Pasaulis be konfliktų

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius. Jei dalyvauji Venecijos bienalėje, būk malonus (ar nepagrįstai rečiau – maloni) – parvežk Liūtą, jei kuri filmą, geriau iš karto galvok apie Kanus kaip apie Eurolygos ar Eurovizijos finalą, nes mums reikia pergalių. Visų.

Kai menininkas tiesiog ilgai ruošiasi parodai, jis gali išsisukti nuo auditorijos užkraunamos lūkesčių naštos per daug nereklamuodamas savo kūrybinių / gamybinių procesų, neviešindamas bandymų ar idėjų, o su Venecijos bienale kišenėje lengvai nepasislėpsi – vis tiek būsi ne tik stebimas, bet daugelio būsimų žiūrovų galvoje atsiras nupiešta sava bienalės kūrinio versija. Kadangi žiūrovai itin dažnai esti kolegos ar kultūros lauko dalyviai, versija neabejotinai bus kūrybinga, išraiškinga, nors šiek tiek nekonkreti.

Taigi klausimas, ką šį kartą pateiks Pakui Hardware (Ugnius Gelguda, Neringa Černiauskaitė), jau iki parodos kabėjo ore kaip tamsūs, sunkūs debesys iš protėvių legendų, staiga nusileidžiantys ir virstantys ežerais, netyčia ištarus jų vardą.

Pakui Hardware parodoje „Uždegimas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje salę irgi užpylė, tik ne vandeniu, o kalnais plastiko, kuris taip pat, kaip legendų ežerai, gali paskandinti ištisus mūsų miestus. Apie tuos sunkiasvorius, slegiančius Žemę nesuyrančio plastiko kiekius iš tiesų verta kalbėti, šaukti, priminti kasdien. Užėjus į salę atmosferą kuria ne tik plastiko kvapas, bet ir kabantys lieti raudono stiklo bei aliuminio linijų objektai, akivaizdžiai interpretuojantys žmogaus vidinius organus. Menininkai kalba apie karštį, karštinę, kuria kūnas atsako į kenksmingas sąlygas, tam kuo puikiausiai tinka raudonas lyg įkaitęs stiklas su grubiai atlietomis aliuminio „venomis“. Menininkai kalba apie posthumanistines, antropoceno dykumas, nugulusias tarp Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus kolonų ir žemų gotikinių skliautų, apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai, tačiau šį turėjusį tapti poetišką pasakojimą lydi nemenkas kritiškai nusiteikusių kolegų murmesys.

Apie ką murma kolegos? Projektas kaltinamas plakatiškumu, tiesmuku idėjos pateikimu, nepaliekant vietos interpretacijai. Ekologinėms temoms išties tai nemažas pavojus – pasakyti, kad plastiku baigiame užteršti visą planetą, nėra nauja, tai sako Greta Thunberg, todėl meno uždavinys talpinti daugiau. Gylio, į kurį galėtų nerti vaizduotė, pasigedo ekspozicijoje sutiktas pavardės nenorėjęs atskleisti jaunas kolega (kad jis tikrai yra kolega, įsitikinome pokalbio metu). Mes nejučia įsitraukėme į diskusiją apie organinių (plastiko) ir neorganinių (stiklas, aliuminis) medžiagų priešpriešą, kuri iš tiesų yra pasakojimas apie tą patį – negyvą stiklo / metalo / plastiko pasaulį, kurio gali sulaukti mūsų vaikai. Naratyvą turėtų praplėsti vis pasirodantys dūmai ir metaliniu bėgeliu, nutiestu palei lubas, kartais pavažiuojantys stiklo su aliuminiu dariniai, taip pat šviesos efektai.

Čia reikėtų įterpti dar vieną kritikos srautą, išsakomą menininkų. Taikomosios dailės ir dizaino muziejus įsikūręs atstatytame Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytų korpuse, kurio pirmame aukšte pagal sienose surastą atramos kontūrą išmūryti skliautai. Į šiuos skliautus įtvirtinti metaliniai bėgiai, leidžiantys kartkartėmis pajudėti stiklo „organų“ figūroms. Ir nesvarbu, kad skliautai nėra autentiški, – apie ekologiją, saugojimą nuo niokojančios žmogaus veiklos kalbantis kūrinys brutaliai „įkaltas“ į gotikinį skliautą.

„Vardan ko? – klausia man tai komentavęs menininkas. – Kad objektas kartais pajudėtų į priekį?“ Ir iš tiesų, tas judesys nepasako nieko daugiau nei nejudanti parodos dalis. „Ir dar, – priduria kolega, – Pakui Hardware, pretenduojantys kalbėti apie besaikio vartojimo ir industrinės gamybos pavojų mūsų Žemei, apie antropoceną, bevaisę plastiku užterštą ateitį, iš tiesų pagamino... didžiulius kalnus plastiko.“

Tačiau rašydama šį tekstą nenorėčiau prisidengti vien svetimomis frazėmis. Prisipažįstu, mano lūkesčiai ir vaizduotė, laukiant Pakui Hardware parodos, buvo gerokai įsisiautėję. Aš tikėjausi stiklo objektų, iš jo pagamintų organų ir kraujo talpyklų, tikėjausi vamzdelių bei medicinos, ką taip pat galima rasti Marijos Teresės Rožanskaitės kūryboje, planuojamoje kartu eksponuoti Venecijos bienalėje. Jausdama begalinį susižavėjimą stiklo medžiaga, nes joks plastikas taip gražiai nelaužia šviesos, negaliu nesidžiaugti jo panaudojimu šiuolaikinio meno kūriniuose. Mindaugas Gapševičius 2020 m. stiklo efektingumą išnaudojo parodoje „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ galerijoje „Atletika“ (stiklo indus jogurtams kūrė Laura Kaminskaitė ir Antanas Gerlikas). Pakui Hardware su šia prabangia, o kartu archajiška medžiaga dirba nuosekliai, ne tik ją prikeldami šiuolaikiniam gyvenimui, bet ir pažodžiui suteikdami gyvybės: medicinos, organų, kraujo, vamzdelių formos, įvairūs junginiai tampa metaforomis, daugiaprasmiais pasakojimais.

Kol mano mintys slydo žėrinčiais skaidriais paviršiais, už nugaros stovintis savo pavardės išduoti nenorėjęs kolega parodą lygino, nepatikėsite, su graviūromis ir litografijomis, kuriose vaizduojami Napoleono kareiviai greta Egipto piramidžių, šalia Sfinkso, prie beduinų. Dabar atrodo gerokai keista, net truputį juokinga, kaip Europos graveriai ir menininkai bandė nupiešti egiptiečių kasdienius darbus, egzotiškus peizažus, kaip vaizdavo Kolumbo atrastos Amerikos gyventojus: iš savo suvokimo taško, naudodami savo meno stilistiką, lyg sulygindami pasaulio skirtumus, pajungdami juos vienam – savo – matymui.

Ši paroda kuria tą patį keistą jausmą, kai tarsi susiduria du laikmečiai, dvi civilizacijos – gotikiniai skliautai ir dabarties plastiko kalnai. Viena technologinė, progresyvistinė, kolonizuojanti viską, ką pasiekia (jei galėtų, tučtuojau kolonizuotų ir Mėnulį ar Marsą), kita atrodanti lyg archajiška, bet šiuo atveju tokia pat dirbtinė kaip plastikas, nes skliautai nėra autentiški. Čia turėtų susidurti gyvybė (kūno organai, venos ar arterijos, raumenys, gyslos, limfa) su plastiko dykuma, bet aliuminio venos tokios pat negyvos, net nepretenduojančios vaizduoti organiką.

Taigi Pakui Hardware sukūrė vientiso apokaliptinio pasaulio vaizdą – be konflikto, nes be gyvybės ir vilties. Čia nėra karo, liūtas nesuėda antilopės, o amarai neapninka daržovių, žiemą neiššąla medžiai, o vasaros sausra neišdegina žolės.

Galima priekaištauti, kad Pakui Hardware sukūrė pasaulį, stokojantį paslapties ar nepaliekantį vietos žiūrovo vaizduotei, bet taip atrodo, jei žiūrime iš žmogaus perspektyvos. Jei žvelgsime iš mirštančios Žemės žiūros taško, tokie kūriniai staiga taps nepaprastai aktualūs, svarbūs, kaip baisi ateities šmėkla, kaip perspėjanti pranašystė. Nes Žemei, greičiausiai, mūsų menas svarbus tik tuomet, kai kovoja dėl jos išgyvenimo. Ir kartais visai verta mesti savo lūkesčius, kraunamus ant mėgstamų menininkų pečių, nes kovoje už Žemės gyvybę visi kovotojai verti apdovanojimų – ne aukso liūtų, oskarų, palmių šakelių, bet paprastos pagarbos. Kaip Ukrainos kariai, mes irgi nežinome kovų baigties, tiesiog verta daryti, ką galime, ką geriausiai sugebame. O Pakui Hardware neabejotinai sugeba kurti efektingus meno kūrinius.

Paroda veikia iki 2024 m. vasario 11 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)