Pradžioje buvo žodis

Anuo metu gyvenau tik vakarais. Girtos dainos, beprasmiai pokalbiai, išsigazavęs alus – laisvo piliečio statusas. Tada ir sutikau Jį.

Buvo niekuo neišskirtinis vakaras, kaip ir bet kuris kitas vakaras, praleistas tame nelemtame bare. Tada dar nebuvo nuojautos, kad kažkas gali įvykti.

Sėdėjau baro krašte, vėpsojau į prieš mane esantį televizorių, kuriame diena iš dienos rodo tuos pačius dutūkstantųjų muzikos klipus. Iš naujo, iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo.

Sakau, jog tada nebuvo nuojautos, kad įvyks kažkas daugiau, bet visada jaučiau Jo vinguriuojantį šešėlį, besimainantį skirtingomis formomis, kaip Vilniaus baziliską, pasislėpusį miesto kanalizacijoje. 

Nežinau, ar Jį patraukė mano šiluma, o gal užuodė bare tūnančią vienatvę, bet pajaučiau, kaip Jis prisėda šalia.

Apsimečiau Jo nematanti – ar tai buvo mano pasąmoningas moteriškumas vaidinti nematomą, ar aš Jo išsigandau, sunku pasakyti. Tik žinau, kad neatitraukiau akių nuo televizoriaus.

Tą vakarą Jis buvo ne vienas, o su blondine dama, kuri iš veido atrodė itin pikta moteris. Moteris šarkos veidu, toks būtų jos totemas, pamaniau...

„Tu vis dar čia“, – sako Jis man. Koks kvailas klausimas, ką man į tai atsakyti? „Taip, bet jau ruošiuosi eiti.“ Meluočiau. Ar atkirsti: „Koks tavo reikalas?“ Mama visada juokavo, kad jeigu būčiau gimusi vaikinu, jau seniausiai būčiau gavusi į galvą. Turbūt pasisekė, kad vis dėlto gimiau moterimi.

„Taip, bet ir Jūs dar čia“, – tik tiek atsakiau, nematydama reikalo veltis į pokalbį su girtu vyru. Mačiau, kaip Jis žiūri, stebi mane... Dabar pagalvojus, gal tai buvo tik kvailas girto žmogaus žvilgsnis, bet gal vis dėlto – ženklas.

Kartais rodosi, kad viskas pasaulyje vyksta man.

Daug tą vakarą nešnekėjom, persimetėm keliais žodžiais, sužinojau apie atsidarysiančią muziejaus parodą... Ir staiga sulaukiau klausimo: „Ką veiki gyvenime?“ Vėl pamaniau – koks kvailas klausimas.

„O Jūs?“

Sunku pasakyti, ką tuo momentu galvojo pašnekovas, tik viena aišku – klausimas Jį sutrikdė.

Praleidau vieną šios istorijos detalę: aš žinojau, kas Jis toks, nesu kvaila, dar mokyklos laikais apie Jį esu girdėjus. Tik niekad nebūčiau pamaniusi, kad teks susidurti.

Kas jautėsi kaip amžinybė, buvo vos kelios sekundės. Vyras su pilkšva barzda vėpsojo į mane nekrutėdamas – vėl tas pats žvilgsnis, vėl tas pats stebėjimas.

„Žinau, kas Jūs esate, nesijaudinkit, norėjau tik paerzinti.“ Tuo momentu taip didžiavausi savo iškrėstu pokštu, pasijaučiau kaip mažas vaikas, kuris padaręs šunybę tik ir laukia, kol tėvai atkreips dėmesį... Ir pavyko, ką galiu pasakyti.

Tą vakarą ne tik paerzinau Oskarą Koršunovą, bet ir sužinojau apie Vilniaus pokerį.

***

Vilniaus Vilnelė – tai laiko tėkmės išgyvenimai. Įsimylėjėlių, girtuoklių, turistų kultūros centras. Tą dieną nešamą pasroviui gyvenimo, lyg iš rūko mane aplankė žinojimas. Bet kas gali siųsti man šį specialų ženklą? Pats miestas, asmeniškai Vilnius? Miestui nerūpi tokie niekniekiai kaip pavienis žmogus. Bet vis vien Jį jaučiau, Jis kuždėjo man į ausį, iš vandens žvelgė savo hipnotizuojančiomis smaragdinėmis akimis... Tik Jis vienas žinojo apie likimą, mano likimą.

Nepastebėjau, kaip atsidūriau šalia muziejaus durų, kaip žengiau į vidų ir kaip sumokėjau už bilietą, net studento nuolaidą pritaikė. Tik jau koks skirtumas, vis vien brangu. Nesvarbu, žengiau toliau. Lipau laiptais, bet nejaučiau pabaigos, turbūt taip jautėsi Sizifas, ridendamas akmenį.

Prisiminiau, kaip pirmoje gimnazijos klasėje, klaidžiodama po Antakalnio kapines, aptikau Ričardo Gavelio kapą, kiek daug emocijų tada patyriau. Tą kartą ne tokia vieniša pasijutau šitame Vilniaus žaidime, tą kartą ir pajaučiau mane stebintį miesto baziliską.

Laiptų viršuje pasitiko ekspozicija, ant sienos didelėmis raidėmis į mane žvelgė užrašas – VILNIAUS POKERIS. Kad ir kaip būtų keista, prie parodos prisidėjo mano sutiktas tos nakties pašnekovas.

Bet čia nėra atsitiktinumų, Gavelio romanas pasirinktas intenciškai, kuratoriai turbūt irgi jautė Vilniaus baziliską, jo nenumaldomą smarvę, srūvančią iš kanalizacijos. Juos irgi aplankė žinojimas.

Vėlyvasis sovietmetis – ne tik romano veiksmo laikas, bet ir parodos šerdis. Amžinasis Vilniaus slogutis užkrėtė protingus, iš jų išspaudė sodriausias kūrybinius syvus, kuriuos viešumai pristatė muziejaus ekspozicija.

Parodos erdvė – dialogas su miestu, žmonėmis, po kojomis tūnančiomis pabaisomis. Plauki pasroviui kaip Vilnelė, bet niekada nežinai, į kokį krantą tave išmes.

Ant sienų tave seka žodžiai – jis visada už kampo, nesi saugus. Kiekvieno kūrinio akys tave mato, smerkia, tik ir laukia, kol prarasi budrumą. Jie žino kiekvieną, jie ilgai stebėjo visus. Net ir sovietmečiu negalėjai pasislėpti. Kaip parazitai įlįsdavo tau į galvą ir viską užkrėsdavo mėšlu.

Taip ir paroda tavęs nepaleidžia iš akių. Veda pro kūrinius, kurie kalba apie sovietmečio socialinius, politinius, kultūrinius reiškinius, kužda tau į ausį: „Viskas jau praeityje, nesijaudink, tu saugus.“ Bet tu taip nesijauti, nes nepasitiki aplinka.

Praeidama prieš save matai moters kūną, panardintą taukuose (Eglės Rakauskaitės „Taukuose“, 1998). Pagalvoju, kad greičiausiai žmonės taip jautėsi mirkdami sovietiniame glitime. Į visas kūno angas plūstantis supuvęs totalitarizmo syvas kaulus standina į akmenį, o protą paverčia rūku.

Niekas tavęs nestebina, jie net nebando slėptis, toks buvo planas nuo pat pradžių – privilioti į šią vietą, sukurti netikrą saugumo jausmą tik tam, kad vėl užkrėstų.

Ieškai išėjimo iš šios vietos, bet atsiveria visai kitas vaizdas. Girti žmonės, aidintys balsai, nugaravęs spiritas – baras, tik žmonės kažkokie nežmogiški, nebe žmonės. Didžiagalvis vyras laukia, kol į jį pažvelgs greta sėdinti dama mėlyna suknele. Bet jis nesulauks jos žvilgsnio. Ji bijo pagauti jų žvilgsnį (Raimundas Sližys, „Baras“, 1992).

Kojos pačios pradeda bėgti, tiek daug jų vienoje vietoje nesu sutikusi. Už kiekvieno kampo jie tik ir laukia, kol sustosi, pažvelgsi į juos. Rodo savo supuvusius vaisius. Imituoja aplinką, kuri atrodo pažįstama ir patikima. Net tą pačią upės srovę jie geba pakreipti savo naudai.

Groteskas – jų dešimtys, o gal šimtai nusidriekusių, lipančių vienas ant kito, rodančių savo iškrypusi erotizmą, kuždančių „jei ne tu – tai tave“. Kiti tik stebi, saugo naujagimius, peri savo išperas vieną po kito. Žmogus Saukos veidu guli, nežinai, ar jis vėpso į tave, ar į besikrušančius antžmogius. Gal laukia savo eilės šitame rituale (Šarūnas Sauka, „Populiacija“, 1995).

Rėkti beprasmiška, čia amžinasis Vilniaus inferno, pamiršk save – tu nebeturi nei praeities, nei ateities, tu esi jų. Jie imituoja tai, kas tau artimiausia, televizorių, kuriame rodo besikeičiančius įrašus, alaus skardines, vyno butelius, sienas, padabintas paveikslėliais. Senas sovietinis kilimas guli išsidrėbęs ant žemės, o ne ant sienos. Nosį tarsi kutena pažįstamas terpentino kvapas, viskas atrodo pažįstama (Evaldas Jansas, „Padrikos mintys“, 1998). Bet žinai, kad tai nėra tikra.

galvojo
kol ne vėlu –
reikia bėgti

Ir pasileido jis bėgti

<…>
 

Koks pasityčiojimas
galvoja
koks visa tai pasityčiojimas
matyt
mane kas nors tyčia klaidina
kad dar labiau susipainiočiau

<…>

Pagalvojo:
jeigu sustosi
tai vėl ne savaime sustosi
o norėdamas būti toks
koks savaime esi nebėgdamas –
ir todėl reikia bėgti
pabėgti kaip nors
nuo šito kvailo bėgimo

(Ištraukos iš Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinio „Kukučio baladės“, 1977)

Grįžti į pradžią (o gal į pabaigą?). Ta pati upė, o gal kita? Teka lyg į tą pačią pusę, kaip pameni. Bet ar teisingai pameni? Viskas susiliejo į vieną masę, viską slegia tas pats rūkas. Tikiesi, kad pabėgai nuo jų, užkrėstųjų Vilniaus slogučio.

Artėji link išėjimo, vėl tenka lipti tais pačiais laiptais, kaip ir pradžioje, vėl pasitinka tos pačios durys, pro kurias atėjai, – viskas atrodo nepakitę. Bent taip manai.

Nepabėgsi nuo jų. Visas miestas toks – ir gelsvos langų šviesos, ir drumzlini lietūs, ir gauruojantys švino debesys, viską visada valdė jis – amžinasis Vilniaus pokeris.

Paroda veikia iki sausio 28 d.

MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)