Mumijų rondo

Partenono merginų eisena ne šiaip atremta į sieną – ji veda į Dainiaus Liškevičiaus „Obsesijas“. Šalia ant sienos užrašytas Radvilos Našlaitėlio pasakojimas: audra, laivą blaško ne tik bangos, bet ir vaiduokliai; jis liepia išmesti septynias dėžes su mumijomis – tada viskas nurims. Išvadas darykite patys. Bet geriau praeities nejudinkit, nes šmėklos gali keršyti. O jų – daug. Kai kurioms jau penki tūkstančiai metų.

Muziejus mėgina jas tramdyti. Ilgam uždaro saugyklose, kad vaiduokliai pamiegotų užsikloję dulkėmis. Bet kažkas vis pažadina. Dabar – menininkas, apsėstas grožio kaupimo manijos. Ištempia švieson jų buvusius daiktus, nuvalo dulkes. Sustato taip, kad šmėklos vėl turėtų kur pagyventi „kaip tikros“ – bent du su puse mėnesio, kol veiks paroda.

Čia užsukusį lankytoją iškart nužvelgia briedžio galvos iškamša iš privačios kolekcijos. O priešais ją – tarsi piupitras. Vietoj natų po stiklu padėta tų pačių rūmų nuotrauka, daryta Jano Bułhako daugiau nei prieš šimtą metų (1913). Viskas aišku: žiūrovui teks parodą sugroti kaip pamestą rondo (nes ekspozicijų salės apsuka ratą), kurio refrenas iš anksto nežinomas.

Gal rėmai? Į sieną atremti dešimtys sunkių, ornamentuotų rėmų – tušti. Kūriniai, kuriuos jie puošė, pristatė, saugojo, dingę – kaip tos mumijos. Ir patys rėmai kartais aptrupėję, fragmentiški, bet įspūdingas vien jų tirštis ir storis. Kai kur dar kabo išmestųjų kūrinių etiketės, kviečiančios apgailėti nesamą. O kartu – pasvarstyti, ar kartais paveikslai nepersekiojo savųjų šeimininkų, kaip į vandenyno gelmes Našlaitėlio nuleistos mumijos. Štai ir mumijų pakaitalas – priešais rėmų kolekciją išrikiuoti Radvilų giminės portretai. Tiesa, ne originalai, tik faksimilės iš senosios muziejaus ekspozicijos. Negana to, ant sienų kabo netušti ornamentuoti rėmai – paties Liškevičiaus sukurti „Objektai“. Juose – po dvi ar po vieną nuotrauką, pirktą blusturgiuose ar iš asmeninio albumo, niekaip nesusijusią su šiuo muziejumi.

Rėmai! Štai tau refrenas. Daiktinis.

„Objektų“ nuotraukos – mažytės, nespalvotos. Kad pamatytum, kas nufotografuota, tenka prieiti prie pat. Pirmojoje, į kurią žvilgteliu, – kambarys. Jo sienas puošia biblioteka, briedžio galvos iškamša, dailiai įrėmintas portretas. Tik visa tai – aukštyn kojomis, apverstas šiapusinės erdvės analogas. Antrojoje – žmogus, besifotografuojantis prie pilies. Trečiojoje trys personažai žvelgia iš daugiabučio balkono, apraizgyto vijokliu. Toliau – moteris, kuri tuoj paleis rutulį į kieme tvarkingai sustatytus kėglius – sugriaus viską ar tik dalį? Į peizažą įvažiuoja motociklas, aerodrome laukia parskridę lėktuvai. Yra ir derva blizgantis rėmas, o jame – rūmai, švytintys tamsos ežere. Nežinia, kuo menininką traukia tie mėgėjiški kadrai, įamžinę nežinomus žmones nežinomose vietose. Jų nebėra kam prisiminti. Bet išmesti baisu – juk tai sidabro druskų emulsijoje užbalzamuoti kūnai (pasak André Bazino). Gal todėl menininkas tas nereikšmingumo draiskanas taip prabangiai įrėmina – po vieną, po dvi, po tris ar daugiau, bet kiekvienai skirdamas daug balto ploto. Apžiūrinėji jas tarsi paveikslo dugne prakrapštytus sekretus (ar veidus karstų langeliuose).

Taip registruojant smulkmenas dėmesys užfiksuoja ir muziejaus inventorių – raudoną gesintuvą šalia balto elektrinio šildytuvo, išjungto. Kažko laukia į sieną atremtas tuščias rėmas. Gal kad įrašyčiau įžanginėje salėje nugirstus idėjų refrenus: beviltiška vertybių „steigtis ir sauga“ (prisimenant Arūno Sverdiolo knygos pavadinimą), atvirkščių tikrovių fantazmai, bergždžios pastangos išlikti per meną, pomirtinis nuotraukų gyvenimas, sumišęs su mirusios gamtos estetika.

Toliau sukime galerijos ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kitą salę užpildo saugyklos stelažai. Prietema tarsi tirština tylą, kurioje per amžius nejudinami gulėjo daiktai. Tik, aišku, tikroji saugykla ne čia. Ši – tik atminties žlugimo scenografija. Ant sienos – dar viena interjero su elnių ragais nuotrauka. Ji irgi apversta – šį eksponavimo principą matėme Liškevičiaus instaliacijoje „Labyrinthus“ (2014). „Obsesijos“ – jos tęsinys arba išvados. Kadaise rūmus puošę paveikslai, iškamšos, skulptūros, veidrodžiai buvo suvynioti į apsauginį popierių ir suguldyti saugyklose, kur jie nieko net ir nelaukia. Taip ir numirė – parodoje ant lentynų guli tik pavienės marmuro plokštės iš muziejaus inventoriaus. Šie antkapiai nieko nepamena, nieko neslepia, nes žodžiai neįskaitomi. Mirėsių saugykloje nėra pasakojimo, tik garsų trupiniai.

Tie trupiniai – iš filmo „1, 2, 3“, rodomo nišoje. Ekrane viena kitą keičia nuotraukų – matytų ir ne – skaidrės. Kamera kai ką priartina, tarsi leisdama geriau įsižiūrėti. Ir išgirsti: į peizažą įvažiuojantis motociklas suburzgia, virš pievoje lūkuriuojančių lėktuvų praskrenda dar vienas, ežere tyvuliuoja vanduo. Garsai pasigirsta ir nutrūksta, taip ir neleidę įsijausti, pabūti ten. Kaip ir fotografijos, garsas tik pažada, pamėtėja vaizduotę į orą ir paleidžia sklęsti be degalų. Lyg komos ištikto žmogaus smegenyse juitiklių užfiksuoti impulsai – šoktelėjimu suteikę viltį ir tuoj pat ją vėl numarinę. Šis filmas – tik vizija mirštančiojo smegenyse. O jo pavadinimas atrakina kai kurių nuotraukų komponavimo „Objektuose“ principą. Jas jungia ne tik įrėminta tuštuma, bet ir figūrų skaičius kadre: dvi merginos, dvi tetos, du broliai arba po tris merginas trijose nuotraukose. Arba visur po vieną figūrą, atsirandančią tai mieste, tai peizaže, kartais apverstą.

Ką reiškia tie atsitiktiniai sutapimai, kai skirtinguose erdvėlaikio taškuose nusifotografavusių žmonių atvaizdai sukrinta į pasjansą pagal nereikšmingą požymį, pavyzdžiui, gyvūnų (gulbės, dramblio) maitinimo veiksmą, skaičių, angą, pastebėtą ledyne ir rūmuose? Sutapimai tarsi kuria slaptus vietų ir laikų ryšius, susiuva tai, kas niekada nesusitiktų. Taip menininkas išburia naują tvarką, grįstą ne priežasties–pasekmės ryšiais, bet iš aukščiau nuleistais ženklais. Neatsitiktinai paminėjau žodį „pasjansas“ – svetimos praeitys komponuojamos taip, kad nuotraukų chaosas pagaliau virstų tarsi logišku pasauliu. Bet jo tvarka – mistinė arba estetinė. Atitraukianti nuo konkrečių realijų pasakojimo ir spėliojimo: kas tie žmonės? Čia prisimenu aną moterį, tuoj paleisiančią rutulį į kėglius, – vienas abejonės, analizės, klausimo smūgis, ir ši nuotraukų tvarka subyrės.

Jos juk nieko nereiškia. Dabar jau tikrai niekam. Tik atgyja muziejuje kaip išsaugojimo verta anonimų (ne Radvilų) praeitis. Ar alternatyvi tikrovė, kurioje sėkmę galima užkoduoti stebuklingais skaičiais.

Po trikdančių gaivinimo procedūrų pereiname į poilsio kambarį, kuris maloniai atpalaiduoja. Bet kartu išaiškėja dar viena menininko obsesija – potraukis seniems baldams, kurių nebereikia toje naujoje altertikrovėje. Puikiai išsilaikę raudoni foteliai, sofa, žurnalinis staliukas kviečia prisėsti. Tačiau ar čia – tik paprastas laukiamasis? Ir laukiama – ko? Stiklinė suraityta vaza atspindi iškraipytą kambario erdvę ir tarsi perspėja, kad kelionė laiku čia sumaigyta. Visa ko laikinumą pabrėžia ir šalia padėta šiukšlių dėžė – paties menininko nuosavybė. Tik čia suprantu, kad visur kampuose stovintys gesintuvai – ne šiaip inventorius, bet ir eksponatai. Vertybių sargybiniai.

O laukiamojo prasmė išaiškėja tarpiniame koridoriuje, kuris pagal gyvenimo logiką turėtų būti paskutinis. Aksomu aptrauktas vyšninis „parodų architektūros elementas“ yra dar atviro karsto dangtis, šalia jo – jau ankstesnėse Liškevičiaus parodose šmėkštelėjusios bažnytinės žvakidės, čia tapusios laidotuvių atributais. Nuojautą patvirtina ant sienos kabanti nuotrauka su prabangiu rėmu: karste pašarvotas vyras, jo rankose – mums nematomas paveikslėlis, o prie šono – knyga. Šis keistas radinys atveria dar vieną atminties koridorių: jau mačiau (ir dar pamatysiu) daug bibliotekų fotografijų. Bibliotekų erdvės apstatytos baldais, įtartinai primenančiais aną laukiamąjį (o laukėm, aišku, mirties). Jų grindų blizgesys lyg algoritmas pritraukia tvenkinių ir ežerų fotografijas. Lentynose sukauptos žinios – tai dar viena užuomina į „Labyrinthus“, iš citatų sukonstruotą knygelę. Ten – metaforų liftu nuvažiavęs erdvėlaikis, čia – obsesijų rondo, kompulsyviai pasikartojančios interjerų, rėmų, karstų ertmės. Ir svetimos nuotraukos, kurios tik laido užuominas, o žinias nutyli, kaip knygų nugarėlės tose bibliotekose. Žmogus su knyga jau mirė ir buvo palaidotas. Ar įmanoma sužinoti, kas ten parašyta?

Išrišimas turi lūkuriuoti paskutiniame kambaryje. Nes mirtis, aišku, – ne pabaiga. Mirtis – tik perėjimas į kitą būseną, virsmas pasakojimu, kuris nusėda muziejuose. O jie veikia kaip veidrodžio karalystė – įrėmindami atsitiktines gyvenimo nuotrupas, atvirkščiai viską atspindėdami ir sutirštindami. Veidrodis čia irgi yra – Liudviko XVI stiliaus, pagamintas XVIII a. antroje pusėje. Jo forma primena ką tik matytą aksominį karsto dangtį, tiktai kontūras raitytas ir apraizgytas paauksuotomis girliandomis, o viršuje – stebėjimo akies ovalas. Veidrodžio atspindžiai dvigubina kambario erdvę ir personažus, kurie tai pasirodo, tai išnyksta. Slėpynes žaidžia trise: vyras (mirštantis vergas), moteris (sužeista amazonė) ir meška (medžioklės trofėjus). Tiesa, dar yra „Netyčia nukritusi mokinės nulipdyta žmogaus galva“. Kol neperskaitai etiketės, nesupranti, kas tai. Neįvardijamas objektas, absoliutus kitas, kurio nenuspėjama forma tampa nuoroda į pomirtinę deformaciją. Ją ir mėgina nuslėpti gipsinių žmonių ir iškimšto gyvūno performansas.

Visi sužeisti, mirštantys ar jau mirę, bet menas leidžia pasigrožėti jų dar pilnais energijos, galingais kūnais, kurių plastika teigia priešybę mirčiai. Skulptoriai ir taksidermistai uždraudžia žmonėms ir gyvūnams ramiai numirti (kažkada rašė Donna Haraway). Kaip ir fotografai. Beje, „Objektuose“ įrėmintos nuotraukos irgi pilnos skulptūrų – gyvų žmonių kompanionių, nors ir tie „gyvieji“ turbūt jau mirę. Na o mes, dar kol kas pergalingai gyvi, fotografuodami savo atspindžius Liudviko XVI veidrodyje, pasitempiame – ne tik šiam, bet ir pomirtiniam gyvenimui amžinajame socialinių tinklų rojuje. Visų šios parodos rėmų kvintesencija – veidrodis – tėra rėmas mūsų būsimoms mumijoms, kurių atsikračius gal ir galima išvengti prakeiksmo.

Apėję ratą jau galime grįžti į pirmąjį kambarį, iš naujo pažvelgti į sukrautus rėmus. Jų reikšmė tarsi apsivertė – dabar jų tuštumose šmėžuoja ne buvę, bet dar esami gyvenimai.

Kita vertus, ką tik pereitų erdvių scenografija atmintyje prikelia čia dar neseniai veikusį muziejų, sovietinio kvapo įsigėrusias sales, kurių prižiūrėtojos pasišildydavo radiatoriais. Ir saugodavo turtus, susikaupusius dėl Radvilų obsesijų, dėl ankstesnių muziejininkų obsesijų, dėl medžiotojų obsesijų. Pastarieji, mūsų laikų radvilos, nužudytų gyvūnų trofėjais puošia savo rūmus, paslėptus nuo pašalinių akių. Pažvelkite į veidrodį – visi jūsų turtai gal irgi kada nors taps muziejaus eksponatais, lėtai mirštančiais saugyklose. Arba dar blogiau – netaps. Niekuo.

Jei Egipto piramidžių rimtį suardę tyrinėtojai prisišaukė kerštą, ar nekeršys muziejaus šmėklos menininkui, sutrikdžiusiam daiktų būtį saugyklose, jų prižiūrėtojų kasdienybę? Juk ši paroda – tai muziejaus atminties skrodimas atradus tuščią rėmą, išsaugojusį nuorodą į prarastą nieką. Jį kompensuoja kai kuriuos rėmus jau užpildę praeities žmonės – anonimai, fotografavę juostiniais fotoaparatais, matę tik nespalvotus savo tikrovių antrininkus, įamžinę tai, kas negali būti amžinai. Bet supirktos ir įrėmintos menininko, jų fotografinės mumijos apsigyveno ištuštėjusiuose rūmuose vietoj išmirusių Radvilų, kurių nebereikalingi portretai laukia išrėminimo (ir ištrėmimo). Naujieji laikai keičia senuosius, „paprasti žmonės“ – kilminguosius, kurių pavardės išliko istorijos analuose ir antkapiuose. Galbūt. Arba viskas atvirkščiai.

Prieš rašydama šį tekstą perskaičiau kuratorės Monikos Kalinauskaitės anotacijoje: „Menininkas kaip vieną iš parodos dominančių įvardina bandymą „kalbėti apie dabartį taip, tarsi tai jau būtų praeitis“. Toks užmojis – ir niūrus, ir gan tinkamas pasauliui, kuriame jaučiame labai apčiuopiamas grėsmes ne tik savo būviui, bet ir atminimui.“ Žiauriausias kerštas – ištrinti net atmintį, palikti tik nesaties rėmus. Bet iš parodos išsinešu ir priešingą nuojautą, kad praeitis Liškevičiaus parodoje gyvena taip, lyg ji būtų dabartis. Persisukęs ir savo atspindžiuose klaidžiojantis laikas turbūt ir svaigina neįspėjama parodos mįsle.

O menininkas, čia išviešinęs savąsias obsesijas, perspėja. Ar juokiasi?

Paroda veikia iki birželio 2 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)