Pabėgimai

„Kad tilptumėte į tą mėgintuvėlį, turėsime jus supaprastinti į tabletę“, – pasakė karinės operacijos vadas. Supaprastino. Išspjovė į kosminę tuštumą. Ir štai mes, atsitiktinai parinkti žmonijos egzemplioriai, jau surūdijusiame vamzdyje, kurio vidus didesnis už išorę. Yra lova, tuščios lentynos, stalas. Čia turėsime pabūti nuogi, gal net pasimylėti, kad ant išgaubtų sienų, grindų ir baldų liktų kuo daugiau mūsų DNR. Iš ląstelių medžiagos jie sukurs alternatyvią tikrovę, kurios prireiks, jei tas beprotis susprogdins Žemę. Juokaujam, kalbam visokius niekus nusirenginėdami po antklodėmis – bijom žvilgsnių pro iliuminatorių. Net vakuume būna slaptų kamerų.

Atlikta.

„Galite pasivaikščioti, kol jus pašauks atgal“, – nuaidi nematomam kūnui priklausantis bosas ir mes išeinam į ką tik sukurtą miestą. Jis panašus į Vilnių. Bet pastatų sienos – tarsi iš balto marmuro. O gatvių grindinys – iš juodo. Ir visur – gėlynai: rožės, pinavijos, jurginai, lobuliarijos, burnočiai, ežiuolės, verbenos, našlaitės, petunijos, gvaizdūnės, kosmėjos... Viskas žydi, o aš kažkodėl žinau pavadinimus. Erdvės tos pačios, bet saulėtos, ryškiaspalvės, tarsi sukurtos dirbtinio intelekto.

Atsibundu savo tikroje lovoje, tikrame Vilniuje, kurio oras taip įmirkęs, kad net ištižo sienos, o raudoni stogai išsiliejo akvarelėmis. Tikrovė turėtų raminti, bet ne. Tas sapnas, kaip ir visi mano veiksmai pastarąsias savaites, tėra (pa)sąmonės karštligiškai išradinėjami būdai pabėgti nuo minčių apie karą. Žiūriu tik tuos filmus, kurių veiksmas vyksta perdėtai ištaiginguose rūmuose, nes ten saugu. Kartais paguodžia totalinių katastrofų vaizdai. Bet ir griūvant pasauliui reikia atlikti kalėdinį ritualą – nuodugniai susitvarkyti. Tai irgi pabėgimas. Nuo rašymo.

Per metus pas mane susikraustė daugybė daiktų. Nors iš tiesų tai tik knygos, ne visai daiktai, ne visai žmonės. Guldomos viena ant kitos į stirtas, kol tos pradeda svirti kaip Pizos bokštai ir nugriūva. Kartoninis bildesys išbaido dulkes ir kates, suloja šuo. Kartais dar spėju pagauti ir pradedu naują statinį – ant kėdės, kampe, ant šaldytuvo, prie lovos, ant spintos. Kasdien klapsiu klaviatūros klavišais tarsi knygų miesto gatvėje ant darbo stalo. Pavojingos emocijos. Fotomontažas. Įsivaizduojamos bendruomenės. (P)rašymas dūmais. Nuogi drabužiai. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Šitos jau senyvos, guli nežinia nuo kada, bet vis išnyra – gal kad plonos, nuo vartymo popierius ne tik parunda, bet ir palengvėja. Virš jų atplasnoja poezija – artumo aritmetika ir mėnulis yra tabletė. O šiųmetė Litwa. Dwa stulecia fotografii – didelė, sunki, žalia – nugrimzdo į apačią.

„Kuomet daiktai pasklinda bet kur, kaip krūva benamių, rėkdami, reikalaudami dėmesio...“ – patarinėja dizainerė, kaip tvarkyti namus. Toliau nebeskaitau, nes jau girdžiu: rėkia benamės knygos. Ir ne tik jos. Rėkia ir popieriaus lapai, ant kurių skubiai suraizgytos mintys, užuominos, citatos dar nevirto tekstais. Tie net ne rėkia – spiegia protarpiais padejuodami. Tokiame triukšme nebegaliu nei rašyti, nei skaityti. Pabėgu į sodybą prie miško.

Kol išvažiavau iš Vilniaus, druskuotomis gatvėmis žlagsėjo tūkstančiai padangų, vairuotojai vienas kitą skubino pypsėdami. Lėk. Trenkis. Duok man kelią. Žžžžžž. Varyk iš čia. Ir staiga – tuščia. Nė judesio. Tik genys garsiai kala pušies kamieną. Virš slėnio apsuka ratą gagendamos žąsys. Ir vėl – nieko. Čia karas – tik iliuzija. Kaip ir sniegas, kurio nebeliko. Ką tik virš baltumos styrojo parudusios nendrės, dilgėlės stovėjo nulenkusios galvas. Pėdsakų takais persekiojau stirnas kaip stribas – partizanus. Nepaaiškinamai guodė pasibaigusio pasaulio vaizdas nuo kalvos: nė vieno dūmo iš kaminų, nė švieselės languose. Ir kosmoso pradžios debesys. Bet staiga jie prasiskleidė. Iš pietų vangiai žvelgė ašarota saulės akis, blyškiai geltona lyg narve kankinamos vištos kiaušinio trynys. Jį lėtai sugėrė alkanos pušys. O dabar – vėl žalia pieva, neva pavasaris. Bet sutemsta dar dieną. Septyniolika valandų tyko kosminė tamsa ir įsivaizduojami žvilgsniai pro langus. Nerimas grįžta.

Pabėgu atgal į miestą. Visur žiba mirga lemputės, bet šventė – iš anksto perdegusi. Pro šalį prazvimbęs „Wolto“ dviratininkas žydro kubo kampu brūkšteli per rankovę. Keiksmažodžius užčiaupia dvasingas reklaminis stulpas: „Nuo šiandien rasiu džiaugsmą akimirkose. Jose dažnai slypi magija“. Mirkt – ir paslaptingų sutapimų valdoma anapusybė prasiveria bet kuriame visatos taške. Pakeliu ant šaligatvio nukritusią šakelę ir mosteliu šnabždėdama: tesibaigia karas, teprasmenga driskių kariauna, teužšąla tironijos genas amžiams. Bet niekas nepasikeičia. Tik išgirstu, kaip loja visi Gėlių gatvės šunys.

Gatvė tamsi, kaip visada, bet kažkas pasikeitė. Pirmo aukšto langus Sodų gatvėje ištrynė juodas sunkvežimis blizgančiais šonais. Palei kraštą išrikiuoti keturi rudi mikroautobusai. Slapta saugumo operacija? Ne. Labiau tikėtina – filmavimas. Bet nematyti nei šviesų, nei operatorių, nei režisieriaus, nei asistentų, nei aktorių, nei statistų. Nieko. Tik sunkvežimis, mikroautobusai, lojantys šunys ir aš. Užlipusi į savo butą nedegu šviesos ir prilimpu prie lango. Nieko. Ant sinagogos stogo miega balandis. O gal šiaip koks grumstas. Laukiu. Pralekia bumčikais bumbsintis automobilis. Ir vėl tuščia. Tada pasirodo būrelis tamsių figūrų. Rėkaujantis, spygčiojantis, kvatojantis spiečius juda iš kairės į dešinę. Staiga uždainuoja Is this the real life? Is this just fantasy? / Caught in a landslide, no escape from reality keliais balsais, harmoningai, kaip choras. Vėl tikrinu langus. Pirmo aukšto, antro, trečio. Nieko. Ir tada pastebiu spingsulę stoglangyje. Aha. Štai jie. Filmuoja iš aukštybių. O mes – statistai miesto scenografijoje.

Gal visa dabartinė tikrovė yra tik spektaklis, filmas ateities žiūrovams? Gal jie nebežinos, kaip atrodė subombarduotas mūsų miestas, mėgins jį atkurti kaip fotomontažą? Atkurti mus, atsitiktinai pagautus į kolekciją? Tik saugesnėje vietoje, tarkim, poliarine tamsa pridengtoje saloje, kur trūksta medžių ir miestų.

Vėl bėgu iš tos nejaukios netikrovės į ką nors tikro, į kavinę, dar užsilikusią iš senų laikų. Net nežinau, koks tai laikas – tiesiog prie staliukų nesėdi nė vienas jaunuolis su nešiojamuoju kompiuteriu. Čia tik analoginiai žmonės. Viena mergina net skaito laikraštį. O pačiame gale – senovinė bobutė su skarele. Ant jos stalo – gal kokie septyni puodeliai. Paėmusi vieną abiem rankomis jį bando kažką įžiūrėti dugne ir murma. Prisėdu arčiau, kad girdėčiau. Aha, buria iš tirščių. Nepažįstamiems. Pranašysčių neišgirsiantiems. Gal iš vienatvės – bent taip nori su kuo nors pabendrauti. Vakare verkė persidirbusi, bet šiandien vėl dirba ir dirbs dar daugiau, kol perdegs. Tada pasirodys jos kelrodė žvaigždė – tik nežinia, kas tai bus. Blogai, nes gali ir neatpažinti, pradirbti pro šalį. Bet jei pakels nuo ekrano akis, jei viską metusi eis ten, kur rodo žvaigždė, bus laimė. Be pinigų.

Staiga suprantu, kad bobutė pranašauja iš mano ką tik išgerto puodelio. Norėčiau jos paklausti, gal bent numano, kas ta kelrodė žvaigždė. Bet nedrįstu. Ji jau ima kitą puodelį – vyro, abejojančio, ar verta turėti vaikų, o gal užteks ir šuns.

Paraleliniai likimai šakojasi visomis kryptimis laikrodžiais matuojamo laiko visatoje. Per kelias akimirkas bus žengti maži žingsneliai, iš pažiūros niekur nevedantys. Mama suminkys tešlą virtiniams su grybais, tėtė papuoš eglutę, dukra susišukuos savo storus šviesius plaukus, vyriausias sūnus laimės šachmatų partiją, jauniausias klausysis Briano May gitaros solo, sūnėnas su žmona aprengs dukrelę žieminiu kombinezonu, sesuo baigs virti kisielių, mano kalytė aplos namo grįžtantį kaimyną, žmoną palikęs vyras atsikimš butelį vyno tuščiame bute, kuriam reikia kapitalinio remonto, nebekuriantis menininkas norės žiūrėti dokumentinį filmą apie save jauną, bet kultūros kanalas rodys sporto varžybas, Aurelija įmes porą briketų į buržuikę ir ims rūšiuoti sėklas pavasariui, Eglė nusivilks dažais išterliotą chalatą ką tik pabaigusi naują paveikslą apie mano balkoną, Indrekas su Šelda kūrens krosnį savo bute Tartu ir kurs būsimos parodos planą, Telma ir Luiza mylėsis šnabždėdamos viena kitai eilėraščius, Laisvydė vėl virs uogienę su romu. Žmonės atliks kasdienius nereikšmingus veiksmus kaip maginius ritualus, saugančius, kad tikrovė nesubyrėtų, kad tik neprasidėtų kažkas.

Nušvinta išmaniojo ekranas. „Mes puotaujam ant prarajos krašto“, – rašo nežinomas siuntėjas. Žvilgteliu už lango, ir tikrai – ten, kur turėtų būti gatvė, tuščia. Apie prarają užtenka pagalvoti ir ji realizuojasi. Iš sienų ima trupėti plytos, nuo lubų nukrinta ilgai lietaus merkto tinko gabalas, sugūra kaminas, čerpės byra terkštelėdamos ant nesamo šaligatvio. Praraja neturi dugno ir visi ten smenga nepalikdami ne tik pėdų, bet ir garso. O mes, dar vientisi, valgome karštus virtinius, kūčiukus užpilame aguonų pienu, atsikandame meduolio su glajumi išpieštais elnio ragais, klausomės, kaip tėvas dar kartą aiškina Kalėdų stebuklą, ir nė nežvilgtelim į šoną, kur jau nieko nėra, kur stalo kojos jau po truputį smenga.

– Paduok man padažą, – paprašo mama. Paimu, paduodu, štai. Vėl atsisuku į langą – prarajos nebėra, tik pravažiuoja troleibusas, praeina kaimynė su šuniuku, miega tas pats balandis, o gal – grumstas.

Susėdę prie stalo pokštauja, postringauja, klausinėja, atsakinėja ir ne, o aš suprantu, kad jie irgi matė. Dabar mėgina ištrinti besiardančios tikrovės vaizdą (ar bent atidėti), susitelkę į kalbas apie nieką. Jos – aukso vertės. Jos užpildo prarają vos jai pradėjus vertis. Užkemša kaip plautuvės vamzdį – riebaluotos nuotekos. Užpusto prasmės dykumų smėliu.

Kaip norėčiau vėl gyventi pasaulyje, kur didžiausia problema – susiraukęs viršininko veidas, prisvilusi košė ar prairusi kojinė. Deja, jis jau suglamžytas į popierinį gumuliuką, kurį pakeliu nuo šaligatvio, išvynioju ir perskaitau užkalbėjimą antikvarinės knygos puslapyje: Paukštis be pieno. Akmuo be sparnų. Vanduo be kraujo. Tęsiu pašnibždomis: pasauli, būk be tironų, be bombų, be raketų, be minų, be piktų užmačių, kaip paukštis be pieno, akmuo be sparnų, vanduo be kraujo, ugnis be ledo, žemė be juodosios skylės.

Žodžiai turi galią pakeisti pasaulį – taip mus moko knygos ir filmai. Bet žodžiai bejėgiai. Tu šnabždi užkeikimus, kol jie subyra: Eik, ši, sis, ta, keik, pra, šliū, žas, iš, gaus, žmo, nes, jau, šei, ter, su, ji, tar, da, ni, ve, gy, ne, ja, rei, da, pa, les, de, di, nas, ra šššššš... Skiemenys krinta ant šaligatvio, sušluojami į plyšius tarp plytelių, lietaus nuplaunami į kanalizaciją, teka vamzdynais, patenka į valymo įrenginių filtrus, iš ten į upes, į marias, į jūrą ir pasklinda po visą pasaulį, lyg virusas prasibrauna į nosis, į burnas, iškosėtus skiemenis išnešioja paukščiai, paslepia lizduose, įkala į pušinio pjūklelio kamuojamų pušų kamienus, išbarsto danguje, kad užkeikimai lėktų į rytus, kur rangosi blogio gyvatynas, – užklotas storu užkeikimų sluoksniu jis nebeišlįs į paviršių, sulįs į žemę ir liks tik pasaka laikraščio puslapyje, suglamžyta į gumuliuką ir numesta ant šaligatvio. Ššššš.

P. S. Ilgai grasinęs žemės drebėjimais Islandijoje išsiveržė ugnikalnis, prasivėrė 3,5 kilometro ilgio žaizda, ir dar veriasi, artėja prie miestelio, iš kurio žmonės jau išsikraustė. Kalnuose įvykiui iš anksto paruoštos kameros tai nufilmavo – iš pradžių atrodė, kad poliarinėje naktyje pateka saulė. Bet po kelių sekundžių ji ima spjaudytis fejerverkais, vis aukščiau, vis daugiau, vis greičiau. Gal tai kelrodė žvaigždė? Ne, ji per daug tikra.