Dangus vis užgriūva

Šįkart į Šiaulius vykau pažiūrėti į Dangų. Žinau, kad šio bendrinio daiktavardžio nereikia rašyti iš didžiosios raidės, bet pabuvus Skaidros Trilupaitytės kuruotoje parodoje kitaip neišeina. Ją pažiūrėjus dangus liaujasi buvęs tik debesų veltinio dangtis virš šlapdriba šliurpsinčių miestų, nuolat grasinantis kuo nors apdrabstyti, užpilti, užversti gatves, automobilius, stogus ir tiktai kartą per savaitę kelioms minutėms praurbinantis akutę saulei. Migdantis gruodžio dangus būnant Šiaulių dailės galerijoje atgavo savo pirmaprades galias.

„Pirmapradis dangus“ – tai pirmiausia Artūro Railos jau daugiau nei prieš du dešimtmečius (1980–2002) užbaigto (dalyvaujant Jurgitai Remeikytei ir Eimuntui Pivoriūnui) bei neseniai atnaujinto (talkinant Adomui Žudžiui) kūrinio pavadinimas. Raila pavertė dokumentuotu įrodymu dar vaikystėje regėtas vizijas: „vėlai vakare, sustingusių žvaigždžių fone, aukštai danguje, pastebėjau šviesos taškus lekiančius vienas paskui kitą bangos trajektorija. Dideliu greičiu, visiškoje tyloje.“ Antrą kartą jis matė švieselių „spiečių“, trečią – į nematomą ribą tarsi atsimušančius taškelius. Viskas – tyloje. „Ketvirtas atvejis man svarbus tuo, kad pastebėjęs jau kartą matytą „spiečių“, skirtingai nei anksčiau, sugebėjau mintyse suformuoti lyg ir prašymą, kreipimąsi ar klausimą.“ Koks buvo tas prašymas ar klausimas, nesužinosime. Tikriausiai menininkas siūlo ir mums sugalvoti savo prašymą-klausimą žvelgiant į nufotografuotą ar nufilmuotą dangų, kuriuo praskrieja neaiškios kilmės šviesų bangos, spiečiai, taškai. Iš tiesų – net žinodami, kad neverta tikėti pasakojimais apie dangiškąsias būtybes, pakėlę akis mes dažnai į kažką kreipiamės. Prašome ir klausiame. Daug rečiau ko nors prašome ir klausiame žemės. Atsakymai ir malonės gali pabirti tik iš ten, kur žvilgsnis nyra į begalybę, kartu nusitempdamas vaizduotę.

Bet dabar „Pirmapradžio dangaus“ fotografijos man kalba ir apie ką kita. Įsižiūriu ne į anomalias švieseles, bet į privačius namus, kur žmonės užsidegę šviesas, įsijungę televizorius ar kitus ekranus nebeišeina laukan, nepakelia akių į dangų. Maksimaliai pailgėjusi naktis siūlo anapusinių būtybių spektaklį, tačiau jį pridengia žmonių transliuojami vaizdai iš aukštų bokštų ar dirbtinių Žemės palydovų. Tos šviesos praskrieja ne tik visiškoje tyloje, bet ir niekam nematant. Na, gal ne niekam – juk mato fotografas. O dabar tų fotografų, nuolat laikančių paruoštą mobilųjį telefoną, yra potencialiai daugiau nei 1980 ar 2002 metais. Profesionalios ir vienintelės Railos fotografijos yra maloniai archajiškos.

Tai viena minčių, kurias išsinešu iš parodos, – milijardais vaizdų išplepamos žmonių istorijos dabar užgožia pirmapradį, dar neištirtą ir palydovų neprikaišiotą dangų, kuriuo šviesuliai keliauja daug lėčiau, nei reikalauja įspūdžių godžios smegenys. Ir keliauja kasnakt maždaug vienodai, o anomalijos – per daug retos, kad jų lauktum. Iki elektros atradimo ilgas žiemos naktis tikriausiai ir tebuvo galima iškęsti įsivaizduojant dangiškas karalystes. Paskui dangus tik pasipildė naujais išradimais ir personažais. Apie tai primena parodoje eksponuojami Vitalijaus Butyrino, Manto Jurgio Talmanto, Lili Paškauskaitės ir nežinomo XVIII a. dailininko kūriniai. Sluoksniuotose įsivaizduojamo dangaus sferose sklando erdvėlaiviai ir nepažįstamų stebėtojų akys, iš ten mus valdo – mums diktuoja – dievai ar dvasios, reginčios tarp medžių kamienų susigūžusias nuogas ir bejėges būtybes, jau laukiančias Paskutiniojo teismo. Pirmapradžiame danguje būta itin daug žmogiško judėjimo ir emocijų, prašymų, kreipinių, klausimų.

Dangus toks visko pilnas, nes ten sklando žemės traukos paleista vaizduotė. Tuo įsitikinau pro VR akinius dairydamasi po Talmanto nufilmuotą pamiškę. Pirmapradžiame televizijos ekrane virš pievos klajoja žmogaus pavidalo dvaselės ir tarsi vaiko piešiniai. Užsidėjus akinius visa tai mane apsupa. Ne tik akimis – sukdamasi visu kūnu palydžiu pro mane praskriejančius žmonijos įsivaizdavimus: Ptolemėjaus sukonstruotą geocentrinį kosmoso modelį, skaičių sekas, zodiako ženklus, visa reginčias dievų akis, dolerius (taip taip, jie irgi – tik kolektyvinio tikėjimo produktas), kvantinės teorijos įvaizdžius, mitines būtybes, paslaptis. Ne tik dangus – visa gamta knibžda proto padarais, kurie veisiasi, auga, dauginasi. Bet žvilgteliu po kojomis ir pastebiu savo pačios transformaciją – kiekvienas žolės lapelis ryškus ir slepia tamsą, o mano kūnas dingęs. Aš pati esu dvasia-akis, negalinti įsižeminti, tik vienas minties blyksnis iš daugybės – kitiems atrasti ir stebėti. Ir kartu esu įkalinta šiame taške – negaliu nei prasibrauti į tankmę, pažiūrėti, kas slepiasi po saulės spindulius godžiai geriančiais žolių lapais, nei pakilti į dangų. Galiu tik skaityti ženklus, jais sekti ar juos atmesti.

Visi pirmapradžio dangaus vaizdiniai pakylėja nuo permanentinio nerimo susitraukusį protą į kitą matmenį. Kaip Maximiliano Oprishkos sukomponuotas mašininio skrydžio garsas, užpildantis parodos erdvę, įtraukiantis kitų kūrinius į kosminę orbitą. Bet kai randi šaltinį, nustebina reginio žemiškumas – juodoje dėžėje atvertame dangaus langelyje greitai maišosi, putoja, praryja vienas kitą spalvoti debesys. O gal čia pirmykštė materija siautėja prieš susikonfigūruodama į kosmosą? Akys turbūt neatskirtų. Debesų mums vos ne kasdien atliekamą pirmapradiškumo spektaklį dar 1979 m. nutapytame paveiksle „užfiksavo“ Leonas Katinas. Kieti debesų kontūrai neatitinka tikrovės, bet paryškina danguje besipešančias, o gal diskutuojančias, gal įsimylėjusias mitinio pasaulio būtybes – violetinę ir raudoną. Dabar tokius dangaus „stebuklus“ dokumentuoja milijonai fotoaparatų, įtaisytų mobiliuosiuose telefonuose, iš kurių jie pasklinda po interneto debesis.

Kiek pamenu, Skaidros Trilupaitytės kalbintas klimato kaitos tyrėjas Silvestras Dikčius sakė, kad netikėčiausi spalviniai sprendimai danguje susiformuoja pučiant pietų-rytų vėjams, kurie labai reti vakarinių vėjų košiamoje Lietuvoje. Vėjai – baltų visatos kūrėjai – nebėra mitinės būtybės, tik orų masės, lakstančios tarp Žemės ir to, ką vadiname dangumi. Ir pats dangus – nebe dievų buveinė, bet Žemę supantis dujų sluoksnis, kurį skrosdama saulės šviesa kuria žydros begalybės iliuziją. Kylant aukštyn, deguonies, azoto, vandens garų, anglies dioksido, helio tankis mažėja, molekulių pasitaiko vis rečiau, kol lieka vakuumas. Bespalvių dujų fizinį purumą vaizduoja Mato Janušonio grafitu dengtas popieriaus lakštas – į jo tamsiai pilką, purslais nuėjusį dangų maga ir baisu prasmegti. Taip būna temstant, kai gundanti žydrynė suyra ir išryškėja Žemės vienatvė kosmose. Trumpam, kol pasirodys žvaigždės.

Mokslininkų išaiškinto dangaus tuštumą stengiasi užpildyti šiuolaikiniai magijos kūrėjai. „Aš esu Ana Čapman. Aš atskleisiu visas paslaptis“, – vis kartoja buvusi rusų šnipė, dabar per televiziją mulkinanti patiklius protus. Jos tonas – pažįstamas. Panašiai kalba karo propagandistai. Gudručio visažinio tonas kaip vinis įkals įtarimus apie slepiamą ateivių buvimą Žemėje, galbūt net valdžios institucijose, o tada kalbėtojas nepastebimai pereis prie pasaulinio demokratų sąmokslo prieš vaikus, kovinių uodų ar tik rusų kūnams kenkiančių virusų. Paskui šia iš palydovų per antenas skleidžiama mistika patikėjusius milijonus bus nesunku perrengti karine uniforma ir susodinti į tankus. Maždaug tokius vaizdinius sužadino 2011 m. įrašytas Čapman balsas, kurio klausiausi žiūrėdama į latvių išsaugotą sovietų radioteleskopą, turėjusį šnipinėti NATO šalių telefoninius pokalbius. Kristinos Inčiūraitės eksponuojamose trijose fotografijose sparnuotas rombas priartėja, tolsta, keičia formą. Jis yra ten, danguje, nematomas, siurbiantis prėskas buitines paslaptis, tik retkarčiais pagardintas pikantiška informacija.

Maginei propagandai nepasiduodančio proto klausimai dangui – racionalūs, atsakymai išmatuojami. Dangus jau suskirstytas į zonas, jo cheminė sandara žinoma. Beribė svajonių erdvė paverčiama skaičiais ir fizikos dėsniais. Kiekvienas mokslininkas atsakingas tik už savuosius kilometrus. Meteorologams rūpi tai, kas arčiausiai žemės. Orai dabar spėjami nebe stebint paukščius ir augalus, kurie „žino“ tik keliolikos valandų ateitį, – sako Justas Kažys. Sniego prikaupusių debesų artėjimą gana tiksliai leidžia prognozuoti gausybė duomenų, kuriuos renka palydovai, laivai, mobilieji telefonai. Per karantiną orų prognozės esą buvo sutrikusios, nes mes sėdėjome namie. Dabar vėl viskas gerai – galime beveik neklysdami pasakyti, kada kur snigs, kur bus plikledis, šlapdriba ar pusnys. Netikėtumo ir paslapties plyšys nuolat traukiasi, tarsi pagreitintai užšąlanti eketė. Ir klausimų nebelieka.

Vaizdiniai čia žieminiai ne tik todėl, kad dabar toks metų laikas. „Mes gyvename šiaurėje“, – primena klimatologas. Mums balti vaizdai už lango – norma, o žaluma – tik pertrauka. Klausydamasi Trilupaitytės kalbinamų (Tomo Andrijausko nufilmuotų) specialistų vėl žiūriu į Railos fotografijas – švieselės danguje pasirodo būtent žiemą. Namų stogai balti, kaip ir gatvės. „Kiek Lietuvos yra virš tavęs?“ – kažkuris klausia, o aš jau vietoj paslaptingo spiečiaus matau atlekiančią rusišką raketą. Tuo metu tarptautinių santykių ekspertė Dovilė Jakniūnaitė linksmai pasakoja apie NATO saugomą dangų, o man jau gaila tų apsnigtų namukų, kuriuose aplink televizorių susibūrę žmonės mintyse kreipiasi-prašo, kad dangus niekada nesprogtų.

„Dangus griūva!“ – surinka katinas ir paskui jį bėga visi miško žvėrys, kol sutinka mešką, o ta sako: „Ei tu, paikuti, juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.“ Taip dar vaikystėje protino pasaka. Bet tada nebuvo karo.

Apsukau ratą. Nes norėjau baigti prie įėjimo įkurdintu lakūnės Gretos Adlytės pasakojimu. Juk ji nuo sunkių minčių pabėga į patį dangų. Ir patiria jį kūnu – ne duomenis skaičiuoja, ne mistinių ženklų laukia. Dangus jai yra laisvė. Iš parodos išsinešu Gretos pirmąjį savarankišką skrydį po audros – matau, kaip ji lėktuvo sparnu rėžia debesį, tarsi pirštais praskleidžia garų struktūras, kad praregėtų sušalusi saulė. Ir aš kartu praregiu.

Paroda veikia iki gruodžio 16 d.

Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)