacijos priežastis ir, galbūt, sufantazuoti išrišimą. O tiesioginis įkvėpimas apsireiškė, kai numirusios bičių šeimos avilyje suradau vaško kandies padarinius. Tuomet bitelės man priminė ukrainiečius, o vaško kandis – užpuolikus. Juk teroristų vadas ir buvo vadinamas „išblyškusia kandimi“. Pradėjus kurti spektaklį atsidūriau aklavietėje – niekaip neradau kandies išraiškos. Tuomet viską perkėlėme į meškos, kuri pasiklydo, liniją.

Kokiomis priemonėmis atskleidžiama spektaklio mintis?

Kaip įprasta Stalo teatre, vaidiname pasitelkę ne lėles, dramos aktorius ar jų išraiškas, o kasdienius daiktus. Taip vaikai geriau supranta perkeltinę reikšmę, kadangi šie daiktai jau pažįstami ir nuolat matomi. Atliepdami bičių judrumą, spektaklyje jas įkūnija teniso kamuoliukai. Jie virsta ir kitais spektaklio veikėjais: kirminu, elniu, saule, mėnuliu. Spektaklio agresorių iš pradžių vaidina mielas meškiukas, kurį netyčia nusipirkau dėvėtų rūbų parduotuvėje. Jam atiteko pagrindinis vaidmuo spektaklyje. Vėliau meškiukas pavirsta į didelį meškiną, kurį jau vaidina aktorius.

Kokios vaikų reakcijos stebint spektaklį sulaukėte?

Iš pradžių, vaikai žiūrėdami šį spektaklį juokiasi, tiesiog kvatoja, nes jiems patinka kamuoliukų žaismė, idėja, kaip iš jų sukuriami skirtingi vaidmenys. Visgi finale, kai prasideda karo veiksmai ir mėginama atgaivinti kamuoliukus, o jie neatgyja, vaikai puikiai supranta ką norima pasakyti ir nustoja juoktis. Šį spektaklį rodėme ukrainiečių mokyklai, vaikai buvo judrūs, atrodė, kad net nesiklauso, tačiau po spektaklio viena mergaitė priėjo ir su viltimi akyse manęs paklausė: „o tai kas vis dėlto laimėjo karą“?

Taigi negaliu meluoti, jog spektaklyje bus labai linksma, nes jo pagrindinė mintis kaip ir šių dienų pasaulio naujienos – nelinksmos. Visgi manau, kad objektų teatro kalbos pagalba vaikai gali susipažinti su tuo, kas tikėkimės, nenutiks mums, bet su tuo, ką dabar išgyvena mūsų kaimynai ukrainiečiai.

Kodėl vaikai turėtų pamatyti šį spektaklį?

Dėl to, kad nors šiek tiek pajaustų ir suprastų ką reiškia patirti manipuliacijas, kaip iš gražaus, linksmo gyvenimo gali susiklostyti visiškai priešingas. Spektaklyje rodome kaip tas meškiukas po truputį pasiduoda propagandai, kokia to priežastis. Aišku, mažiems vaikams nėra visiškai aišku kas yra propaganda, smegenų plovimas, bet mes ir dabar puikiai matome daugybę pavyzdžių aplinkui. Svarbiausia, ką norime pasakyti – būkite atsargūs, nepasiduokite tam smegenų plovimui, mąstykite.

Ukrainiečiai į spektaklį kviečiami nemokamai.

Stalo teatras – tai objektų teatras, kuriantis spektaklius vaikams ir jaunimui jau 20 metų. Šio teatro misija – pasitelkus paprastus daiktus, objektus, medžiagas – kalbėti jauniesiems žiūrovams rimtomis, kartais sudėtingomis temomis. Stalo teatro spektaklių scenografija ir daugelis personažų kuriami iš paprastų daiktų, naudojamų šiomis dienomis ar naudotų mūsų senolių laikais, tokių kaip audimo staklių detalės, puodai ar paprasti batai, žirklės ir t.t. Toks požiūris į daiktus ne tik ugdo žiūrovų vaizduotę, bet ir padeda įgyvendinti tvaraus gyvenimo prevencijos idėją: senų, sudėvėtų, netinkamų naudoti daiktų nereikia skubėti išmesti, nes juos puikiausiai galima panaudoti įvairiems kūrybiniams sumanymams. Stalo teatro spektakliai dažnai remiasi archajiškais mitais, sakmėmis, pasakomis arba literatūros kūriniais, originaliomis pjesėmis, scenarijais, o spektaklius lydi gyva muzika.