AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Lėlės žaidžia su Molièreʼu

Poznanės animacijos teatro gastrolės Vilniaus teatre „Lėlė“

Daiva Šabasevičienė
Nr. 10 (1204), 2017-03-10

Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.

 

Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.

 

Pats kūrinys pasirodė dramaturgiškai seklus. Jame pasakojamas komediografo Jeano-Baptiste’o Poquelino-Molièreʼo gyvenimas, kurį „įrėmina“ jo mirtis. Spektaklio epicentre – dokumentinis faktas: Molière’as sirgo tuberkulioze; vaidinant paskutiniame spektaklyje „Tariamas ligonis“ (1963 02 17) jį dukart ištiko kosulio priepuolis; dramaturgas mirė po kelių valandų namuose, negavęs paskutinio patepimo – du kunigai nesutiko atvykti, trečiasis pavėlavo. Iki šiol kai kuriose šalyse gajus prietaras, jog žalia spalva aktoriams neša nelaimę, susijęs su drabužio, kuriuo Molière’as vilkėjo tą lemtingą vakarą, spalva.

 

Spektaklyje žalias apsiaustas yra tamsiai mėlynas. Subtilios, jaudinančios dramaturgo gyvenimo detalės kūrėjams pasirodė nesvarbios – jos sukryžmintos su visuotine teatro istorija. Tranteras netgi bandė priminti ankstyvąjį Molièreʼo gyvenimą, kai jis dvylika metų vaidino ir pelnė didikų dėmesį bei globą už vaidmenis, paveiktus itališkosios commedia dell’arte. Lenkų aktoriai Arturas Romanskis, Marcinas Ryl-Krystianowskis, Mariola Ryl-Krystianowska, Sylwia Koronczewska-Cris, Igoris Fijalkowskis, Dominika Byrska bando šaržuoti šį garsų italų vaidybos stilių. „Dirigento“ Trantero pritarimu spektaklis „peršoka“ į muzikinės komedijos žanrą, kartais virsdamas ne visai skoninga klounada. Galbūt spektaklio autorius siekė priminti ir Molièreʼo gyvenimo periodą, kai jis rašė muzikines komedijas, į kurių veiksmą būdavo įterpiamos dainos ir šokiai? Tačiau Poznanės lėlininkams pritrūko nuoseklumo ir minties raiškos, o „šuoliuojančiai“ spektaklio dramaturgijai – griežtesnio režisūrinio sprendimo.

 

Norint įminti Molièreʼo kūrybos ir gyvenimo paslaptis, reikia gerai išmanyti tragikomediją. Poznanės aktoriai tarytum nekūrė spektaklio – labiau siekė pademonstruoti stipriąsias savo amato savybes: universalų santykį su lėle, kaip ji atgyja jų rankose, kaip įvairiose situacijose atsiranda „konfliktas“. Pačios lėlės savo išraiška būtų įdomios, tačiau jos aprengtos neskoningais aitrių spalvų drabužiais, kurie kontrastuoja su scenovaizdžiu – foninėmis raudono aksomo draperijomis.

 

Tokie spektakliai kuriami gastroliniam turizmui. Manau, kad „Molièreʼas“ neatskleidžia nei tikro Poznanės animacijos teatro veido, nei Nevilleʼio Trantero kūrybos savitumo. Jau du dešimtmečius įvairiose pasaulio scenose vienu ar kitu būdu pasirodantis šio menininko „Molièreʼas“ kaip dramos kūrinys buvo sukurtas dar 1998 metais. Bet nuo to laiko pasaulis smarkiai pasikeitė. Kita vertus, Tranteras, kurdamas natūralaus dydžio kimštas lėles (stuffed puppet), jungdamas jų ir aktorių judėjimo trajektorijas, lėlėms suteikė ypatingo išraiškingumo, ir neįvertinti to neįmanoma. Tranteras yra puikus lėlininkas, ypatinga jo meilė lėlei, net ne personažui, o pačiam objektui – labai svarbi ir matoma plika akimi. Plati burna, lėlės galvą dalijanti vos ne į dvi dalis, leidžia jai „ekspresyviau“ reaguoti į aplinką, jausmiškai atspindėti reakciją į vykstantį dialogą. Molièreʼas ir kitos lėlės tokios impulsyvios, kad jų dialogai ar monologai yra kur kas paveikesni nei dirbtinokas bandymas žaisti „teatrą“, siekiant sukurti dramos teatrui būdingą koliziją.

 

Bene išraiškingiausia pirmoji Molièreʼo ir Daktaro susitikimo scena. Jau mirštantis, kosėjantis dramaturgas netikėtai šalia savo mirties guolio išvysta į giltinę panašų Daktarą. Jo metaliniai dantys, commedia dell’arte vaidybos maniera nesunkiai leidžia prisiminti XVIII a. teatro normatyvines schemas. Bet režisieriui viso to reikia tik dėl farsiškojo prado: Daktaro (Dottore) išvaizda Molièreʼui labiau primena pomirtinio gyvenimo pamėklę. Mirties patale besiblaškantis dramaturgas, matydamas vieną iš ryškiausių italų teatro personažų, iš pradžių net nesuvokia, ar jis jau mirė, ar dar gyvas?

Nuo commedia dell’arte Molièreʼas sąmoningai tolo. Todėl šis trumpas intarpas ir įspūdingas, ir netiesmukai nusakantis realaus ir įsivaizduojamo pasaulio lygiagretumą. Kita vertus, Daktaro diskursas neturi aiškaus turinio, signifikantas tampa svarbesnis už signifikatą, tarp jų nėra ryšio, žodis arba įgauna dvigubą reikšmę, arba tampa nesuprantamu garsų junginiu. Tai būdinga kone visiems spektaklio veikėjams. Daugžodžiavimas kalbant apie paprasčiausius dalykus veikėjų kalbą paverčia pertekline ir kartu niekine.

 

Tranteras, jungdamas lėlininkų išmonę su dramos teatro aktoriams būdingomis išraiškos priemonėmis, daugiau spalvų skyrė ne aktoriams, o lėlėms. Aktoriai spinduliavo begalinį atsidavimą, bet, nors ir turėjo pritaisytas padidintas nosis, netapo geresni už lėles. Nežinia, ar puikiai lėles valdantiems aktoriams reikia leisti tiek daug vaidinti? Tai lyg ir kita profesija, universalumu pasižymi ne kiekvienas.

 

Muppet stiliaus lėlės, jau septynis dešimtmečius klestinčios Amerikoje ir kuriančios pramoginę šios šalies kultūrą, nesunkiai pritapo Poznanės animacijos teatre. Belieka pasidžiaugti, kad „Lėlė“ priėmė šį muziejinį pavyzdį, leidžiantį dar su didesne pagarba vertinti tai, pro ką kartais praeiname abejingi. Vilniaus „Lėlės“ teatro kontekstas mums leidžia drąsiau vertinti ir savo kaimynus. Aišku, jeigu į Lietuvą užklystų kad ir Duda Paiva, mums būtų sunkiau.

Į viršųĮ VIRŠŲ