Artumo poreikis

Vasaros pabaigoje pirmojo Šiaulių medijų ir performansų festivalio „Medūza“ organizatoriai teatrui paskyrė du renginius. Rugpjūtį Šiaulių dailės galerijoje vyko diskusija „Nepriklausomas teatras Lietuvoje: Artūro Areimos teatro atvejis“ bei spektaklis „Nothing Hurts“.

Balandžio pabaigoje socialiniame tinkle Artūro Areimos teatras (AAT) paskelbė atvirą laišką žiūrovams, bendrakūrėjams ir bendraminčiams, pranešdamas, kad Kultūros ministerija teatrui neskyrė finansavimo 2020 m. veikloms. Toks finansų apkarpymo ar neskyrimo atvejis kultūros srityje nėra pirmas. Pastaruosius porą metų, o šiemet itin dažnai, skamba naujienos, kad dar vienas ar kitas kūrėjas, teatras ar kultūrinis leidinys gaus mažesnį finansavimą nei iki šiol arba visai nebebus remiamas. Atsižvelgiant į šią tendenciją ir apsunkintą teatrų veiklą per karantiną diskusija buvo savalaikė ir aktuali. Ją moderavo teatrologė Nomeda Šatkauskienė, o į jos ir susirinkusiųjų klausimus atsakinėjo režisierius Artūras Areima, AAT direktorė Inga Sanakojevaitė ir aktorė Monika Poderytė.

Režisierius Areima garsėja drąsiomis, provokuojančiomis formomis, tad žiūrovams buvo įdomu išgirsti paties kūrėjo tokių priemonių pasirinkimo paaiškinimą bei sužinoti, kaip keitėsi teatro veiklos ir užimtumas pakitus situacijai pasaulyje. Tačiau po poetiško teatrinės kalbos aptarimo kultūros politikos ir finansavimo klausimai liko beveik nepaliesti, nors keliaudama į diskusiją tikėjausi, kad tai bus pagrindinė jos tema.

Kitą dieną po pokalbio buvo rodomas spektaklis „Nothing Hurts“. Šiauliečiai, po ilgų bado mėnesių išsiilgę teatro meno bei retai pasitaikančios galimybės Šiaurės Lietuvoje pamatyti šiuolaikiškesnių jaunų režisierių darbų, užpildė visą kamerinę galerijos erdvę.

Pagrindinė spektaklio mintis plėtojosi aplink artumo sąvoką: ką ji reiškia bendraujant su kitu ir kaip iškomunikuoti kitam savo artumo poreikį. Pasak režisieriaus, dažnai tik nelaimės akivaizdoje susivokiame, kokie svarbūs ir reikalingi mums yra artimi santykiai, kurie įprastomis sąlygomis galbūt erzina ar kelia nuobodulį. Susidūrus su netekties baime pakinta santykių vertinimas ir jie įgauna kitokią kokybę.

Spektaklis sudarytas iš tarpusavyje glaudžiai nesusietų scenų, todėl žiūrovas turi nuolat aktyviai dalyvauti, kad rastų paslėptas ar tik numanomas sąsajas. Aiškumo siužetui nesuteikia ir šokinėjimas pasakojimo chronologijos atkarpomis. Iš daugelio scenų nėra aišku, ar veikėjai yra laike „prieš susidūrimą“, ar po jo. Avarijos, fizinio ir psichologinio smurto ar kriziniu laikotarpiu tenka pervertinti santykius, pamatyti juos kitoje šviesoje, kitomis akimis. Santykis su savimi taip pat pasikeičia, ypač jei šalia nebėra to, su kuriuo buvo kuriamas artumas. Tai pabrėžia viena poetiškiausių kūrinio eilučių: „Jaučiu, kad mano viduje sninga. Ir tai visai ne metafora... Karštis atslūgsta, sniegas atvėsina mano kūno kaitrą, užšaldo žaizdas, laikinai užšaldo kito kūno troškimą.“ Įvykus avarijai jaučiamės pažeidžiami ir ieškome kito, tačiau citata nurodo pažvelgti į vidų ir rasti viską, ko reikia, savyje, kartu pripažįstant, kad jausmai gali žeisti ir skaudinti iki atbukimo.

Gatvės, degalinės, fabriko, sniego vaizdai (videoprojekcijų autorius Dinas Marcinkevičius)  nurodo, kad veikėjai yra tik didelės industrinės mašinos varžteliai. Dėl to šiuolaikinėje skaitmenizuotoje visuomenėje artumas, toks būtinas žmogiškai prigimčiai, neįmanomas. Projekcijos rodomos ant vyksmo centre pastatyto ekrano. Papildomas kūno ir kalbančiojo atskyrimas įvyksta aktoriams Petrui Šimoniui ir Monikai Poderytei bendraujant per medijas. Žiūrint į kamerą bandoma kalbėti kitam žmogui, tačiau technologijos sukuria neįveikiamą artumo barjerą, todėl nukenčia svarbiausi santykių komponentai – kūniškumas ir tiesioginė komunikacija.

Pasitelkiant apšvietimą – fotografines, scenines kelių rūšių lempas, po automobilio durelėmis pakištus šviestuvus, per veikėjo dainą į priekį išsineštą šviečiantį mikrofoną – be masyvaus butaforijos arsenalo nedidelėje erdvėje pavyko sukurti scenų įvairovę bei nuoseklų jų perėjimą.

„Nothing Hurts“ – trečias Areimos spektaklis pagal Falko Richterio pjesę, ir tai ne sutapimas, nes režisieriui artimas rašytojo požiūris į sistemos veikiamą žmogų bei kūno ir dvasios atskirties problemą šiuolaikinėje visuomenėje. O per pandemiją šios temos įgyja papildomos įtampos.