Kunstkamera dabar

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Kunstkamera“ paskatino pasidomėti kunstkameromis plačiau. Tokie kabinetai pradėjo rastis XVI amžiuje, tuometės aukštuomenės, turtingų mokslininkų ir prekybininkų namuose. Objektai į šiuos kambarius atkeliaudavo iš visų prieinamų disciplinų – gamtos, istorijos, geografijos, religijos ir meno, jie buvo saugomi ir eksponuojami spintose, kabinetuose. Kolekcijų pobūdis reprezentavo savininko norus ir pomėgius, buvo rodomi objektai iš tolimų kelionių ir sunkiai randamos gamtos įdomybės.

Žiūrovams toks kabinetas atsiverdavo kaip vizuali enciklopedinio pobūdžio kolekcija, šiandieną tai būtų liečiamasis vikipedijos atitikmuo. Įdomybių kabinetai gali būti laikomi muziejų pirmtakais, nors dažnai pasižymėjo ne sistemingu kolekcionavimu, bet egzotikos ir keistenybių eksponavimu. Tuometį norą enciklopediškai surinkti kokius nors objektus galima sieti su noru atskleisti dieviškosios visatos veikimą. Dažniausiai kunstkameros savininkui sukaupti objektai turėdavo reikšmę, nors bendras vaizdas galėjo atrodyti ir chaotiškas, niekaip nesusijęs.

Vienas žymiausių ar, sakykim, „sėkmingiausių“ tokio pobūdžio kabinetų įkurtas Dresdene, valdant kurfiurstui Augustui (1526–1586 m.). Objektų kabinetui kurfiurstas įsigydavo pats arba gaudavo dovanų. Kai 1586 m. Augustas mirė, kunstkameroje iš viso buvo 9586 visų rūšių objektai, nuo meno kūrinių ir religinių objektų iki įvairių mechaninių įrankių. Tuo metu kolekcija tilpo dešimtyje kambarių. 1683 m. Chamberlainas Tobias Beutelis vyresnysis parašė vadovą po kabinetą, pateikdamas gana išsamius kiekvieno kambario ir jo interjero aprašymus.

LDK didysis kunigaikštis Augustas Stiprusis, paveldėjęs šiuos ir kitus turtus, 1694 m. kolekciją sėkmingai įveiklino, įdarbindamas porą alchemikų – vieną dirbusį su optiniais lęšiais, antrąjį ieškojusį būdo, kaip vieną medžiagą paversti kita. Nors dažnai alchemikai ieško būdo, kaip paversti šviną auksu, dviem alchemikams pavyko pasiekti aukštą temperatūrą ir įdomybių kambaryje sukauptas iškasenas paversti porcelianu. Tad istoriškai įdomybių kambarį lydi du svarbūs dalykai: pasakojimas apie objektus ir galimybė eksperimentuoti su jais.

Vilniuje veikia keli muziejai, kurie, mano supratimu, labai panašūs į kunstkameras, nors eksponatai juose nėra liečiami. Pirmasis būtų Kazio Varnelio namai-muziejus, turintis nuostabią istorinių objektų, knygų, kambarių rekonstrukcijų ir šiuolaikinio meno kolekciją. Norint apžiūrėti muziejų, privaloma tai daryti su gidu. Antrasis – Vilniaus universiteto Zoologijos muziejus Saulėtekyje. Prisipažinsiu, šį muziejų, kaip ir Kazio Varnelio namus, esu lankęs tik su gidu.

Zoologijos muziejuje galima rasti visokių gamtos įdomybių: dvigalvio veršelio gemalą, patekusį čia iš Vilniaus mėsos kombinato sovietmečiu, tauro ragą, mamuto kaulų, vienaragio ragą (narvalo iltį), objektą, dažnai eksponuotą įvairiuose kabinetuose visame pasaulyje. Sutrynus vienaragio ragą į miltelius ir juos tinkamai vartojant galima pagerinti vyrišką potenciją. Žinoma, kad tai įvyktų, vėlgi reikia patyrusio alchemiko, kuris žinos, kaip sutrinti ir su kuo maišyti gautus miltelius. Tad kunstkameros objekto panaudojimo ribos, jo galimybės gali būti lygiai tiek pat įsivaizduojamos, kiek ir tikros. Riba tarp tikro, padirbto, apgaulės ir visokio šarlatanizmo įdomybių kambariuose itin trapi.

Taip pat šiame muziejuje galima pamatyti banginio penio kauliuką, jis yra maždaug suaugusio vyro šlaunikaulio ilgio. Kašaloto žandikaulį, kurį matė caras Aleksandras III ir LR prezidentė Dalia Grybauskaitė. Varnų lizdą, suneštą iš aliuminio vielos, tarantulų išnaras, iš kontrabandininkų konfiskuotas egzotiškų gyvūnų iškamšas ir daugybę kitų nuostabių dalykų. Vaikščiodamas po tokio pobūdžio rinkinį esi nukeliamas į laiką, kai pakaruoklio kaukolė ant rašomojo stalo saugojo nuo piktos akies, o geltoną spalvą tapytojai išgaudavo sutrynę karvės inkstų akmenis. Be gido pasakojimo visi šie objektai būtų vienodai įdomūs ir vienodai beverčiai.

Tad, galiausiai, koks yra šiuolaikinis įdomybių kambarys? Jame rasite gandro kaukolę, degtukų namelį, optikos prietaisą, gitarą iš eglės, kortas, 3D atspaudų bei puikių šiuolaikinių menininkų kūrinių. Parodos aprašyme internete teigiama, kad gitara bus galima pagroti, tikiuosi, bus galima liesti ir kitus atrinktus eksponatus. Koks bus šiuolaikinio įdomybių kambario poveikis, šiandieną spręsti sunku, jis paaiškės tik gerokai vėliau. Juk tam, kad šiandien valgytume pietus iš porceliano lėkščių, negalvodami, kaip ir kas jas sukūrė, prireikė porą šimtų metų rinkti iškasenas Dresdene, samdyti alchemikus, tirti mineralus ir eksperimentuoti. Itin lauksiu ekskursijų su kuratore (Aurelija Maknytė) po kunstkamerą, tikėdamas, kad paaiškės visos įdomybių kambaryje eksponuojamų istorinio meno, gamtos objektų ir šiuolaikinio meno kūrinių istorijos.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 4 d.