Teatras
Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ nustebino kitoniškumu – daug metų su festivaliu siejamus didelius užsienio šalių teatrų pastatymus pakeitė kamerinio intymumo kupini spektakliai-paskaitos. Šis žanras nebuvo vienintelis šių metų „Sirenas“ vienijantis vardiklis, tačiau ir tarp kitų tarptautinės programos spektaklių sklandė panaši asmeninių istorijų šmėkla. Artimą ryšį su žiūrovais spektaklyje „Sūnelis“ taip pat kūrė ir režisierė bei pagrindinė aktorė Nataša Živković, kartu su aktoriais Danieliu Petkovićiumi ir Loupu Abramoviciumi supažindinusi festivalio žiūrovus su Balkanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) kultūriniu reiškiniu.
Spektaklį sudaro dvi dalys: istorinio burnešų reiškinio pristatymo, remiantis tikromis jų istorijomis, ir choreografinė. Tokia kūrinio sandara siūlo jo temą apsvarstyti iš loginės ir iš kūniškos, jausminės perspektyvos, aktyvuodama abu žiūrovų smegenų pusrutulius. Nors iš Živković lūpų nuskamba frazė, kad „burneša – tai vidinė būsena, o ne dėvimi drabužiai“, dokumentinių pasakojimų fragmentai atskleidžia šio radikalaus moterų pasirinkimo priežastis. Pasirinkdamos ar, šeimai netekus sūnų, priverstos tapti burnešomis jos duoda skaistybės įžadą ir negali turėti vyro ar vaikų. Visa tai mainais į visavertes žmogaus teises, kurios tuo metu buvo prieinamos tik vyrams. Šiame reiškinyje taip pat galima įžvelgti ir translytiškumo galimybę. Iš šios perspektyvos burnešų tradicija be galo moderni, tačiau daugeliui moterų tai buvo vienintelė išeitis norint išvengti patriarchalinės sistemos spaudimo.
Antroje spektaklio pusėje Živković atgimsta judesiu, kovoja už teisę būti žmogumi, bando išsilaisvinti iš lyčių hierarchijos, keldama klausimą, kodėl negalime gyventi be aiškios vietos vyro ar moters lentynoje. Per diskusiją po spektaklio kūrėja atskleidė, kad ją taip pat įkvėpė finalinė prancūzų režisierės Claire Denis filmo „Gražus darbas“ („Beau travail“, 1999) scena. Spektaklyje, kaip ir filmo pabaigoje, skamba grupės „Corona“ daina „The Rhythm of the Night“ ir pagal ją šokama savitesniais nei įprasti klubų kultūrai judesiais. Živković choreografijoje šokis tampa būdu dekonstruoti lyčių stereotipus, taip pat translyčių ir homoseksualių žmonių noro būti priimtiems manifestu. Laikai keičiasi, o visuomenės susiskaldymas ir galios pozicijos išlieka, tik šiek tiek kitais pavadinimais.
Scenoje lyčių takumas kuria atvirkščią pasaulio sandarą. Burnešos pagalbininkai – du aktoriai vyrai, persirengę moterimis, – vaišina žiūrovus vyrus degtine miniatiūrinėse kolbose ir pagal paprotį plauna žiūrovams vyrams kojas. Tai reginiui suteikia autentiškos Balkanų kaimelių dvasios. Taip pat toks apsimainymas lytimis leidžia pajusti, kodėl moterims skaudu gyventi visuomenėje, kurioje jos mažiau vertinamos nei vyrai. Pačios režisierės teigimu, mumyse egzistuoja tiek vyriškas, tiek moteriškas pradas, tik vienas labiau išreikštas ir tai nepriklauso nuo biologinės lyties.
„Sūnelis“ žavi teatro scenoje šiuolaikiškai atskleista senovinio Balkanų kaimo tradicija, sudrebina konservatyvias lyčių normas ir fragmentiškais pasakojimais bei šokio judesiais kviečia patirti mąstymo apie lytį metamorfozę. Kultūrinis burnešų reiškinys, nors jau beveik įrašytas į raudonąją knygą, šiandien ne tik prabyla apie moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje, bet ir atspindi translyčių bei homoseksualių žmonių tikrovę ir socialinės atskirties reiškinį.
