Teatras
Su režisiere Egle Kižaite kalbėjomės apie teatro vaikams ir jaunimui ypatumus. Kartu su vyru aktoriumi Pijumi Narijausku ji įkūrė „Vėjų teatrą“, jame yra pastačiusi spektaklių ir kūdikiams, ir mokyklinio amžiaus vaikams. Režisierė yra dalyvavusi festivaliuose Gruzijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Libane, Rusijoje, Turkijoje ir kt. 2018 m. gavo „Fortūnos“ apdovanojimą už spektaklius „Lė-kiau-lė-kiau“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Būtybės“ (NKDT, 2018) ir „Vasarvidis“ (NKDT, 2018), taip pat pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už teatrą vaikams ir jaunimui.
Kas Jus pastūmėjo rinktis režisūros studijas?
Iš tiesų mano istorija gana banali. Nuo pradinės mokyklos laikų įsivaizdavau save teatro pasaulyje. Tai buvo gana naivus noras. Gyvenau toli nuo kultūrinio centro – Vilniaus, kuriame buvo tikrai daug teatro ir kitų meno pavyzdžių, todėl stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją neturėjau daug žinių ir aiškaus suvokimo apie teatro pasaulį. Stojau iš pajautimo, kad mane tai traukia, yra įdomu. Galėjau pakreipti savo gyvenimą praktiškesnės profesijos link, tačiau traukė kūryba, menas, įdomūs ir kūrybingi žmonės. Labiausiai įsivaizdavau žmones, kurie dirba teatre ir kuriuos vėliau ten sutiksiu. Į teatrą mane atvedė naivios, vaikiškos iliuzijos.
Kaip tapimas mama pakeitė Jūsų kuriamų spektaklių formą ir turinį? Kokių naujų dalykų išmokote apie savo mažuosius žiūrovus?
Spektaklius vaikams pradėjau kurti anksčiau, nei gimė sūnus. Teatras vaikams atsirado jau studijų metais, nuo pat pirmo kurso. Vaiko gimimas man padėjo geriau suvokti savo žiūrovą. Laukdamasi pradėjau kurti spektaklius kūdikiams, juos statydama rėmiausi vien teorinėmis žiniomis, o dabar vaiko buvimas šalia ir platesnis kitų vaikų pažinimas priartina prie žiūrovo poreikių, galimybių, norų. Geriau supranti, kad teatras vaikams ir jaunimui yra išskirtinė sritis, reikalaujanti specifinių žinių, pajauti, kaip vis dar trūksta to žinių bagažo. Manau, teatro vaikams ir jaunimui lauke dauguma mokomės iš savo patirčių, o viena jų – savo vaikų pažinimas.
Praktinės ar teorinės žinios naudingesnės mokantis kurti vaikams?
Su kiekvienu spektakliu mokausi. O mokantis tiek praktinės, tiek teorinės žinios vienodai svarbios. Kurdama vaikams ir jaunimui daug gilinuosi į vaikų raidą, skaitau apie paauglių psichologiją, kalbuosi su psichologais, kurie dalinasi savo žiniomis ir patarimais. Šie šaltiniai padeda suvokti, kas žmogui jo amžiuje svarbiausia, su kokiomis problemomis susiduriama. Jei kalbame apie kūdikius, iš literatūros paaiškėja, kokios jų galimybės: suprasti, matyti. Tačiau praktinės žinios leidžia suvokti, kaip mažieji žiūrovai reaguos į patį spektaklį – scenovaizdį, tekstą, muziką ir pan. Kurdama pirmuosius spektaklius kūdikiams, vyresniems vaikams ar jaunimui daugiausia pasiklioviau intuicija, bandžiau prisiminti savo vaikystę ir paauglystę. Tarkim, spektaklių kūdikiams premjeros labai skiriasi nuo vėlesnių rodymų, nes per premjerą pasitikrinu reakcijas ir vėliau kai ką keičiu. Dažniausiai koreguoju techninius dalykus, kurie kūdikius išgąsdina arba kaip nors nenuspėjamai paveikia. Tad kūrybos procese praktinės ir teorinės žinios puikiai sąveikauja.
Kokios temos ar patirtys iš Jūsų vaikystės, paauglystės atsirado spektakliuose?
Kaip vaikui, man buvo labai svarbi draugystės, ryšio su kitu žmogumi tema, kurią nagrinėju ne viename spektaklyje vaikams. Keliuose spektakliuose atsiranda draugo praradimo tema, kurią įkvėpė mano pačios vaikystė. Tai patyriau pradinėse klasėse, kai praradau brangią draugę, kuri išsikraustė gyventi į kitą miestą. Žinoma, suaugusiam žmogui tai neatrodo reikšminga, todėl labai sunku empatiškai žvelgti į šią situaciją. Bet tuo metu tai buvo neapsakomai stiprus išgyvenimas, didelė netektis. Manau, kad vaikams pirmi kartai – pirma draugystė, atrastas geriausias draugas, su kuriuo nesinori skirtis, ir pirmas jo praradimas – yra svarbūs. Ši jautri, skaudi tema vaizduojama mano režisuotuose spektakliuose „Labas, Lape!“, „Baisiai gražu“. Kituose spektakliuose draugystės tema išsiplečia į apskritai santykį su kitais žmonėmis – draugais, tėvais. Manau, natūralu, kad kūryboje viskas ateina iš asmeninės patirties, kuri vystosi toliau. Juk kūryba gimsta kūrėjo viduje, tad visi džiaugsmai ir skauduliai persikelia į sceną.
Dauguma Jūsų spektaklių kalba apie bendražmogiškus dalykus, todėl yra įdomūs ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Ar tokį teatrą kurti stengiatės tyčia, ar jis gimsta natūraliai?
Nekuriu taip, kad būtų įdomu tėvams, bet kartu stengiuosi nekurti vaikams „vaikiškai“. Vaiką matau kaip žmogų. Nesvarbu, koks jo amžius, tai, kad jis mėgsta žaisti ar kad yra mažo ūgio. Jis visų pirma žmogus. Todėl spektakliuose esančios jautrios temos, skaudūs išgyvenimai yra bendražmogiški. Į spektaklius atėję tėvai atsimena savo vaikystę arba tuos išgyvenimus mato savo augančių vaikų patirtyse. Kartais pačioje dramaturgijoje atsiranda pokštų, kurie vienaip paliečia vaikus, o tėvams pasirodo juokinga visai kas kita. Anksčiau buvo madinga tyčia įterpti juokelį tėveliams, bet mano kuriamuose spektakliuose tokių elementų nėra.
Tapimas mama man, kaip režisierei, kelia norą scenoje vaizduoti šeimą ir jos narių tarpusavio santykius. Pastebiu, kad vienoks ar kitoks šeimos vaizdavimas iš tėvų ir vaikų perspektyvos matomas skirtingai, galbūt tėvams kažkokie neatitikimai kelia juoką, o vaikams – ne. Bet nors spektakliai skirti vaikams, visuomet siekiu, kad tėvai taip pat būtų įtraukti. Pavyzdžiui, spektaklyje „Baisiai gražu“ akivaizdus kontrastas tarp tėvų, kurie įsitraukia į spektaklio žiūrėjimą kartu su vaiku, kažką jam pasakoja, aptaria su juo tai, kas vyksta scenoje, ir tų, kurie užsidaro ir tyliai laukia, kol vaikas pažiūrės spektaklį. Mano siekis, kad vaikai ir tėvai kartu žiūrėtų spektaklius, nes tėvų indėlis į vaikų kultūrinį gyvenimą labai didelis, juk vaikai mokosi kopijuodami savo didžiausius autoritetus – tėvus, tad labai svarbu, kad šie įsitrauktų į spektaklį.
Pagal Daivos Čepauskaitės dramaturgiją sukurtame spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“ kalbate itin jautria tema – apie vaikų ir tėvų santykius. Kaip sugriauti tą sieną tarp maištingų paauglių ir jiems nenusileidžiančių tėvų?
Manau, šis klausimas yra amžinas ir giliai įsišaknijęs Vakarų pasaulyje, todėl sugriauti jo turbūt neįmanoma, utopiška. Paauglystė – toks nesuvokiamas laikotarpis, kad mes, suaugusieji, norime, jog tai kuo greičiau pralėktų, stengiamės apsimesti, kad to nėra. Tai viena iš priežasčių, kodėl yra tiek mažai spektaklių, skirtų paaugliams, nes niekas nesupranta, kas tuo metu vyksta. Suaugusieji labai greitai nutolsta nuo paauglystės aktualijų, kai viskas būna labai naivu, išdidinta ir tai apsunkina galimybę suvokti. Išgyvenant paauglystę kiekvienas dalykas atrodo toks katastrofiškai painus, reikia tiek daug pasirinkti ir suspėti, prasideda pirmieji santykiai, svarbu būti priimtam draugų, tėvai pasidaro didžiausi priešai, atrodo, kad ant tavęs užsėdo kažkoks mamutas.
Manau, paauglystę išgyventi bent kiek lengviau gali padėti tik kalbėjimas, pasikalbėjimas, išsikalbėjimas. Žinoma, labai lengva pasakyti, kad reikia kalbėtis. Visi vienaip ar kitaip išgyvenome paauglystę, todėl, manau, tėvai turėtų iš anksto morališkai ruoštis, apgalvoti tam tikrus dalykus, kad pačių tėvų paauglystė neužkluptų taip netikėtai. Paauglius, be abejo, šis chaosas užklumpa staiga, nes jie nežino, kur paklius. Tačiau tėvai, suvokdami, koks tai sudėtingas laikotarpis, galėtų ruoštis kantriai išgyventi šį laikotarpį ir bandyti kalbėtis su vaiku. Paaugliams sakyti, kad pasikalbėtų su suaugusiais, ir tikėtis, kad jie taip padarys, yra nesąmonė, bet jeigu tėvai būtų pasiruošę kalbėtis, suprastų, neteistų ir nesijuoktų iš to naivumo, tai atsirastų pasitikėjimas, kuris galbūt padėtų lengviau išgyventi paauglystę.
Spektaklis „Baisiai gražu“ gimė iš to, kad Čepauskaitės poezija iš knygos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ virto dainomis. Kaip Jūsų režisuotuose spektakliuose vaikams muzika keičia dramaturginį pamatą?
Muzika man labai svarbus elementas. Teatras be muzikos man atrodo tuščias. Nebent muzika tampa tyla. Spektaklis „Baisiai gražu“ atsirado iš muzikos: pirmiausia buvo Daivos eilėraščiai, iš jų gimė dainos, o pagal jas rašiau dramaturgiją, jungdama dainas į istoriją. Kitur dramaturgija padiktuoja, kokia turėtų būti muzika. Pavyzdžiui, spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“ personažų charakteriai padarė įtaką renkantis muziką. Kartais scenoje norisi kontrastuojančios su tuo, kas vyksta, muzikos, o kartais kaip tik pasitelkiu muziką, norėdama sustiprinti emociją. Taip pat tai puikus pagalbininkas stengiantis praplėsti temą, išryškinti dalykus. Ypač vaikiškuose spektakliuose, kuriems muziką dažniausiai kuria Pijus, ji skamba visada. Tarkim, kūdikių spektakliuose, kurių trukmė įprastai yra 20–30 minučių, po to vyksta žaidimas, ir visą tą laiką skamba muzika. Nuo muzikos parinkimo dažniausiai ir pradedu statyti spektaklius kūdikiams.
Niekada nesusimąsčiau, kodėl muzika mano gyvenime ir kūryboje užima tiek daug vietos, bet net ir „Vėjų teatro“ išskirtinumas yra muzika – autentiška, originali, kiekvienam spektakliui sukurta individualiai. Esame išleidę ir spektakliuose skambančių dainų albumus. Iš tiesų vaikai iki penkerių metų viską priima per garsą, muziką. Jie yra „audialai“ ir vaizdas jiems nėra toks svarbus. Jei kalbėsime apie paauglius, pati atsimenu, kad paauglystėje muzika labai aktuali: jos klausymasis per ausines, draugų būryje, tam tikra popkultūra arba tai, ką tėvai klausydavosi, kai buvai vaikas. Taip pat yra muzika, kurią išgirdus nupurto, nes ją dainavai aštuntoje klasėje per muzikos pamokas. Man muzika labai svarbus ne tik teatrinis, bet ir kiekvieną mano dieną lydintis elementas.
Kokias vertybes stengiatės perduoti vaikams teatre?
Ilgą laiką „Vėjų teatro“ spektakliuose tai buvo pagarba draugui, prisirišimas – toks kaip Lapės ir Mažojo princo: tu esi atsakingas už tą žmogų, su kuriuo susidraugauji. Draugystės tema labai plati, ji paliečia ir santykį su bet kokiu žmogumi, juk visi esame viena didelė bendruomenė. Ypač per karantiną paaiškėjo, kaip mums trūksta socialinio gyvenimo, kokie be jo pasidarome pikti. Kita vertybė – tai šeima ir, žinoma, empatija. Norisi išmokyti suprasti ir priimti kitą, nesmerkti. Turbūt keistai skamba „mokytis emocijų“, bet mes dažnai pamirštame tuos vidinius dalykus, kuriuos reikia puoselėti tiek pat, kiek ir kokias nors matematines žinias. Dabar spektakliuose atsiranda ir naujos temos – meilė aplinkai, kurioje gyvenu. Norisi mokyti vaikus mylėti gamtą, o ne grūmoti pirštu ir sakyti „nešiukšlink“.
Kas yra svarbiausia spektaklyje vaikams, kad būtų estetiškai patrauklu ir pasakiška ar problemiška ir didaktiška?
Man labai svarbi estetika, nes kai mūsų gyvenimai gana perkrauti, lengva tarp viso to pasimesti. Taip pat ir scenoje, jeigu estetika neapgalvota, tai gali pakenkti temos priėmimui. Kalbant apie pasakiškumą, tai, tarkim, spektaklio „Baisiai gražu“ scenografija padaryta iš kartoninių dėžių. Apskritai vaikų teatre norisi kurti iš paprastų, žiūrovams pažįstamų objektų, kurių yra daugelio namuose ar garaže. Tačiau scenoje tą paprastą kartono dėžę galima paversti kitu dalyku – tai skatina vaikų kūrybiškumą, lavina vaizduotę, kuria pasakišką atmosferą. Kiekvienai amžiaus grupei naudojame kitoniškus objektus, erdves, spalvas.
Žodis „didaktiškas“ labai atgraso, nes visi aplinkui nori mus pamokyti. O ką norisi daryti klausantis tokių pamokymų? Užsikimšti ausis ir nieko negirdėti. Manau, spektakliuose vaikams ir jaunimui svarbu pasirinkti problemišką temą, tačiau jokiu būdu negrūmoti pirštu savo žiūrovui, stengiantis jį pamokyti.
Kas ir kaip pasikeistų, jeigu spektakliuose vaikams ir paaugliams imtų vaidinti į juos panašaus amžiaus aktoriai? Sceninis pavyzdys – Gedimino Rimeikos režisuotas spektaklis „Žuvėdra (remix)“ („Menų spaustuvė“, 2019), kuriame vaidina vaikai.
Šis formatas man kelia dviprasmiškus jausmas. Pati profesionalioje scenoje to niekada nedariau. Dažniausiai vaikų pasirodymai scenoje būna pavieniai – vaiko pasirodymas minimalus, bet režisieriui pasirodė būtinas. Aš skeptiškai vertinu vaikų įtraukimą į suaugusiųjų spektaklius, tačiau vaikų dalyvavimas įvairiose teatrinėse veiklose, kurios skirtos būtent jiems, – labai sveikintinas. Taip pat svarbus ir galutinis išėjimas į sceną, užbaigiantis tą patirtį, bet ne mažiau svarbus ir kūrybinis procesas. Tada teatro galimybės dar labiau prasiplečia ir jis tampa mokytoju – vieta, kurioje užsimezga draugystės, mokaisi kūrybiškumo, atsakomybės, pasitikėjimo.
Neseniai žiūrėjau porą „Tedx“ vaizdo įrašų, kuriuose amerikiečių teatro mokytojos kalbėjo, kad kai kuria vaikai, teatras nėra apie meną, jis yra apie kur kas daugiafunkciškesnius dalykus. Tikrai turėtų būti atkreiptas visuomenės dėmesys į teatrą kaip į mokymo priemonę. Man svarbu, kad paaugliams vaidintų jauni žmonės, kurie dar nėra taip nutolę nuo jų emocijų. O spektakliuose vaikams renkuosi aktorius profesionalus, nes tada vyrauja objektyvesnis požiūris, tema tampa kur kas visapusiškesnė. Tokio teatro, kuriame vaidina vaikai, ir tokio, kuriame vaidina profesionalūs aktoriai, funkcijos skirtingos.
Kokia dramaturgija vaikus paliečia labiausiai? Ar tai pasakojimai apie kaimus, mitologiją, ar dabarties aktualijos, ar universalios, įvardinto laikotarpio neturinčios istorijos?
Spektaklyje „Baisiai gražu“ erdvės, laiko, vardų, pavardžių nebuvimas priartina istoriją prie kiekvieno žiūrovo, nes kai nėra įvardintų metų, gali nusikelti ir į 10-ąjį dešimtmetį, kuriame tėvai gali prisiminti save, ar į visai netolimą praeitį. Kitas pavyzdys – spektaklis „Milžinas mažylis“: jo dramaturgijoje veiksmas vyksta senais milžinų laikais, bet spektaklyje visą istoriją jungiame su šiais vaikams atpažįstamais laikais. Tai tampa savotiška kelione laiku.
Jei kalbame apie paauglius, visas sudėtingumas kyla iš to, kad, kaip kūrėjas, turi būti dabartyje: turi žinoti paauglių žargoną, populiarią muziką ir kitus specifinius dalykus, kurie galėtų padėti suprasti ir pažinti savo auditoriją. Tad įvairios istorijos ir teatro formos gali paliesti vaikus ir jaunimą, jei tik, kaip kūrėjai, atsakingai žiūrėsime į savo žiūrovus ir būsime pakankamai juos pažinę.
Ačiū už pokalbį.
