Valstybinis jaunimo teatras vasario 22, 23 d. 18 val. kviečia į premjerą „Juoko akademija“, sukurtą pagal vieno žymiausių japonų dramaturgų, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani tragikomišką pjesę.
Spektaklio režisierius – Viačeslavas Gvozdkovas, scenografijos ir kostiumų autorius – Vladimiras Fireris. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.
Koki Mitani – dar negirdėtas vardas lietuvių teatre, tačiau Japonijos gyventojai jį išgirdę pritariamai linkčioja galvas. Vieni jį žino kaip šmaikščių pjesių autorių, žymų aktorių, kiti dievina jo režisuotus filmus.
Pirmąją pjesę K. Mitani parašė būdamas vos dešimties. Jis prisipažįsta, kad rašydamas, panašiai kaip jo mėgstamiausias dramaturgas Antonas Čechovas, visuomet įsivaizduoja konkrečius aktorius, kurie vaidins spektaklyje, taip pat publiką, kuri žiūrės.
„Aš nerašau ateinančioms kartoms. Rašau dabartinei publikai. Komedija – nepaprastai sudėtingas, įvairialypis žanras, reikalaujantis iš rašytojo ypatingo pastabumo, – sako K. Mitani. – Jeigu nueisite į zoologijos sodą, visada juoksitės iš beždžionių, mažiau iš meškų. Niekada nesijuoksite iš vėžlio ar gyvatės. Mes juokiamės tik iš tų, kurie yra panašūs į mus pačius.“
1996 m. parašyta dviejų veikėjų pjesė „Juoko akademija“ – vienas populiariausių K. Mitani kūrinių. Pjesė buvo ne kartą statyta Rusijos, Japonijos ir Didžiosios Britanijos teatruose. 2004 m. pagal ją sukurtas filmas sulaukė nepaprasto populiarumo Azijos kino festivaliuose.
Lietuviai dar nėra pamiršę, ką reiškia prieš kelis dešimtmečius galioję griežti sovietinės cenzūros reikalavimai. Absurdiški apribojimai priversdavo meno kūrėjus taisyti, keisti ir kitaip „darkyti“ savo darbus, kol šie atitikdavo įsivaizduojamo idealo normas. Viena tokių istorijų, tiesa, nutikusi Japonijoje, ir pasakojama „Juoko akademijoje“.
Veiksmas vyksta Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete 1940 metais. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl savo sukurtos pjesės, parodijuojančios Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“. Iki premjeros likusi savaitė, o leidimas viešai atlikti kūrinį dar nėra gautas. Jaunąjį dramaturgą priima naujai paskirtas cenzorius, stokojantis humoro jausmo, linkęs uždaryti visus teatrus ir uždrausti spektaklius. Cubakiui tenka nelengva užduotis – per septynias dienas surasti kompromisą, perrašyti pjesę ir įtikinti cenzorių leisti ją statyti.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas. Abu scenos menininkai ilgus metus dirba Jaunimo teatre, kartu vaidino viename paskutinių režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklių „Ožka, arba kas ta Silvija“. Kostas Smoriginas, šiais metais švęsiantis savo 60 metų jubiliejų, teatro scenoje su įvairiais režisieriais dirba daugiau nei 30 metų. Toli gražu ne kiekvieną pasiūlymą vaidinti priimančiam aktoriui tai vienas didžiausių vaidmenų teatre per pastaruosius metus. O Sergejus Ivanovas – ryškus jaunosios kartos aktorius, prieš kelerius metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„Klaidinga manyti, kad ši unikali pjesė yra apie cenzūrą. Jos pagrindinė tema yra kūryba ir kūrybiškumo išlaisvinimas kitame žmoguje“, – sako Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, pakvietęs režisierių iš Rusijos Viačeslavą Gvozdkovą sukurti spektaklį. V. Gvozdkovas ilgus metus dirbo vienu festivalio „Baltiskij dom“ organizatorių ir komisijos narių. Nuolatos keliaujantis režisierius beveik dvidešimt metų kuria spektaklius skirtinguose pasaulio teatruose, o šiuo metu vadovauja Samaros teatrui. 2009 m. V. Gvozdkovas buvo nominuotas „Auksinės kaukės“ apdovanojimui už geriausią režisūrinį darbą.
