Autorius: Milda Brukštutė

Prieš užmiegant, prieš nubundant

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

Teisėjai ir liudininkai

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Iliuzijos

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Pilname vaiduoklių teatre

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

 

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Būdai būti teatre

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

 

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

Gera pradžia, paženklinta šalčiu

Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas – tai šaltis. Norintys teatre pakurstyti savo emocijas verčiau tegu renkasi ką nors kitą. Čia, nors dažnai ir griebiamasi aktualių temų, jos būna pateikiamos taip, tarytum režisierių asmeniškai neliestų, taip, lyg jie galėtų žvelgti į viską iš šalies ir netgi žinoti, kas teisus, o kas klysta. Vis dėlto reikia pridėti, kad ši šalčio stilistika pirmiausia – skiriamasis Artūro Areimos, kartu su nuolatine savo kostiumų dailininke Monika Gurskyte itin pamėgusio klasikinius vyriškus kostiumus, bruožas, o štai Pauliaus Ignatavičiaus kūryboje bent kol kas nemažai erdvės užima ir atsitiktinumas (čia daug galios turi susidariusios aplinkybės, kūrybinė komanda, dramaturgija ir t.t.). Tarkim, Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ apskritai labai asmeniškas, čia vaidina ne tik jis pats, bet ir jo tėvas. Ir visgi, kartais tarp šalčio ir asmeniškumo nėra nieko bendra, jie vienas kitam netrukdo. Tačiau nenorėdama anksčiau laiko įsipainioti į pasiteisinimų pinkles verčiau jau neskubėsiu su apibendrinimais, o užmesiu akį į du paskutinius šių režisierių darbus: Artūro Areimos „Klamo karą“ (Artūro Areimos teatras) ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečius“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), nuo kurių šios mintys ir prasidėjo.

Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.

Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.

Procesas

Rugsėjo pradžioje rašiau apie „Versmę“ kaip apie vieną iš mano laukiamiausių šiųmečio teatrinio sezono įvykių. Tikėjau šio nacionalinės dramaturgijos festivalio atsinaujinimu, grįžimu su nauja jėga, nauja kokybe ir panašiai. Po praėjusių metų pertraukos „Versmė“ žadėjo net devynias naujas pjeses, tarp kurių autorių buvo nemažai jau žinomų vardų. Be to, dramaturgai ne tik rašė naujus sceninius kūrinius, bet ir tobulino savo įgūdžius dramaturgijos dirbtuvėse su kviestiniais svečiais – Piotru Gruszczynskiu ir Sigitu Parulskiu. Konkurso organizatorių pasiūlyta tema – mitas – taip pat rodėsi ne iš kelmo spirta ir tarytum nebyliai žadėjo, kad naujosiose pjesėse atsiras daugiau nei mums įprasta veiksmo, poteksčių bei iš to kylančio platesnio žvilgsnio į šiandienos problemas.

 

Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir festivalio sampratai – dabar tai labiau tęstinis dirbtuvių procesas. Taigi, šalin visi, trokštantys apčiuopiamo rezultato! Šalin visi su konkrečiais kokybės, o ir kiekybės reikalavimais! Berašant viskas tiek kartų apsiverčia, ypač kai tą rašymą lydi dirbtuvės, kad kaži ko po to tikėtis yra absoliučiai neteisinga. Tad vietoje lauktos kūrybinės versmės buvo galima gaivintis reguliariais pasiteisinimų, pateisinimų ir šiaip kūrybinio proceso vargų atpasakojimo fontanais.

Tikėjimo nuošaly

Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie Dievo. O kokio Dievo, rodos, ne taip ir svarbu. Tam tinka ne tik krikščioniški, bet ir, kaip „Septynių gražuolių“ atveju, Rytų kultūros kūriniai. Iš tiesų čia svarbu ne tiek Dievas, kiek žmogaus tikėjimas juo: abstraktus, didelis, jo skleidėją ir stebėtoją pakylėjantis virš buities ir tarytum jau pats savaime, be jokių papildomų sąlygų, kažkoks šventas. Prieš jį esi bejėgis – arba tiki jo nuoširdumu, arba ne. Regis, belieka pagarbiai lenkti galvą arba skeptiškai gūžčioti pečiais ir net daugiau ar mažiau negarbingai tyčiotis. Toks jau tas masinis tikėjimas: arba jį, bendrą Dievą ir jam skirtas taisykles priimi besąlygiškai ir keliauji palaimingai kartu į pažadėtąją dangaus karalystę, arba tavo kryptis priešinga – velniop. Tačiau, veikiausiai kaip tik dėl tokio dėsnio, be galo norisi nepasiduoti nė vienam iš šių labai jau tiesių kelionių variantų ir, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apreiškimą Marijai“, pasilikti kažkur per vidurį: be kategoriškos nuomonės, be pasipiktinimų ir apreiškimų, be asmeninės patirties, nuošaly. Tik dėl viso pikto reikia pridėti, kad tai vis vien nėra pretenzija į menų kritikai vargiai pasiekiamą objektyvumą.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”