Žiupsnis magnetito grūdelių

Pirmas tavo paimtas akmuo rodo dabartį. Antras – ateitį. 2021 m. rugpjūčio pabaigoje Tartu aptikusi ezoterikos parduotuvę Rūta Spelskytė nuo lentynos paėmė apvalų rausvą jaspio akmenuką ir padėjo atgal. Lapkričio viduryje sušalusiame Veimare ji panašioje vietoje paėmė magnetitų kristalų dėžutę ir tikriausiai išsinešė. Nes tai buvo ateitis, išsirutuliojusi į tyrimą, kuriam atlikti reikėjo apkeliauti kalnus ir slėnius pietuose ir šiaurėje, lįsti į olas po ledu, stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius. Rinkti akmenis. Skaityti. Pritaisyti akmenį prie žaibolaidžio Aleknaičiuose ir laukti, kol trenks žaibas, kad akmens atomai persidėliotų ir jis virstų magnetu. Ir taip susikurti kompasą. Treniruoti savo vidinį Žemės magnetinių polių jausmą pasitelkiant discipliną, kartojimą, poeziją, beprotiškus tikėjimus. Ir burtus.

Rūtos Spelskytės paroda mažytėje „Artifex“ galerijoje primena muziejų ar kunstkamerą. Tik pirmų dviejų kambarėlių tamsiai raudonos sienos – ne tai, ką tokioje įstaigoje tikėtumeis išvysti. Gal jos – to atgal padėto jaspio prisiminimas, jauki įprastumo būsena, iš kurios leidiesi į pasaulį patirti kažko netikėto. Šiltoje galerijos oloje vaikštau pasieniais apžiūrinėdama, kas išdėliota ant lentynėlių: koralų šakelės, medinės šakelės, žemėlapiai, rašteliai, virvės ir kiti daikčiukai, bet daugiausia – akmenys, apvalūs ir netikslių formų, kažką tarsi pasakojantys, nors ir ne žodžiais, neiššifruojamai. Jie turėtų būti susiję su karoliukų apyrankėmis puoštais pagaliais, bet nežinau kaip. Gal kad ir tie, ir tie provokuoja tikėti burtais ar gamtos galiomis?

Kuo tikėjo tuos mažyčius rutuliukus pirštais vos čiuopdama menininkė? Ir dar – klijuodama miniatiūrinius šildytuvo keramikos „puodelius“ vieną prie kito marmuro dulkėmis, netaisyklingus koralų cilindriukus, naudojamus žmogaus kaulų remontui, jungdama japonišku lopymo auksu būdu (kintsugi)? Kad taiso sulūžusį pasaulį? Ar išvis – kruopščiais ritualiniais judesiais valė nuo savo smegenų bereikalingas tikėjimo, vilties ir meilės dulkes?

O štai Vilniaus geležinkelio stoties rajone surinkti augalai, šluotelėmis sukabinti baltojoje galerijos salėje, bus deginami ieškant magnetito dalelių. Kas pabira, buvo sujungta ir sutaisyta, kas vientisa, bus išardyta, išnarstyta. Nerimastingas kūrimo ir naikinimo procesas ieškant materijos esmės, o gal užmirštų archajinio pasaulio dievybių. Randant tik krūvą juodų blizgančių grūdelių. Jie – solidžioje kolboje ant laboratorinio stalo, kur išdėliotos knygos, karoliukai, siūlai, smegenų muliažai, vėl akmenukai, popierėlis nuo „Mars“ šokoladuko. Stop.

Ši pakuotė – iš konteksto beveik iškrintantis daiktas, susijęs tik su planetos, iš kurios į Žemę kartu su meteoritais atskrieja magnetitai, pavadinimu. Raudonos, geltonai apvedžiotos raidės juodame fone, tuoj pat iššaukiančios nepakeliamos saldybės pojūtį ant liežuvio, primena įsijautusiam žiūrovui, kad į viską čia reikia žiūrėti kitu kampu. With a pinch of salt, su žiupsneliu druskos, kaip sako anglai, o šioje parodoje – su žiupsniu juodų magnetito grūdelių. Juk mokslininkai šį mineralą seniai ištyrinėję – viskas jau žinoma. Pavyzdžiui, tai, kad meteoritų ieškant su magnetais juose esančios dalelės iškart persiorientavo, „pamiršdamos“ Marso magnetinį lauką, – nebeįmanoma apie jį ką nors sužinoti iš tokių meteoritų. Todėl jų reikia ieškoti neinvaziniais metodais, stengtis nepažeisti kitos planetos rašmenų.

Ne mums, parodų lankytojams, bet mokslininkams visai ne naujiena, kad žaibas magnetitą paverčia magnetu, o smėlyje sukuria tunelinę struktūrą, arba kad augalų, gyvūnų, taip pat ir žmogaus ląstelėse esantis magnetitas padeda orientuotis tarp Žemės polių, jausti kryptį, veikia kaip vidinis kompasas.

Tad kodėl menininkei prireikia visa tai iš naujo sužinoti, ir dar tokiais sudėtingais būdais – lipant į kalnus, lendant į gyvybei nepalankias vietas, įsikibus į žemę kapliais, pritaisytais ant batų, apsirišus liemenį virvėmis, užsidėjus šalmą raustis po 20 metrų storio ledo luitu Islandijoje, kenčiant šaltį?

Atsakymas slypi ant stalo atverstoje knygoje, kur pieštuku kai kas pabraukta ar apibraukta. Ta knyga – tarsi šios parodos biblija, rodanti ženklus, aiškinanti jų reikšmes. Čia perskaitome, kad klausydamasis nežemiško airės Enyos balso mokslininkas McKayʼus „akmenyse iš dangaus“ pastebėjo karbonatų „kalveles“, tikriausiai įrodančias, kad Marse kadaise teliūškavo vandenys ir būta gyvybės, panašiai kaip dabar Žemėje. O 1996 m. sausį mikroskopiniuose meteorito „kontinentuose“ išryškėjo į kalną kopianti kirmėlė, „tarsi užfiksuota mažoje Marso Pompėjoje“ – jos forma priminė virvę...

Čia pasakojimas nutrūksta. Norint tęsti, reikėtų atsiversti kitą puslapį. Bet ar verta (bet ar galima)? Juk menininkė tyčia stabdo įsibėgėjusį smalsumą ties mokslininkų žodžiais sukurtu vaizdu: meteorito kunstkameroje išsaugota Marso istorijos „kirmėlė“ yra virvė, kuria prisirišus galima leistis į gilųjį laiką nebijant, kad nebegrįši į dabartį. Virvė ir vėrinys yra pasakojimo prototipai. Ir tyrimo, kuris nebūtinai turi atvesti į aiškumo aklavietę, nes poezija mėgsta daugiasluoksnes, tirštas galimybių ir vektorių išvadas, netikėtų sąsajų alchemiją. Pavyzdžiui, kol neįvardiji sau, kad atsitiktinai paimtas akmuo yra tavo ateitis, tol jis – tik akmuo. Bet kai įvardiji...

Ši metamorfozė pažįstama dar iš vaikystės, kai nuo žvyrkelio pakelti akmenukai sužėrėdavo deimantais, įsegtais tarp pilkumos grūdų. Tokie jie ir Spelskytės parodoje – šiaip niekuo neypatingi, bet vien padėjimo ant lentynos veiksmu paversti buvusių pasaulių nuolaužomis. Ir tuo įstabiai gražūs. Graži ir blizganti sumaltų mineralų gelmė, kurios maga slapta pasisemti ir pasigaminti feromagnetinį drabužį: sijotas Islandijos smėlis, / maišytas su lateksu ir spaustas nuo / vieno iš lavos akmenų. / Viliaus tabako popierius. Nežinau, kas tas Vilius (nes šalia yra ir Simonos lava), bet ant pagaliuko kabantis šalikėlis, apkibęs juodais grumsteliais, yra inkarnavęsis liežuvio šešėlis, kitame mini pasakojime nulaižęs nuo Tartu šaligatvio sėklas ir fosilijas. Tai – tik pirmas daiktų metamorfozės lygmuo.

Antrasis susijęs su žaibais ir laukimu – kad iš dangaus trinktelės kaip tik ten, kur paspendei spąstus, ir tada akmuo virs magnetu. Magnetas – įprastame pavidale slypinti galia, kuri vaikystėje stebindavo, kad vienaip priartėjus traukia, kitaip – stumia. Vidinis dalelių išsidėstymo skirtumas nematomas, bet jis nulemia santykius ir judėjimo kryptis. „Dėl šios savybės magnetitas (žaibolaidžio akmuo) buvo naudojamas konstruojant pirmuosius kompasus Kinijoje. Akmenį padėdavo ant nedidelės medinės žuvelės vandens inde ir ji pasisukdavo į pietus.“

Turbūt nereikia nė sakyti, kad raudonojoje laboratorijoje toks indas su žuvele yra, tik reikia patikrinti, ar ji rodo pietus. Ir kad šalia guli modernesnis kompasas, kuriam pagaminti nereikėjo laukti žaibo. Taigi šis sudėtingas kompaso pasidarymo būdas – iš anksto toks pat beprasmis kaip ir „nesulūžusio taisymas“. Ir toks pats prasmingas kaip didingo atsitiktinumo laukimas darant ką nors nenaudingo, bet iš esmės gražaus, vien tam, kad po ledynu ieškant feromagnetinių uolienų melsvai sušvytėtų stalaktitai, kad kruopščiai aukso lakšteliais jungiant koralų gabaliukus įvyktų dangiškas prasmės išlydis.

Gal klystu, bet, ko gero, šiais jau ištirto tyrimais Spelskytė iš arti apžiūrinėja Kanto estetinio nesuinteresuotumo principą – ar visur ieškodami naudos ir paaiškinimo dar galime patirti betikslį malonumą vien stebėdami žybsinčias atsitiktines jungtis? O kita vertus, rinkdama akmenis ji tarsi išjudina Žemės geologiniuose sluoksniuose snūduriavusią maginę tikrovę, kai akmenėlis vėl turi galią nulemti likimą, pašaukti herojų į kelionę, kurią ji(s) privalo atlikti, nors ir nežino galutinio tikslo. Laukti žaibo kaip dievų ženklo. Laukti kad ir visą gyvenimą.

Čia prieinu trečiąjį metamorfozės lygmenį. Šioje parodoje lentynėles sukonstravo, sienų spalvas pasirinko (beje, žaibolaidžio kambarys yra baltas – „nutviekstas žaibo“), visus tuos akmenėlius ir kolbas išdėliojo, šakeles karoliais apsuko, koralus lipdė menininkė-tyrinėtoja, keliavusi kartais į sunkiai pasiekiamas vietas, kad visa tai surastų ir atneštų mums, jaukiai sėdintiems prie ekranų savo namuose ir nupėdinantiems keletą šimtų metrų į galeriją, ne daugiau. 20 laipsnių šalčio pakanka, kad nekištume laukan nosies. O kitą dieną – šlapdribos.

Ir štai ji pabuvojo ne tik jau minėtoje Islandijoje, Tartu ar Veimare, bet ir ant Kilpisjärvi ežero ledo, buvusioje lašišų veisykloje prie Derryclare Lough ežero, Airijos Konemaroje tyrinėjo potvynius ir atoslūgius, lipo į kentaurų gimtinę – Peliono kalną, kol prarado valią eiti toliau, bet atrado, kad galima tęsti ir neturint valios, Magnezijos regione, kur, sakoma, pirmą kartą atrastas magnetitas, kopė į vieną aukštumą po kitos, bet magnetitą rado tik nusileidusi į „nuobodų slėnį“. Ir dar ji atliko bandymus – maišė su magnetito dulkėmis juodąjį, imperatoriškąjį, mėlynąjį Upsalos ir kitokį porcelianą, iš tų mišinių gamino karolius, išreiškiančius mikroskopinę magnetito sandarą mums lengvai suvokiamu vaizdu, – taigi nematomąją tikrovės pusę vertė į matomą.

Šiuose veiksmuose atpažįstame mito struktūrą. Parodos pasakotoja veikia kaip archetipinė herojė, aplankanti dangų ir požemius, kad pakeistų Žemės likimą. Tuomet ant lentynėlių išdėlioti akmenys – tų herojiškų veiksmų įrodymai. Negyva materija įgyja maginę poezijos galią, o ši kaip magnetas traukia tirti ir ieškoti giliau, net kai nebėra valios – ypač kai jos nėra.

Taip pasiekiamas ketvirtasis metamorfozės lygmuo. Nuolat judantis herojės kūnas, jos nenuorama mintis suveria ant vieno patirties siūlo šiaip nesusiejamas sritis į giliojo laiko ir begalinės erdvės vėrinį. Ir štai jau matau nebe lentynėles, nebe akmenis iš įvairių vietų, bet planetų formavimąsi spjaudantis uolienomis, kosmines prarajas ir lakūnas, Marsą, siunčiantį Žemei magnetito laiškus, vidinių magnetų nejučia valdomus padarus, kryptingai ropinėjančius Žemės paviršiumi, kartu su planeta sudarančius tarsi metapadarą, jau išgyvenusį ne vieną katastrofą ir dabar laukiantį savo ateities, būtinai atsitiktinės, kuri paaiškės trenkus žaibui į Aleknaičiuose pastatytą žaibolaidį su pritvirtintu akmeniu.

Vienas du – ir nesulūžęs pasaulis jau pataisytas.

Paroda veikia iki sausio 12 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)