Bandymas įprasminti nieką

Visa, kas mus pasiekia, tėra tuštuma. Ji nepanaši į tragišką tuštumą, ji – ta tikroji, buka tuštuma. Ji sklinda nuo kambario (scenografė, kostiumų dailininkė – Larisa Lomakina), kuriame, rodos, tvyro amžina prietema. Nuo primityvaus, gana rusiško, tradicinio kambario su balkonu ir nuo visko, kas jame vyksta. Vos tik spektakliui prasidėjus galima suprasti, kad patekome į norinčių pasilinksminti kūrėjų pinkles, todėl visa, ką pamatysime, tebus tik juos pačius pralinksminęs pokštas. Šis rusų režisieriaus Konstantino Bogomolovo spektaklis taip sudėtas, kad nė akimirkai nevirstų mums spektakliu, kad neduotų to, ko atėjome. Tačiau, nors iš šių žodžių taip ir gali pasirodyti, tai nėra vienas tų labai sukrečiančių, įvairiais būdais siekiančių žiūrovą sunervinti šiuolaikinio meno variantų. Jis netrukdo svajoti, kurti ateities planus arba paskęsti prisiminimuose. Jis suteikia daugybę progų atsitraukti nuo sceninio vyksmo ir paprasčiausiai dairytis ko nors įdomesnio už scenos ribų. Tas spektaklio nebuvimas tiesiog jungia žiūrovų salę ir visus susirinkusiuosius labai suartina.

 

Aktoriai (Arūnas Sakalauskas, Elžbieta Latėnaitė, Valda Bičkutė, Mantas Vaitiekūnas) nevaidina žmonių: jie yra stulpai, guminės žarnos arba gerokai paryškinti, parodijuoti prasti aktoriai. Kadangi stulpai ir guminės žarnos šiaip jau nevaikšto ir nekalba, tenka manyti, kad parodijuojami prasti aktoriai. Tokiu atveju iš tiesų viskas įgauna gana aiškų ryšį, nes ir virš scenos esančiame ekrane nuolat pasirodantys titrai savo grubiu iliustratyvumu niekuo nenusileidžia stačiokiškai vaidybos manierai. Čia visi visus užknisa (kalbant spektaklio terminais, reiktų vartoti necenzūrinį žodį): ne tik veikėjai vieni kitus, bet (svarbiausia) ir šis spektaklis visus jo kūrėjus. Taigi matome tarytum nuplautą spektaklio vaizdą, iš kurio telikęs pirminis karkasas, užuomazgos ar technikai reguliuoti reikalingos žymos. Galbūt tai galėtų būti ir gerokai atbukusio žiūrovo pačiam sau perfiltruotas, devyniasdešimčia procentų supaprastintas vaizdas.

 

Žodžiai (tekstas sudarytas iš kelių Euripido tragedijų, kurių svarbiausia – „Ifigenija Aulidėje“) beriami be jokios intonacijos, mimikos ar gestų, o titrai palydi kiekvieną aktorių judesį („sūnus ruošia namų darbus“, „motina kvėpuoja grynu oru“) ir t.t. Kokį nors platesnį komentarą, pavyzdžiui, „tėvas miršta“, palydi ilga (tikrai labai ilga) sąstingio pauzė. Tokiu būdu griaunama įtampa, o žiūrovas lieka bejėgis dėl viską pateisinančio žodelyčio „specialiai“. Galbūt tas „specialiai“ persekioja tik mane, bet režisieriaus pasirinkta ir tvarkingai tęsiama ta pati stilistinė linija niekuomet nenutrūko. Dėl šio tuštumos preciziškumo ir peršasi išvada, kad kaip tik to, ką (ir kaip) mes matome scenoje, ir buvo norėta. Galbūt pernelyg pasitikiu man nepažįstamu režisieriumi, tačiau manau, kad net ir toji jokia apsnūdusių žiūrovų reakcija buvo viena iš jo siekiamybių.

 

Šiek tiek klaidina spauda, nes, pasak paties režisieriaus, jis koncentruojasi į tėvų ir vaikų santykių analizę: „Gyvybės dovanojimas šiame pasaulyje pradeda naikinimo grandinę. Tėvai tampa pirmuoju blogiu ir amžino pavojaus šaltiniu. Gimdytojai, ryjantys savo vaikus – tokia istorija nulemta Ifigenijai, pamatyta jos akimis, papasakota per jos personažą, galėtų tapti prasmine spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“ ašimi.“ Remiantis Euripido dramų mozaika, kuriai pasirinktos vien tik tos dalys, kur vienaip ar kitaip aukojami vaikai, nesunkiai būtų galima patikėti šia režisieriaus intencija. Tačiau nė vienam iš aukojamų vaikų (Elžbieta Latėnaitė) skruostu nenuriedėjo nė viena žodžiais jų tėvų (Arūnas Sakalauskas, Valda Bičkutė) apkalbėta ašara.

 

Ar tik nebus tie tėvų ir vaikų santykiai persikėlę į spektaklio kūrėjų ir žiūrovų bendruomenę? Panašu, kad čia savo noru buvo paaukoti ne vaikai, o žiūrovai. Stebėdami vis besisukančią tuštumą scenoje jie tapo viena bejėge būtybe, niekaip nedrįstančia pabėgti nuo to, pas kurį niekieno neverčiama atėjo. Ir vis dėlto, kodėl ši būtybė taip kenčia? Juk jau kelerius metus šiame teatre ji aukojama; tam, kad, kaip prisukama Jėzaus Kristaus statulėlė scenoje, atsistojanti spektaklių pabaigoje savo plojimais nuplautų visas kūrėjų nuodėmes. Greičiausiai todėl, kad pirmą kartą buvo taip tiesiogiai režisieriaus pageidavimu užpulta, kad net nebegalėjo atlikti to savo pamėgto, visą atsėdėtą vargą nuplaunančio veiksmo. Galų gale pati scena šaukte šaukė, kad ji to veiksmo ir nenori. Tai labiausiai prisidėjo prie žiūrovų bendrystės kūrimo, nes pirmą kartą šiame teatre spektaklis neįvyko niekam, net ir patiems neišrankiausiems (ypač jiems, viską priimantiems už gryną pinigą) žiūrovams.

Tačiau nereikia manyti, kad kenčia vien tik aukojamoji dukra, kaip sakoma ir pačiame spektaklyje, ją aukojantis tėvas irgi kenčia. Pats teatras čia sulaukė gerokai daugiau patyčių nei žiūrovai: tas teatras, kuris iliustruoja pasirinktą tekstą, kuris iliustruoja tą tekstą iliustruojančią vaizdo projekciją, tas, kuriame aktorius atlieka ne svarbesnę funkciją nei daiktas, tas, kuris ilgomis pauzėmis bando per prievartą išgauti įtampą, kuris vien per išorinius gestus bando atspindėti šiandieną, o ypač tas, kuris leidžia užsienio režisieriui vien dėl jo vardo daryti viską, ką tik jis nori. Ir vis dėlto, net jei ir buvome visi šio pokšto nusipelnę, atrodo, kad teatrui jau seniausiai laikas nustoti koncentruotis pačiam į save ir pradėti spręsti savus reikalus kur nors ne viešoje erdvėje, neatimant dėl to nei svetimo laiko, nei svetimų pinigų.