Kūrybinis procesas – mėgstamiausia dalis

Aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Koks buvo spektaklio „Fossilia“ kūrybinis procesas? Kokie jo elementai jums svarbiausi?

Per pirmą susitikimą su režisiere kalbėjomės, kaip įsivaizduojame procesą ir koks jis galėtų būti. Mane sudomino noras tyrinėti, leistis į nežinojimą ir ieškoti, kaip tremties istorija galėtų būti išgirsta šiandien. Režisierė tiksliai žinojo, kad nebus iš anksto parašytos pjesės ir Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“ naudosime kaip tašką, nuo kurio atsispirsime, o ne bandysime atkurti knygoje aprašomą realybę ir žmones. Žinojimas, kad renkamės neinscenizuoti kūrinio, man buvo svarbus apsisprendžiant prisijungti prie komandos.

Kūrybinis procesas turėjo daug nežinomų aspektų, o tai man buvo įdomu, nes visi kartu leidomės į ieškojimus, tyrinėjimus, filmų peržiūras, parodų lankymą ir tikrai ilgą laiką nežinojome, kur tai nuves. Tačiau visuomet buvo justi ramybė, užtikrintumas, pasitikėjimas, kad viskas susidėlios, o leidimas sau būti šiame nežinojime nukreips ten, kur reikia. Kūrybinis procesas buvo šviesus, nepaisant analizuojamos temos sunkumo. Kiekvienas iš kūrybinės komandos narių turėjo skirtingą požiūrį į ją ir tuo dalinosi su kitais.

Kaip vykstant šiam darbui suvokėte istorinę atmintį?

Visada sau primenu, kad esu dabar ir dabar pasirenku. Istorija, atmintis yra šalia, kartu, į ją žiūriu kaip į praeitį, į tai, kas jau praėjo ir paliko tam tikrus pėdsakus, tačiau pati joje nedalyvavau, nes manęs fiziškai dar nebuvo. Turiu omenyje tremtį. Man svarbu apie ją kalbėti, dalintis, galvoti, tik nepriimtina to išgyventi dar kartą, kankinant save kitų praeities kančia, nes ji sunkiai pamatuojama ar net man, kaip to nepatyrusiam žmogui, nelabai ir suvokiama. Ji gali kelti pyktį, skausmą, bet tai jau yra mano reakcija dabar.

Kokios svarbos tokio tipo kūriniuose yra liudijimo aktas?

Žmonių liudijimai kalba patys, kaip ir Dalios Grinkevičiūtės istorija, kuria rėmėmės. Mūsų interpretacija plėtojosi šalia knygos siūlomo naratyvo ir liudijimų, nes mes patys gyvename šalia jau įvykusios istorijos.

Ar šio proceso metu turėjo reikšmės kartų skirtumas?

Apie tai nemažai kalbėjomės, komanda buvo sąmoningai parinkta, kad įvairiais klausimais būtų girdimi skirtingi požiūriai. Visi dalindavomės tuo, kas ką galvojame. Asmeniškai nemėgstu skirstymo pagal kartas, nes požiūris į tam tikras situacijas priklauso nuo kiekvieno individo ir jo gyvenimo konteksto, bet, aišku, tendencijos egzistuoja.

Kiek spektaklyje buvo analizuojama trauma?

Nemažai apie tai diskutavome. Trauma – kaip šešėlis, kuris visada yra, bet mes nežinome, kaip ir kada jis bus išjudintas. Mes priimame pasekmes. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra atvira, didelė, kraujuojanti žaizda.

Kuo jums, kaip aktorei, įdomus Duktės vaidmuo šiame spektaklyje?

Man iš esmės patinka kūrybiniai procesai – tai mano mėgstamiausia dalis. Šįkart atrodė, kad visi personažai yra mūsų bendrai sukurti, nes jie susideda iš istorijų, kuriomis dalinomės. Mes žinojome, kad vaidinsime šeimą. Žinojau, kad būsiu dukra. Man atrodo gerai, kad nesirinkome vardų ir nusprendėme likti prie šių bendrinių daiktavardžių – Mama, Tėtis, Dukra, Sūnus, taip būdami atviresni ir talpesni.

Ar jums kūryboje svarbi atmintis ir jos formos?

Man patinka galvoti apie atmintį, apie tai, kaip ji veikia, kinta, kokius dalykus ištrina, o kokių prideda, kaip laikas ją keičia, kas lieka labai ryšku, o kas išblunka. Tarkim, spektaklyje  „Fossilia“ kūrinys, nuo kurio atsispyrėme, buvo rašytų ir perrašytų prisiminimų kelionė. Pirmieji Grinkevičiūtės prisiminimai buvo parašyti jai pabėgus, besislapstant. Ji juos užkasė, o po kiek laiko neberado, todėl rašė naujus. Šie, palyginti su pirmu rankraščiu, jau yra pakitę, šaltesni, tikslesni, nors prisiminimai ir tie patys. Perrašomi prisiminimai, perrašoma atmintis – šios temos man labai įdomios.

Spektaklyje naudojama daug videomedžiagos. Kokia erdvė šiuo metu jums artimesnė – kino ar teatro?

Nelabai skirstau, mane domina įvairios sritys. Darbus renkuosi pagal kūrybinio proceso kryptis, temas ir jame dalyvausiančią komandą.

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Šiuo metu baigiu magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje – su bendrakursiais atidarome parodą.

Dėkoju už pokalbį.