Vienas taškelis žalios

Karalienės Bonos Sforcos vyresnioji dukra jai davė sukarpyto „Syngonium Albo Variegated“ narelį su vienu lapeliu, Bona įdėjo jį į skaidraus plastiko daiktadėžę su drėgnomis samanomis, retkarčiais apžiūrėdavo, papurkšdavo vandeniu, bet retai. Plastiko dėžės – idealūs šiltnamiai, kur nereikia laistyti. Lapelis pamažu nyko, juo maitinosi iš kitos pagaliuko pusės auganti šaknis. Po daugelio dienų ir net mėnesių šaknis išsišakojo, iš augimo taško išlindo nedidelis smailėjantis spyglys – būsimas lapas. Singonis ilgai suko naują lapelį, vėl daugybę dienų, kol tapo aišku – jis visai baltas. Pati tikriausia variegacija. „Variegated“ galėtų būti verčiamas kaip margas, bet, procesui įsisiautėjus, neliko jokio margumo, tik balta spalva. Nė taškelio žalios, kuri duotų gyvybę. Albinosas, neturintis chlorofilo, maitinančio augalus.

„Variegata“ („variegated“, „variegacinis“) – neseniai augalų augintojų aistras įkaitinęs terminas, žymintis augalus, kurių lapai yra daugiau nei vienos spalvos. Tai gali būti taškai, dėmės ar juostelės. Nors šie raštai dažniausiai būna balti, galimas ir šviesiai žalias, geltonas, raudonas ar rožinis margumas. Daugelis augalų margais lapais yra žinomi kaip „variegata“, tai – lotyniškas terminas, reiškiantis „variacija“ arba „įvairovė“.

Nėra vienos priežasties, kodėl augalai tampa margi. Norint pasakyti kodėl, reikėtų ištirti augalo DNR arba pro mikroskopą pažvelgti į lapus. Viena priežasčių, kodėl matome baltą spalvą augalo lapuose, – kai tarp viršutinio lapo sluoksnio ir žemiau esančio ląstelės sluoksnio yra oro, atspindinčio šviesą: tada lapai atrodo balti ar sidabriški ir prie tokių augalų dažnai pridedami terminai „splash“ (jei lapai nutaškyti sidabriškais ploteliais) arba „silver“ (jei visas lapas sidabriškas). Taip atsiranda pavadinimai „Hoya Silver Dollar“ arba „Hoya New Guinea Ghost“. Kita priežastis – dėl genetinio defekto atsiradęs chlorofilo, suteikiančio augalams žalią spalvą, trūkumas. Toks augalas chlorofilą gamina, bet greit išblunka, todėl lapai tampa balti. Spontaniška mutacija dažnai paveikia ne visas, o tik kelias ląsteles ir tik tam tikrose srityse. Tačiau jei dalyvauja lapų pumpuro kamieninės ląstelės, genetinė informacija, atsakinga už sprendimą, ar chlorofilas gaminamas, ar ne, perduodama visoms lapų ląstelėms. Tuo remiasi augalų augintojai ir selekcininkai, karpydami kamieną ir taip daugindami augalą, tikėdamiesi norimos estetinės mutacijos. Ypač siekiama vadinamoji „Half Moon“ („pusė mėnulio“), kai pusė lapo yra balta, o likusi – žalia arba marga (ne apačia ir viršus, o pusė lapo). Vis dėlto dėl mutacijos nenuspėjamumo kai kurie margi augalai grįžta prie pradinės formos, pašalindami mutaciją, arba išaugina visai baltus lapus – maksimaliai mutuoja.

Vienas baltas lapelis galėjo būti atsitiktinumas, bet po kurio laiko singonis išsuko antrą, ir Bona su liūdesiu pamatė absoliučiai baltą spalvą. Žiūrėdama į augalą, Bona prisiminė vieną „Colours of Benetton“ reklamą, apie kurią vis pagalvodavo jau daugybę metų. Toji neįvardintos juodaodžių genties mergina[1] , stovinti būryje lyg išrengta, išstatyta apžiūrai su savo albinosiniu baltumu, atrodo sutrikusi ir atskirta. Bonai ši mergina visuomet iškildavo atmintyje, kai eidavo kalba apie Kitą.

Šios merginos balta oda nesaugo nuo aštrios Afrikos saulės, albinosinio baltumo augalai dar arčiau jų genuose užkoduotos mirties, nes neturi pagrindinės gyvybinės medžiagos – chlorofilo.

Per pandemiją variegaciniai augalai ypač išpopuliarėjo ir jų kainos šoktelėjo į beprotiškas aukštumas. Tai priminė Olandijos tulpių karštinę, kuri taip pat kilo dėl baltai ar gelsvai dryžuotų tulpių žiedų.

Tulpių karštinė dabar dažnai pristatoma kaip pirmasis finansinis burbulas. Tulpės įvežimas į Europą (nepatvirtinta) priskiriamas Ogier de Busbecq, Karolio V, Šventosios Romos imperatoriaus, ambasadoriui Osmanų imperijoje. Manoma, kad jis 1554 m. į Vieną išsiuntė pirmuosius tulpių svogūnėlius ir sėklas. Iš pradžių šie svogūnėliai laikyti daržovėmis. Netrukus tapo aišku, kad tulpių svogūnėliai kepti netinkami, ir Europa netikėtai apsvaigo nuo iš jų išaugusių žiedų grožio. Prie to prisidėjo ir staiga atsiradę neįtikėtini spalvos pakitimai – žiedlapiai išaugdavo išmarginti baltais ar gelsvais brūkšniais. Priežastis tuomet buvo ne genetinė mutacija, o virusas, keičiantis tulpės spalvą. Vaizduotę audrinančios tulpės tuojau pat nukeliavo ir į tapybą, į gėlių natiurmortus.

Ankstyvais 1600-aisiais tulpių kainos tik augo. Didžiausia mums žinoma kaina už vieną svogūnėlį buvo sumokėta 1637 m. žiemą – tulpė „Semper Augustus“ nupirkta už 5200 guldenų. Tai tris kartus daugiau, nei po penkerių metų gavo Rembrandtas už paveikslą „Nakties sargyba“.

Tulpių karštligė prasidėjo 1634 m. ir burbulas dramatiškai sprogo 1637 m. vasarį, sugriaudamas ne vieną gyvenimą: žmonės prarado turtus, namus, kaip ir po kitų finansinių burbulų sprogimo.

Timas Harfordas[2]  tulpių karštligę lygina su žymių meno kūrinių, už kuriuos pasaulio turtuoliai moka milžiniškas sumas, kolekcionavimu. Olandai kraustėsi iš proto dėl meno, kurį matė tulpėse. Kaip rašė Anna Pavord[3], ši gėlė buvo „galingiausias statuso simbolis, emblema, kiek tu esi vertas“, ir kartu investicija kaip bet kuris reikšmingas meno kūrinys. Tiesa, meno kūrinio negali padauginti, tad galbūt augalų savybė daugintis ir kursto jų kolekcininkų aistras. Nusipirkęs brangios rūšies sodinuką ar net karpinį, pinigus gali atgauti jį daugindamas, o dar ir motininį augalą išlaikyti sau. Matyt, ši praturtėjimo ar pinigų susigrąžinimo ateityje galimybė tampa visų finansinių burbulų pagrindu. Tačiau spekuliacija lūkesčiais susijusi ne tik su finansais. Augalai nuo pat sėklos iki dauginti tinkamo lapelio yra ateitis, jų spartus augimas, galimas žydėjimas yra potencialios ateities formos. Būsimybė kaitina vaizduotę kaip ir galimybė ją sukurti su augalu kartu. Ypač jei gaunamos formos ne visuomet prognozuojamos ir graži variegacija, reiškianti dar didesnę augalo vertę, pasitaiko ne taip dažnai. Lyg ilgai daugintum augalą tam, kad būtų sukurtas išsvajotasis meno kūrinys.

Bonos vyresnioji dukra sukarpė filodendrą „White Knight“ ir sudėjo į dėžutes. Kai kurie filodendrai pėdina itin lėtai. Gal tik po pusmečio pasirodė šaknys, išlindo nauja viršūnė ir pradėjo suktis pirmasis lapelis. Vieną dukra davė Bonai. Dalį spartesniųjų pasodino į vazonėlius, kiti liko dėžutėse. Tupi jie tose dėžutėse su trimis lapeliais jau beveik pusantrų metų. Bonos „White Knight“ išaugino gal antrą lapelį su mažu baltu brūkšneliu. Ketvirtasis buvo jau tobulas – „Half Moon“. Bet mažutis, pusės nykščio dydžio. O po jo – vėl žalias su mažu baltu brūkšneliu. Vyresniosios dukros augalai atkakliai laikėsi vieno balto brūkšnelio taktikos. Ji „White Knight“ filodendrų iš viso neminėdavo. Buvo siaubingai ant jų pikta. Tačiau abi nuolat pasijuokdavo iš parduodamų „Pink Princess“ (filodendrų). Išsikraipiusiais stiebais, tamsrudžiai su vos keliais rožiniais brūkšneliais augalai nė kiek nepriminė princesių, bet, norint sukurti meno kūrinį, tenka išmesti (stengtis parduoti) nemažai nepavykusių bandymų. Augalo laimei, juos galima sukarpyti, taip dauginant ir gausinant giminę. Jokio tarpusavio pykčio, tik tobulos formos ilgesys.

Dryžuoti dėl genetinių pakitimų ar viruso lapai bei žiedlapiai užbūrė žmonių vaizduotę, ir ne taip seniai, ypač per kovido pandemiją (2019–2022), vėl sukėlė gal ne tokį matomą, bet irgi finansinį burbulą, kai augalų kainos siekė tūkstančius eurų. Žmogaus vaizduotę kaitina nematytos augalų spalvos: „Anthurium Darkest Panama“ (artinantis prie juodos, šio augalo su keliais lapais kaina ir dabar yra apie 600 dolerių) žavi lapų švytėjimu, mirgėjimu (iridescent), „Begonia burkillii (Dark Form)“ kainuoja apie 80 eurų, ar vilioja vienos atskiros rūšies, kaip tulpių, vilkdalgių, rožių, pomidorų, įvairių veislių žiedų, lapų ar vaisių skirtingumas. Jų pavadinimai skamba lyg poezija: „All Nights Long“, „Dracula’s Kiss“, „Inside Job“ (vilkdalgių), „Kupriaus terba“, „Babos Genovaitės geltonieji“ (lietuviškų pomidorų veislės), o hojų (hoya), net sovietmečiu augintų Lietuvoje, bet tik vienos rūšies ir vadintų vaškuolėmis, kolekcionavimas brangiai kainuoja ne dėl vieno augalo kainos, o dėl begalės rūšių, kurių visų surinkti turbūt neįmanoma, kaip ir orchidėjų.

Tas keistų, dažnai nepatrauklių, monstriškų formų siekis atrodo labai modernistinis, kai formos tyrimai ir atradimai vedė meną pirmyn. Kol daugybę amžių menas, sekdamas Aristoteliu[4], siekė mimetinio panašumo, keistų augalų formų ieškotojai liko selekcininkų kategorijoje, ne paslaptis, kad ne menininkais, bet amatininkais, o XX a. tik pusiau menininkais (taikomojo meno kūrėjais) laikyti ir keramikai ar tekstilininkai, ypač keramikės ar tekstilininkės. Vis dėlto dabar, kai menas įsisavino modernistinę formos atradimo laimę, kai cechiniai susiskirstymai nyksta, sakyčiau, kad ir kūrėjai, dirbantys su augalais, turėtų būti laikomi menininkais.

Baltasis singonis stiklinėje spintoje po lempa pamažu suka naują lapą  (jis lyg per anksti gimęs kūdikis specialioje kapsulėje). Vakar, atidžiai apžiūrėjusi, Bona ant naujo, trečiojo, lapelio pamatė mažą žalią taškelį, lyg gyslų pradžia būtų žalia. Mažą viltį, kad augalas gyvens. Išjungus spintoje šviesą, jie abu eina miegoti, kiekvienas savaip, bet rūpesčiu išgyventi palaikomi vienas kito. Gal reikėtų sakyti – vienas Kito. Belieka tikėtis, kad ateityje net tokioms keistoms poroms bus vietos.

„Kaip modernizmo menininkė, aš maksimaliai išgryninau formą, – pamanė užmigdama Bona Sforza dʼAragona, – bet šiuolaikiniame mene vertingiausias turbūt singonis, kalbantis apie ateitį ir viltį. Ypač vykstant karui.“