Tekstas aktoriui – kaip deimantas

Aktorė Anastasija Marčenkaitė sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013), „Pelėdų kalnas“ (rež. Juzėnas, 2018) ir kt. Vaidina režisieriaus Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023).

Aktorės kelią pradėjote anksti. Kaip kito profesijos suvokimas ir kas tam darė įtaką?

Aktorės kelią pradėjau dar nežinodama, kad mano karjera jau prasideda. Tuo metu buvau tik vienuolikmetė, taigi pats tikriausias vaikas su vaikiškais rūpesčiais – mokykla, baleto pamokos, namų darbai ir draugai. Apie aktorystę negalvojau kaip apie amatą ar profesiją, tokio pobūdžio apmąstymams paprasčiausiai buvau per jauna. Vis dėlto vaidinti labai patiko, o patirtis kine įsirėžė giliai į širdį.

Požiūris į aktoriaus profesiją keitėsi kartu su asmenybės branda. Kai atėjo laikas rinktis studijas, atmintyje ir širdyje aktorės profesija stipriausiai išsiskyrė iš kitų minčių. Per studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano požiūris į profesiją dar daugybę kartų kito. Tam įtakos turėjo pasisekimai ir nuotaikų kaita.

Net per šiuos trumpus vienus metus po studijų baigimo santykis su profesija taip pat nebuvo stabilus. Nepastovus darbas, taigi nepastovios ir mintys. Manau, kad ir ateityje tokių svyramų tikrai bus. Tačiau išmokau šias mintis priimti ramiau, jų nebijoti ir nemanyti, kad tai nuosprendis. Iš tiesų džiaugiuosi savo išsilavinimu ir profesija: ji yra didelė dalis manęs, o visa kita – tik niuansai.

Ar jūsų vaidybos kelyje teatras atsirado tik studijuojant akademijoje?

Taip, teatre pradėjau vaidinti studijuodama akademijoje, iki tol turėjau patirties tik kine. Pradėjus studijuoti man buvo smalsu, koks yra teatras ir kas jame vyksta. Labai džiaugiuosi, kad turėjau ir turiu galimybę tai patirti.

Ar esate nusprendusi, kurią aktorystės sritį norėtumėte rinktis?

Tikriausiai turėtum būti labai paklausus aktorius, kad galėtum sau leisti rinktis darbą tik teatre arba tik kine. Man regis, mūsų meno sritis tam tiesiog per maža. Nematau priežasčių, kodėl turėčiau atsisakyti vienos ar kitos krypties. Jos abi savaip žavios ir įdomios. O turėti galimybę dirbti ir teatre, ir kine yra dovana.

Kuo išsiskyrė kūrybinis procesas su režisieriumi ir dramaturgu Iwanu Wyrypajewu spektaklyje „Girti“?

Tai mano pirmas savarankiškas vaidmuo teatre, dirbau su nuostabiais LNDT aktoriais, galėjau juos stebėti ir mokytis. Kai mane pirmą kartą belaidžiu mikrofonu prijungė prie garso sistemos, nevalingai pamaniau: ,,Nuostabu – čia nori mane girdėti!“ Pasijutau didelės teatro dėlionės dalimi. Per spektaklio kūrybinį procesą didžiausią įkvėpimą jutau iš mane supančių teatro žmonių – kolegų aktorių ir režisieriaus. Juk nei buvimas scenoje, nei garso įranga ar kiti materialūs objektai nesukuria teatro – jį sukuria žmonės.

Kiek kūryba tokiame spektaklyje, kuriame dramaturgija ir teksto tikslumas užima svarbiausią vietą, panašus į darbą kine?

Teksto tikslumas svarbus ir teatre, ir kine. Vis dėlto kartais kine jo reikalaujama kiek daugiau. Tai ypač pajutau dirbdama užsienio kino projekte: jo komanda tikrino ne tik tai, kaip tiksliai įsiminiau tekstą, bet taip pat ar paisau skyrybos ženklų, ar teisingai juos išreiškiu savo intonacija.

Spektaklyje „Girti“ mane labai sudomino Wyrypajewo santykis su tekstu. Jis pabrėždavo, kad tekstas aktoriui turi būti kaip deimantas – toks pat brangus ir tobulas. Be to, svarbu sąmoningai suprasti, kad būtent toks jis ir yra. Privalu pasitikėti tekstu, į jį remtis ir siekti, kad ištartas žodis skambėtų nepriekaištingai. Nekalbu apie skambesio švarumą ar dikciją, turiu omenyje mintį, kurią tas žodis ar jų junginys perteikia. Wyrypajewas kartodavo, kad šios pjesės esmė yra tekstas, o mes, aktoriai, jį tik įkūnijame ir perkeliame į teatro sceną. Per repeticijas buvome sutarę, kad nebandysime „išvaidinti“ teksto, kitaip tariant, sakyti jo nuo savęs, daryti nereikalingų pauzių, nes tai stipriai prasilenktų su režisieriaus sumanymu.

Kuo patirtis kine ir televizijos serialuose naudinga teatro scenoje? Ar vaidyba ekrane išmoko daugiau subtilumo ir techninio tikslumo?

Man čia svarbus žodis „patirtis“ – nesvarbu, kine, teatre ar televizijoje. Juk skiriasi tik išorinės detalės, tarkim, ar yra gyvas žiūrovas, ar ne, ar yra galimybė vaidinti kelis dublius, ar ne, bet esmė tai, ką aktorius turi savo viduje. Subtilumo ir techninio tikslumo, mano galva, būtų neblogai turėti vaidinant tiek prieš kamerą, tiek scenoje.

Koks šiandien didžiausias jūsų, kaip aktorės, tikslas?

Nemeluoti sau ir žiūrovui.

Dėkoju už pokalbį.