Plikos sąmokslo teorijos

Vilniuje, Istorijų namuose, atidaryta paroda skambiu pavadinimu „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Pavadinimas intrigavo ir kvietė pažiūrėti, kaip sąmokslo teoretikų portretas vaizduojamas populiariojoje kultūroje, kokiomis teorijomis jie gyvena ir kvėpuoja. Tema aktuali, nes visuomenėje, gyvenančioje žiniasklaidos diktuojamu „kaip savaitė, taip mergaitė“ ritmu, sąmokslo teorijos sparčiai plinta ir aktyvuoja kolektyvinę vaizduotę. Suprantama, kad ir oficialios institucijos priverstos veltis į tai, kas lig šiol likdavo mandagaus diskurso paraštėse. Paroda siekia supažindinti lankytojus su sąmokslo teorijos sąvoka ir tų teorijų istorija, kaip jas atpažinti, įvertinti ir joms atsispirti, deklaruoja nenorinti pašiepti kitaip mąstančiųjų, siekianti skatinti diskusiją ir žvelgti į pasaulio įvykius adekvačiai.

Apžvelgiamas laikotarpis nuo viduramžių iki šių dienų, padalinant parodą į penkias temas, pavadintas „Sąjunga su velniu“, „Pasaulio tvarkos sergėtojai“, „Diktatūrų akivaizdoje“, „Niekuo nepasitikėk“ ir „Prarastas pasitikėjimas“. Atrodo, kad sąmokslo teorijos piešiamos kaip negatyvias asociacijas – velnias, diktatūros, nihilizmas – keliantis reiškinys. Dauguma parodoje pristatomų teorijų ir tikėjimų surinkti Vokietijos teritorijoje. Tai galima paaiškinti tuo, kad paroda sumanyta Vienuolynų kultūros muziejuje Lichtenau, Vokietijoje (Stiftung Kloster Dalheim LWL-Landesmuseum für Klosterkultur), o Vilniuje – jau trečias parodos interpretavimas, papildant ekspoziciją vietiniais pavyzdžiais.

Paroda prasideda „Sąjunga su velniu“, čia eksponuojama tai, ką parodos rengėjai numano esant to laikmečio „konspiracinio mąstymo“ išraišką, – sąmokslo teorijos kaip priespaudos mechanizmas, nukreiptas prieš marginalią grupę, parodai išskiriant ir akcentuojant moteris ir žydus. Pasigendu samprotavimų, kaip šios teorijos galėjo būti naudingos tuometei Bažnyčiai, taip pat sąmokslo teorijų apie kitus tikėjimus ir socialines grupes.

„Pasaulio tvarkos sergėtojai“ – apie Apšvietos amžiaus sąmokslus ir jų teorijas: pasaulio tvarka, slaptos organizacijos, nacionalistiniai judėjimai. Eksponuojamų teorijų subjektai – oponentai, kurie siekė sukelti revoliucijas bei kėlė grėsmę monarchijos ir Bažnyčios institucijoms. Kaip pagrindiniai protagonistai šiose istorijose vėl išskiriami žydai ir su jais dažniausiai asocijuojama masonų organizacija. Europos kontekste minimi jėzuitai ir iliuminatai, darę įtaką to laikmečio pasaulėvaizdžio kaitai. „Diktatūrų akivaizdoje“ akcentuojamas lūžis sąmokslo teorijų mąstyme, kai teorijos tampa ideologiniais ginklais, turinčiais politinės galios. Parodoje pateikiama pavyzdžių, kaip praėjusio amžiaus archetipinės blogio personifikacijos Hitleris ir Stalinas pasinaudojo sąmokslo teorijomis siekdami savo tikslų.

„Niekuo nepasitikėk“ – sąmokslo teorijos po Antrojo pasaulinio karo kaip ideologiniai ginklai kovoje tarp Rytų ir Vakarų: JAV prezidento Johno F. Kennedy mirtis, nusileidimas Mėnulyje, kolorado vabalų invazija ir pan. Paroda informuoja lankytojus, kad Kennedy buvo nužudytas vieno žmogaus – kairiųjų pažiūrų Lee H. Oswaldo, kad išsilaipinimas Mėnulyje buvo NASA agentūros pergalė Šaltojo karo dangaus fronte, o kolorado vabalų antplūdis – absurdiškas biologinių ginklų diskurso pavyzdys. Šioje dalyje atrodo, kad sąmokslo teorijos – tarsi mūsų bendra pasaulėžiūra ir vienijantys prisiminimai. Ne viena(s) vaikystėje apolitiškai pas močiutę traiškė kolorado vabalus; parodoje apie juos girdime seną populiarią Vytauto Kernagio dainą.

Paskutinė parodos dalis „Prarastas pasitikėjimas“ taikliai konstatuoja dabartinę situaciją, bet nutyli, kas ir kaip tą pasitikėjimą prarado. Kaip kertinės šio reiškinio priežastys paskutinėje parodos dalyje apžvelgiami XXI a. įvykiai: 2001 m. rugsėjo 11-osios atakos, pandemija, 5G diegimas, klimato krizė (anksčiau žinoti kaip visuotinis atšilimas ar klimato kaita, šie terminai ilgainiui įgavo neigiamą konotaciją). Šiandieninės konspiracijos daug labiau priartėjo prie mūsų, sąmokslo teorijų stebėtojų. Tarkim, prieš šimtmetį „Titaniko“ nuskendimas ar svetimos šalies vadovo nužudymas galėjo tiesiogiai ir nedaryti įtakos paprasto piliečio gyvenimui, o globalaus greito interneto (5G), visuotinio sekimo, pigių skrydžių (ir tuo pat metu paliekamo anglies dvideginio pėdsako) laikais mes norom nenorom galime tapti sąmokslo teorijų dalyviais. Galbūt šios teorijos – tai visuomenės nusivylimo simptomai.

Manau, kad norint suprasti konspiracijų trauką reikia išsiaiškinti, kaip jos sąveikauja su Apšvietos laikotarpiu įtvirtinta pasaulėžiūra, todėl parodos užmojis apšviesti sąmokslo teorijų lauką pradedant modernybės pradžia – sveikintinas. Parodoje teigiama, jog žmonės tiki ir kuria sąmokslo teorijas tam, kad suteiktų prasmę pasaulyje vykstantiems įvykiams, kurių jie nesugeba paaiškinti sveiku protu. Galbūt sąmokslo teorijų paplitimas – bandymas užpildyti modernybės atvertą vidinę spragą. Jos apeliuoja į kažką, kas glūdi labai giliai mumyse, ir yra reikalingos kaip geri anekdotai, pasakojimai prie ugnies ar paskalos – tai bendruomenę sutvirtinantys reiškiniai. Todėl manau, kad šis fenomenas turėtų būti apžvelgiamas su derama pagarba.

Apibrėždami sąmokslo teorijos sąvoką susiduriame su keblumais. Parodos konsultantai kataloge tokias teorijas apibūdina kaip kažkur kažkieno slapta daromą blogį. Pagal tokį nekonkretų apibrėžimą, beveik bet kas gali būti laikoma sąmokslo teorija – nuo slapto draugų vakarėlio organizavimo, planuojant ką nors išdykėliška, iki finansinių nusikaltimų ar teroro aktų rengimo. Tikslaus apibrėžimo nebuvimas leidžia net ir prietarus ar neišreikštus tikėjimus laikyti sąmokslo teorijomis. Kada tikėjimą galima laikyti sąmokslo teorija, o kada neteisinga nuomone, pramanais ar liežuvienom – susitarimo reikalas. Deja, gyvename laikotarpiu, kurį galima būtų pavadinti Babelio bokšto momentu istorijoje: socialiniai tinklai ir jų kuriami informaciniai šuliniai tirpdo normas, kuriomis siekiama bendro susitarimo. Nors atrodė, kad moderniais laikais buvo galima remtis racionaliais argumentais, aiškėja, jog apeliavimas į mokslą ir sveiką protą priimtinas ne visiems politikos dalyviams; kai kurie jų mieliau pasirenka svaidytis melagienomis ir / ar sąmokslo teorijomis.

Sąmokslas nuo sąmokslo teorijos skiriasi savo faktiškumu; sąmokslo teorija – tai dar neįrodytas sąmokslas. Parodos rengėjai teigia, jog „kai kada sąmokslo teorijos pasitvirtina, pavyzdžiui, kad JAV Vyriausybė slapta klausosi pokalbių, kol Edwardas Snowdenas, pabėgęs į Maskvą, pasakė, kad taip ir yra“, kartu apeliuodami į skaitytojų politinę savimonę ir geopolitinę situaciją, taip diskredituodami šią teoriją kaip neskoningą. Suponuojama, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis gali būti sąmoningas ar nesąmoningas priešiško politinio režimo palaikymas. Tokios niekšybės kaip MKULTRA projektas, „Dieselgate“ ir „Watergate“ skandalai ar Tabako instituto veikla parodoje neminimos, bet trumpai apžvelgiamos parodos kataloge, rengėjams šių buvusių sąmokslo teorijų klausimus „uždarant“ – bylos baigtos, daugiau klausimų kelti neverta. „Sušluodami po kilimu“ tokias teorijas parodos rengėjai kelia abejonių dėl savo politinio nesuinteresuotumo.

Ekspozicija pateikia sąmokslo teorijas tarsi pirmąjį žingsnį į populizmo liūną, bet joje nekeliamas klausimas, kodėl tie sąmokslo teorijomis tikintys „tamsuoliai“ nepasitiki ekspertais iki tokio lygio, kad pradeda tikėti absurdiškai atrodančiais dalykais. Kodėl žmonės apskritai nori fantazuoti, ko jie negauna iš įprastinių žinių šaltinių, kodėl pasirenka nerti į tamsias gelmes? Kodėl, tarsi Fiodoro Dostojevskio aprašyti žmonės iš požemio, jie teigia: „dukart du yra keturi – puikus dalykas, bet dukart du yra penki – kartais irgi visai žavingas dalykas“? Sąmokslo teorijų paplitimas – simptomas, kad mūsų pamatinės žinių sistemos aižėja eskaluodamos politinį nepasitenkinimą, dalindamos populiaciją į draugus ir priešus.

Neaiškumų kyla ir dėl parodos šūkio „Pasirinkimas – tikėti ar ne – iš tiesų priklauso tik nuo Jūsų!“. Paroda apsimetinėja esanti nešališka, bet eksponuojamos sąmokslo teorijos gan nepavojingos tuo, kad neturi realios galimybės būti įtikinamos, jos – žemai kabantys vaisiai, lengvai raškomi ir išjuokiami. Juk mažai tikėtina, jog sulauksime įrodymų, kad praeityje raganos santykiavo su velniais, kad žydai gėrė kraują ar nuodijo šulinius, kad kolorado vabalai ar slaptoje laboratorijoje pagamintas virusas yra blogiukų naudojami bioginklai, o skraidantys lėktuvai nuodija mus chemikalais. Sąmokslo teorijos sąvoka yra angažuota, parodoje ji pateikiama neigiamame kontekste; politikoje ši frazė dažnai vartojama siekiant diskredituoti oponentą. Viešajame diskurse sąmokslais tikintys ir juos skleidžiantys asmenys vaizduojami kaip netikėliai, esantys už mandagaus diskurso ribų.

Parodoje kuriama atmosfera atmeta konspiracinį mąstymą kaip neadekvatų, beveik nelegalų pasaulio suvokimo režimą. Trūksta priartėjimo prie tiriamo objekto, žaidžiama saugiu atstumu. Neatrodo, kad rengėjai norėtų dialogo su sąmokslo teorijomis tikinčiais žmonėmis. Galbūt kuratorės (dr. Milda Kvizikevičiūtė, dr. Lina Ėmužienė) pabijojo žiūrėti gilyn į bedugnę, galbūt baiminosi netyčia pačios kai kuriomis teorijomis patikėti? Todėl siūlymas patiems pasirinkti, kuo tikėti, šios parodos kontekste atrodo nenuoširdus ar net akiplėšiškas.

Konspiraciniame diskurse išryškėja problema, kad racionalūs ir moksliniai argumentai nebėra paveikūs visiems visuomenės nariams. Procesas, kuriuo paroda siekia diskredituoti sąmokslo teorijų reiškinį, iliustruoja tai, ką filosofas Bruno Latouras įvardija kaip modernų mokslinį dvižingsnį. Politinis fenomenas aiškinamas moksliškai – neabejojama dėl mokslinių faktų objektyvumo, bet tuo pačiu metu svarbu ir kokiomis subjektyviomis aplinkybėmis tie faktai patvirtinti. Parodoje šis mokslinis demaskavimas vyksta taip: pirmu žingsniu sąmokslo teorija atskiriama nuo socialinio konteksto, suformuluojant ją kaip gandus, fantazijas ar tikėjimus, o antru žingsniu ji demaskuojama objektyviai ir moksliškai, prisidengiant ekspertais, statistika ar patikimais šaltiniais. Toks sąmokslo teorijų termino pristatymas leidžia parodos rengėjams teigti, kad „sąmokslo teorijų pinklių galima išvengti pasidomėjus patikimais šaltiniais“, neįvardijant, kokie patikimi šaltiniai verti mūsų tikėjimo. Situacija kebli, nes nėra aišku, nei kas tos sąmokslo teorijos, nei nuo kurių ir kaip reikia gintis.

Šio termino subjektyvumas ir neapibrėžtumas panašus į tai, ką atsakė JAV teisėjas, paklaustas, kas yra pornografija: atpažinsiu, kai pamatysiu. Sąmokslo teorija, kuri „apsėda“ žmones, yra viliojanti, turi įtikinamumo elementų, o tai, kas pateikiama parodoje, – „išskrostos“ teorijos, be galimybės kvestionuoti ar patikėti. Ši paroda pornografikuoja sąmokslo teorijų diskursą, jame nebelieka nieko paslaptingo ir mistiško. Paroda – tarsi dėstytojas, propaguojantis abstinenciją hormonų kamuojamiems paaugliams. Žinoma, geriau kad niekas tomis sąmokslo teorijomis neužsiimtų, bet juk taip įdomu...

Retsykiais norėtųsi išsklaidyti negatyvias konotacijas, lydinčias konspiracijos teorijos terminą, pažvelgti į šį reiškinį subtiliau. Politinėje kasdienybėje, paradoksalu, vis dar (gal netgi vis dažniau) sutinkame maginio mąstymo pavyzdžių. Įpratę prie įvairių edukacinių seminarų apie medijų raštingumą, mes jau žinome, kurie informaciniai kanalai gali būti „įtartini“, ir savo aplinkoje kritikuojame tuos, kurie informacijos semiasi iš „alternatyvių šaltinių“, tarsi tokie šaltiniai savaime būtų kvailybės sinonimas. Kita vertus, socialinių medijų sraute intensyviai dirginamas ir mūsų racionalusis protas bei smalsumas, siekis suprasti „protu sunkiai suvokiamus“ įvykius ir reiškinius sukelia nusivylimą, pyktį, o kartais bent kuriam laikui nuveda keistų sąmokslo teorijų klystkeliais. Tokiame kontekste sąmokslo teorijas galima pavadinti epistemologinėmis atmatomis – jos yra tai, kuo geriau nesidomėti, kas negali būti įsisavinta ir turėtų būti išmesta iš normalaus diskurso ribų.

Atmatos koncepciją tyrinėjo filosofas Georgeʼas Batailleʼas. Jo teigimu, tabu ir draudimai gali būti susižavėjimo ir traukos šaltinis, verčiantis asmenis susidurti su visuomenės normų ribomis. Tai gali būti galinga jėga, kuri ardo įprastas ribas, meta iššūkį nusistovėjusioms normoms ir tarnauja kaip priemonė tyrinėti žmogaus patirties galimybes, susidurti su dažnai nepatogiais egzistenciniais klausimais. Sąmokslo teorijas galbūt galėtume suvokti kaip ludibrium (lot. rimtas pajuokavimas). Tai žaidimai, kurių arena – politinė ir mokslinė vaizduotė. Juk neretai mėginame savarankiškai suprasti pasaulį, kai oficiali įvykio versija nėra įtikinanti, ypač politinių skandalų atvejais, kai faktai (dar) nėra išaiškinti; ir juo labiau jei įvykis susijęs su paslaptinga mirtimi. Tikiu, kad ši tema verta išsamesnio interpretavimo, kad lankytojai yra verti suprasti sąmokslo teorijas ne tik paviršutiniškai bei vienpusiškai, nevengdami ir kontroversiškų idėjų.

Paroda veikia iki gegužės 26 d.

Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)