Autorius: Milda Brukštutė

Nekomentuojamas, naujas pasaulis

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...

Prieš užmiegant, prieš nubundant

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

Teisėjai ir liudininkai

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Iliuzijos

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Pilname vaiduoklių teatre

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

 

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Būdai būti teatre

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

 

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

Gera pradžia, paženklinta šalčiu

Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas – tai šaltis. Norintys teatre pakurstyti savo emocijas verčiau tegu renkasi ką nors kitą. Čia, nors dažnai ir griebiamasi aktualių temų, jos būna pateikiamos taip, tarytum režisierių asmeniškai neliestų, taip, lyg jie galėtų žvelgti į viską iš šalies ir netgi žinoti, kas teisus, o kas klysta. Vis dėlto reikia pridėti, kad ši šalčio stilistika pirmiausia – skiriamasis Artūro Areimos, kartu su nuolatine savo kostiumų dailininke Monika Gurskyte itin pamėgusio klasikinius vyriškus kostiumus, bruožas, o štai Pauliaus Ignatavičiaus kūryboje bent kol kas nemažai erdvės užima ir atsitiktinumas (čia daug galios turi susidariusios aplinkybės, kūrybinė komanda, dramaturgija ir t.t.). Tarkim, Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ apskritai labai asmeniškas, čia vaidina ne tik jis pats, bet ir jo tėvas. Ir visgi, kartais tarp šalčio ir asmeniškumo nėra nieko bendra, jie vienas kitam netrukdo. Tačiau nenorėdama anksčiau laiko įsipainioti į pasiteisinimų pinkles verčiau jau neskubėsiu su apibendrinimais, o užmesiu akį į du paskutinius šių režisierių darbus: Artūro Areimos „Klamo karą“ (Artūro Areimos teatras) ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečius“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), nuo kurių šios mintys ir prasidėjo.

Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.

Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.

Procesas

Rugsėjo pradžioje rašiau apie „Versmę“ kaip apie vieną iš mano laukiamiausių šiųmečio teatrinio sezono įvykių. Tikėjau šio nacionalinės dramaturgijos festivalio atsinaujinimu, grįžimu su nauja jėga, nauja kokybe ir panašiai. Po praėjusių metų pertraukos „Versmė“ žadėjo net devynias naujas pjeses, tarp kurių autorių buvo nemažai jau žinomų vardų. Be to, dramaturgai ne tik rašė naujus sceninius kūrinius, bet ir tobulino savo įgūdžius dramaturgijos dirbtuvėse su kviestiniais svečiais – Piotru Gruszczynskiu ir Sigitu Parulskiu. Konkurso organizatorių pasiūlyta tema – mitas – taip pat rodėsi ne iš kelmo spirta ir tarytum nebyliai žadėjo, kad naujosiose pjesėse atsiras daugiau nei mums įprasta veiksmo, poteksčių bei iš to kylančio platesnio žvilgsnio į šiandienos problemas.

 

Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir festivalio sampratai – dabar tai labiau tęstinis dirbtuvių procesas. Taigi, šalin visi, trokštantys apčiuopiamo rezultato! Šalin visi su konkrečiais kokybės, o ir kiekybės reikalavimais! Berašant viskas tiek kartų apsiverčia, ypač kai tą rašymą lydi dirbtuvės, kad kaži ko po to tikėtis yra absoliučiai neteisinga. Tad vietoje lauktos kūrybinės versmės buvo galima gaivintis reguliariais pasiteisinimų, pateisinimų ir šiaip kūrybinio proceso vargų atpasakojimo fontanais.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”