Gyvas santykis ir teatro laikinumas

Su aktore Adele Šuminskaite kalbėjomės apie jos veikėjas bei teatro reikšmę gyvenime. Ji sukūrė vaidmenis spektakliuose „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT, 2017), „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, OKT, 2018) ir jo tęsinyje „Sapiens“ (Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019) bei „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020).

Kas Jums arčiau širdies – teatras ar kinas?

Teatras. Nesakau, kad taip bus visą gyvenimą, ir nemanau, kad teatras kuo nors ypatingesnis ar paveikesnis už kiną, bet kol kas teatro scenoje patiriamas akimirkos laikinumas, trapumas ir gyvas kontaktas su žiūrovu mane įkvepia ir patenkina kaip jokia kita meno forma. Tik teatre žiūrovas tampa bendrakūrėju, turi labai subtilios galios dalyvauti ir keisti spektaklį. Aš, kaip aktorė, jausdama, koks prieš mane žiūrovas, kokios jo reakcijos, keičiuosi ir taip keičiu spektaklį, taigi tarp mūsų vyksta nuolat kintantis, gyvas ir su niekuo kitu nepalyginamas dialogas. Kažkoks tylus, neverbalinis minčių, jausmų, troškimų, baimių ir energijų apsikeitimas. Dėl gyvo santykio ir laikinumo joks spektaklis nebus toks pat kaip jau buvęs, lygiai kaip jokia diena nebus tokia kaip vakarykštė.

Ką Jūsų karta atsinešė į Lietuvos teatro sceną? Kuo ji išskirtinė?

Man atrodo, mes daug eksperimentuojame ir nebijome klysti. Nebijome ieškoti naujų formų, stebinti žiūrovo, jam nepataikauti, kviesti patirti ir pažvelgti į teatrą šiek tiek kitomis akimis. Apskritai santykis su žiūrovu visai kitoks: anksčiau „ketvirtosios sienos“ griūtis buvo neįsivaizduojamas dalykas, utopija, o dabar per spektaklį kalbėtis su žiūrovu akis į akį yra norma. Manau, kad atsinešėme daug entuziazmo ir laisvę ieškoti teatrinės kalbos, kuri nebūtų mūsų tėvų, senelių, prosenelių – ankstesnių kartų, o būtų mūsų, apie mus, apie šią kartą, apie šį amžių ir jo aktualijas. Kokiu laiku gyvename, tokį laiką ir atsinešame į sceną, tai natūralu. Tikiu, kad menas turi kalbėti apie dabar, o ne apie vakar. Taip pat pastebiu, kaip stiprėja performanso įtaka teatre. Mane įkvepia aktoriai, kurie yra ne tik savo profesijos meistrai, amatininkai, bet ir tyrėjai, dažnai atveriantys savo asmeninį vidinį pasaulį, o ne tik tam tikro personažo, už kurio visada galima patogiai pasislėpti. 

Kokią įtaką Jūsų vaidybos stiliui padarė dvasinės, filosofinės ar politinės idėjos?

Nepasakyčiau, kad politinės idėjos padarė kažkokią įtaką tam, kaip vaidinu. Bet dvasinės, filosofinės – matyt, taip. Vaidyba – tam tikra prasme sielos kalba ir jeigu aš pati tos sielos negirdžiu, tuomet negaliu jos ir išreikšti. Per tam tikras dvasines praktikas galiu atrasti vaidybos pamatą: pasitelkdama savistabą, jautrumą ir elementariausią koncentraciją galiu kelti klausimus, kodėl apskritai vaidinu, kai vaidinu – kas manyje vyksta, kai esu scenoje – ko aš bijau, o ką noriu atskleisti žiūrovui ir kodėl. Šiuo atveju nekalbu apie dvasingumą religine prasme: man dvasingumas – tai ryšys su savimi. O vaidyba taip pat yra apie kontaktą su savo emocijomis, jausmais, poreikiais. Jeigu savęs negirdžiu, nesuvokiu, ką jaučiu ir kas vyksta mano kūne bei mintyse, tada galiu taip pat paviršutiniškai eiti į sceną, primityviai vaidinti situaciją. Nebelieka dialogo su savimi ir partneriu. O kai nėra dialogo, kam tada išvis eiti į sceną?

Ar turite kokį nors profesinį autoritetą?

Pirmas pavyzdys, kuris šauna į galvą – Nelė Savičenko. Akademijoje ji man dėstė scenos kalbą, todėl galėjau stebėti ne tik jos vaidybą scenoje, bet ir tai, kaip ji dirba su žmogumi, kokius prioritetus ir vertybes transliuoja. Pastebiu ją turint dvi nuostabias profesines savybes – meistriškumą ir atsidavimą. Bet kartu tai tiesiog geras, jautrus ir atviras žmogus, norintis dalintis savo žiniomis, padėti partneriui ir kurti ne iš konkurencinio, o iš bendradarbiavimo taško. Ir dar vienas įkvepiantis jos bruožas – sveikas požiūris į kūrybą. Deja, dažnu atveju kuriantis žmogus yra nelaimingas, ir apskritai vyrauja toks savidestrukcinis menininko stereotipas: maždaug, jei nekentėsi – nieko vertingo nesukursi. Savičenko, mano akimis, prieštarauja šiam požiūriui, atrodo, kad ji išlaikiusi savyje vaiką – smalsų, atsidavusį ir atvirą pasauliui. 

Koks vaidmuo buvo sunkiausias teatro scenoje?

Alisa spektaklyje „Sapiens“, režisuotame Agnijos Leonovos. Visų pirma tai beveik monospektaklis: turiu retkarčiais scenoje pasirodantį partnerį, bet didžiąją laiko dalį esu viena. Man tai gana didelis iššūkis, juk viskas priklauso tik nuo manęs, neturiu į ką atsiremti, be savęs pačios. Mano personažas – dirbtinis intelektas. Visiškas galvosūkis buvo jį sukurti ir pradėti veikti iš dirbtinio intelekto psichologinės perspektyvos. Turėjau sukonstruoti psichologinį mechanizmą, mąstymo žemėlapį, kuris būtų ne žmogaus, bet kartu pagrįstas ir logiškas. Labai ryškūs personažo judesiai: kitaip veikia jo kūnas ir balsas. Taip pat šiame spektaklyje daug interaktyvumo ir improvizacijos, kuri privalo vykti ne iš žmogaus, o dirbtinio intelekto pozicijos. Tad vienu metu labai daug užduočių – tai didelis išbandymas, bet ir milžiniškas malonumas.

„Balkonas“ – Jums pirma darbo su užsienio režisieriumi patirtis. Ką naujo apie save ir teatrą atradote kurdama vaidmenį Érico Lacascade’o spektaklyje? Kuo jis skyrėsi nuo kitų Jūsų sceninių patirčių?

Kadangi šiame spektaklyje neturiu didelio vaidmens, buvo smagu tyrinėti komandinį darbą ir tai, kaip savo buvimu galiu prisidėti prie kūrybinio proceso. Repeticijos būdavo itin ilgos, kartais ateidavome į teatrą žinodami, kad šiandien beveik nevaidinsime, bet visuomet turėdavome būti pasiekiami ir pasiruošę; tai reikalauja daug kantrybės ir atsidavimo. Nuolatos turi save motyvuoti, kad nepradėtum zirzti, bambėti, statyti savęs į aukos poziciją. Atsimenu, rytais ateidavau į repeticiją ir klausdavau savęs: Adele, ką tu gali padaryti, kad žmonėms aplink tave būtų smagiau ir maloniau dirbti? Buvo gera tai tyrinėti ir pajusti, kad galiu daryti įtaką tiek procesui, tiek rezultatui ne tik savo vaidyba scenoje, bet ir elgesiu užkulisiuose. Nesvarbu, tavo vaidmuo didelis ar mažas, bet tu esi šio kūrybinio mechanizmo sudedamoji dalis, nuo kurios priklauso, kaip veiks visa mašina. Nuo mano ankstesnių darbų šis spektaklis skyrėsi masyvumu: tiek aktorių kiekybe, tiek trukme. Naujas buvo ir režisieriaus darbo metodas, nebuvo psichologinės analizės, prie kurios yra pratę dauguma Lietuvos aktorių, arba ji buvo kitoniška, su kokia anksčiau nebuvau susidūrusi. Vaidyba ir santykiai išreiškiami vizualiai, architektūriškai, be būtinumo atrasti jų motyvacinį pagrindą.

Kamilės Gudmonaitės režisuotame spektaklyje „Trans Trans Trance“ vaidinate itin paveikioje scenoje, kai išsinėrusi iš rožinės suknelės imate konvulsiškai judėti. Kaip šis spektaklis praplėtė Jūsų asmeninę moteriškumo sampratą?

Manau, kad mums visoms – man, Kamilei, Dovilei Kundrotaitei ir Jovitai Jankelaitytei – labai praplėtė. Visą gyvenimą būsiu dėkinga už šią patirti, nes ji yra tai, dėl ko verta kurti. Tokiame kūrybiniame procese augi kaip asmenybė: ieškai atsakymų, abejoji, atrandi, pastebi savo elgesį, savo baimes ir iš jų išsilaisvini ar bent jau bandai išsilaisvinti. Kurdamos „Trans Trans Trance“, per skausmą, gėdą, praeities traumų sukeltą nepasitikėjimą ar kažkokią savigraužą metaforine prasme nusivilkinėjome tas rožines sukneles. Ir tos konvulsijos buvo tam, kad suprastume ir pajustume kažką, ko pačios nežinome. Didelė varomoji jėga, užsidegimas ir tikėjimas mus skatino veržtis per sau nepatogias zonas, kad pajaustume laisvę būti moterimi, laisvę būti apskritai. Nusiėmusi visas etiketes, tai, ką man apie moteriškumą sakydavo mama, kokioje visuomenėje ir kokiomis aplinkybėmis mane augino, tai, ką aš skaičiau socialinėse medijose, mačiau reklamose, filmuose, – atsikračiusi visų šių primestų istorijų ir taisyklių pajutau, ką man iš tikrųjų reiškia būti moterimi. Net sunku visa tai apsakyti žodžiais. Spektaklį baigiame tekstu: „Yra kažkas, kas egzistuoja virš mūsų kūno.“ Kartu yra kažkas, ko negalime sudėti į žodžius. Matyt, šios patirties negaliu į juos sudėti. Tikriausiai ir nereikia.

Ką Jums reiškia teatras? Erdvė būti išgirstam ar pačiam išgirsti?

Šie dalykai labai susiję. Manau, kad negali būti išgirstas, jeigu pats negirdi, ir atvirkščiai. Teatras – tai dialogas, tai erdvė išgirsti ir atsiverti. Tik tam, kad įvyktų ši teatro magija, šis dialogas, reikalingas didelis jautrumas ir drąsa neužsikimšti ausų net tada, kai girdi kažką, ką galbūt nelabai patogu išgirsti.

Ačiū už pokalbį.