Prasilenkimai

„Svarbiausia – nepraeiti pro žmogų kaip pro stulpą ar pastatą“, – yra pasakęs menininkas Denisas Kolomyckis. Abejingumas skaudina, ypač kai tylomis, tarsi būtų svetimi, prasilenkia pažįstami žmonės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ (premjera gruodžio 5 d.) galerijos direktorius ir menininkė keliasdešimt kartų kartoja prasilenkimą koridoriumi. Kadaise vienas pro kitą praėję nedrįsdami ištarti žodžio, dabar atkurdami praeities akimirką jie suvaidina įvairius jos variantus.

Gyvenime pasitaiko tiek daug nepatogių situacijų, kad neretai pro žmones norėtum praeiti nepastebėtas. Panašiai norisi apeiti ir prieštaringas ar pabodusias temas. Režisierės Annos Smolar spektaklis „Sulėtintai“ mėgina sulėtinti šias nepatogias akimirkas, kurių vengiama dėl sunkiai pakeliamos įtampos, skatinančios verčiau nutylėti, išstumti, ignoruoti ir pamiršti tam tikras situacijas, problemas, užuot į jas pažvelgus.

Į Nacionalinę dailės galeriją (NDG), kurioje vyksta spektaklis, susirinkę žiūrovai stebi videomenininkų kūrybos procesą. Jame dalyvauja kadaise į #MeToo judėjimo akiratį patekęs žymus Menininkas A (Martynas Nedzinskas) ir mažiau garsi jaunesnė Menininkė B (Miglė Polikevičiūtė), jų bendradarbiavimą prižiūri Intymumo Koordinatorius, savotiškas psichologas (Gediminas Rimeika), į procesą taip pat įsitraukia galerijos Kuratorė (Monika Bičiūnaitė) bei jos Direktorius (Rytis Saladžius). Ši grupė aplink NDG pirmame aukšte pastatytą fontaną, kuriame vandenį atstoja veidrodinis paviršius, suvaidina absurdo lygį pasiekusias šiuolaikinių santykių variacijas, jose paradoksaliai susipina seni ir nauji galios santykių modeliai (spektaklio scenarijų bendradarbiaudami su aktoriais sukūrė Michałas Buszewiczius ir Smolar).

Nedzinskas užtikrintai vaidina arogantišką Menininką A – įžūlų, niūrų, nenorintį laikytis taisyklių, į visus žiūrintį su panieka, stačiokišką (pagautas meninio įkvėpimo jis gali sviesti savo gėlėtus marškinius kuratorei į veidą), tačiau jo kuriamas menas pripažįstamas ir vertinamas. Tyli, kukli, suvaržyta ir įsitempusi Polikevičiūtės Menininkė B mėgina ramiai išsikovoti šiokią tokią pagarbą. Ji taip bijo, kad ją apgaus, jog perdėtai skaičiuoja, tarkim, kiek kartų ji paminėta plakatuose, palyginti su Menininku A. Menininkų A ir B bendravimas parodo, kad A nežiūri į B rimtai, niekada jos iš tiesų nesiklauso ir negirdi. Kaip ir galerijos direktorius, nesigėdijantis Menininkei B siūlyti mažesnio atlyginimo. Saladžius kuria pavargusį viršininką, kuriam viskas yra sunku ir kelia nuobodulį. Personažo povyza rodo, kad jis pavargo laviruoti ir prisitaikyti, todėl po truputį pilkėja, susiliedamas su savo kostiumo spalva, o jo jėgos senka. Atvirkščiai nei energingos raudonai vilkinčios veidmainės kuratorės, sėkmingai prisitaikančios prie besikeičiančių visuomenės normų. Kadaise kandi ir pagiežinga, dabar Bičiūnaitės veikėja elgiasi šiuolaikiškai, tai yra mandagiai ir politkorektiškai, nors lieka ištikima seniesiems savo principams. Į kūrybos procesą prižiūrintį Rimeikos Intymumo Koordinatorių, nors to atvirai ir neparodo, iš tiesų niekas nežiūri rimtai, todėl jis bejėgis sumažinti įtampą tarp veikėjų ir kurti palankią, psichologiškai saugią atmosferą.

Žiūrovų ir aktorių erdvės susiliejimas sustiprina meninio realybės šou pojūtį. Menininkai A ir B tariasi dėl ribų, kiek ir kaip jie vienas kitą galės filmuoti. Kamera čia ne tik parodijuoja galios žvilgsnį, bet ir pabrėžia tokias opozicijas kaip vieša / privatu, tikrovė / iliuzija ir pan. Filmuojamas vaizdas transliuojamas per ekranus, jie čia tampa tiesos vieta, o patys menininkai – meno objektais (vaizdo menininkė Anna Met).

Spektaklyje žiūrovai ne tik stebi, bet ir kartu su veikėjais patiria įtampą, kylančią tarp skirtingus įsitikinimus ir pažiūras turinčių asmenybių, mėginančių dirbti kartu. Veiksme – daug nepatogių pauzių, pašaipos, ekscesų, be to, įtampą sustiprina prie projekto norinti prisijungti Menininkė C, kadaise Menininką A apkaltinusi seksualiniu priekabiavimu. Gailės Butvilaitės veikėja su animacinį personažą primenančia kauke ir rožine praėjusių laikų suknele tarsi praeities šmėkla atlekia iš lauko, pasivaidendama pro NDG langus. Neįprasta veikėjos išvaizda išskiria ją iš kitų. Tarsi nepriklausydama šiam erdvėlaikiui, ji atstovauja ne tik #MeToo judėjimo dalyvėms ir jas apipynusiems mitams, bet ir platesnei moterų nelygybės istorijai. Nepaisant ekstravagantiško kostiumo, Butvilaitė kuria tiesią, paprastą ir blaiviai mąstančią veikėją, adekvačiai vertinančią situacijas. Jai leidžiama dalyvauti videomenininkų projekte, bet kai ji pradeda pasakoti savo istoriją, Menininkas A ima vaikiškai šaukti ją tildydamas.

„Sulėtintai“ atsispindi tikri #MeToo įvykiai Lietuvoje ir jų kontekstas sustiprina įtampą. Spektaklyje nuolatos grojanti smuikininkė Lora Kmieliauskaitė kuria nerimo ir prieštaringų emocijų atmosferą (kompozitorė Małgorzata Penkałła). Smuiko garsai taip pat primena ir asmeninę jos istoriją. Šios spektaklio kūrėjai neapeina ir klausia, ką daryčiau, jei būčiau menininko žmona, o jis taip pasielgtų. Iš arti filmuojama Kmieliauskaitė nieko nepasako, bet visus prieštaringus jausmus išreiškia grodama smuiku ir taip įrodydama, kad ji visų pirma –smuikininkė profesionalė, tik per muziką galinti atskleisti asmeninius išgyvenimus, kurie tik iš dalies gali tapti pažinūs kitiems.

Spektaklio kūrėjai siekia nesupaprastinti įvykių, neskirstyti veikėjų į teisiuosius ir kaltuosius – visi personažai išlieka nevienareikšmiški, o kiekvieno jų tiesą atskleidžia monologas. Menininkas A „ardosi“, kad neprašė būti užkeltas ant pjedestalo, Kuratorę „užkniso“ šiuolaikinis politkorektiškumas ir ji mano, kad demokratiški santykiai gimdo nuobodų meną. Embriono poza susirietęs Direktorius svajoja, kad visi jį paliktų ramybėje. Intymumo Koordinatorius suvokia, kad vienu mostu neįmanoma pakeisti senosios kartos mentaliteto nauju. Spektaklyje parodoma praraja tarp skirtingų požiūrių į žmonių tarpusavio bendravimą.

Nebūtina išmanyti kairiosios politinės minties, rodos, pakanka paprasto žmogiškumo, skatinančio vienam su kitu elgtis pagarbiai, nepaisant amžiaus, lyties, klasės, rasės ir t.t. Tačiau hierarchiniai galios santykiai, vis dar persmelkę socialinius ir asmeninius žmonių ryšius, neaplenkia ir meno institucijų, kuriose bet koks prieštaringas elgesys neretai pateisinamas pačiu menu. Tačiau laikai, kai buvo galima prisidengti „purvu“ ir „gėlėmis“, eina į pabaigą, todėl kad ir kokia savo prieštaringumu varginanti ar net nusibodusi būtų ši tema, ji žymi visuomenės pokytį.

Spektaklis atspindi procesą, kai tam tikri bendravimo būdai tampa netoleruotini, tačiau ne visiems norisi tuo tikėti bei tai pripažinti. Direktoriui ir kuratorei sunku bendrauti su jaunais žmonėmis pagarbiai, be „dedovščinos“ mentaliteto, prie kurio jie buvo įpratę, o atsidūrę galios pozicijoje – ir jį pamėgę. Todėl spektaklio finale dar labiau išryškėja svarbiausia – Direktorius pagaliau sutinka dalyvauti Menininkės C eksperimente ir su ja bendradarbiauti. Dešimtis kartų eidami vienas į kitą jie po truputį netenka socialinių kaukių, statusų ir tampa lygiaverčiais žmonėmis, gebančiais pripažinti, kad klydo, ir atsiprašyti.

Praėjus dvejiems metams po #MeToo įvykių Lietuvos meno ir akademiniame kontekste teatras siūlo į visa tai pažvelgti per tam tikrą distanciją. Nuslūgus emocijoms atidžiau patyrinėti savo pačių sutrikimą, kai reikėjo prisiimti poziciją, palaikyti vieną ar kitą pusę, pasakyti savo nuomonę bei stebėti, kaip ji keičiasi.

Smolar spektaklis „Sulėtintai“ kreipiasi į protą, skatindamas apmąstyti ir įvertinti personažų elgesį, jų bendravimą, situacijas bei apsispręsti dėl asmeninio požiūrio. Taip pat leidžia iš arti patyrinėti nepatogių socialinių situacijų įtampą, kuri dažnai pasitarnauja manipuliavimui emocijomis, ir išmokti ją tverti. Spektaklyje balansuojant tarp meninės ir dokumentinės tikrovės iškeliama tiesos problema. O veikėjai videomenininkai, savo projektuose atkurdami praeitį, ne tik akcentuoja patį vaidybos ir pakartojimo momentą, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kaip kuriamos istorijos. Nuolatos apšviesti žiūrovai yra meninio eksperimento stebėtojai ir dalyviai, priversti sugrįžti prie temų, su kuriomis norisi prasilenkti.