Vienatvės sapnai

Viskas prasidėjo beveik prieš metus, kai NDG pakvietė 14–18 metų jaunuolius dalyvauti unikaliame edukaciniame projekte „Kažkoks keistas menas“ ir įgyti parodų kūrimo patirties. Atsižvelgiant į kūrybinių užduočių rezultatus (visi norintieji turėjo sukomponuoti ir nufotografuoti tris – „nuobodų“, „keistą“ ir „įdomų“ – objektus bei aprašyti kompoziciją) buvo atrinkti 25 projekto dalyviai (vėliau du iš jų pasitraukė) iš 13-os įvairių Vilniaus mokyklų. Jaunuoliams buvo pasiūlyta jungtis prie būsimos parodos kuratorių, architektų, dizainerių ir rinkodaros komandų, kurių darbą moderavo projekto sumanytoja NDG edukatorė Eglė Nedzinskaitė, „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ architektės Margarita Kaučikaitė ir Evelina Vasiliauskaitė, leidyklos „Lapas“ dizainerė ir identiteto vystytoja Aurelija Slapšytė, B2B rinkodaros ir komunikacijos profesionalė Salvinija Cibulskienė.

Manau, šis projektas turėjo tvirtas pradžios pozicijas – turiu omeny dar 2015 m. vykusio projekto „Jaunas muziejus“ patirtį. Tąkart iniciatyvinė 9–12 klasių moksleivių (beje, tarp jų buvo tuomet dar moksleivė Aurelija Slapšytė) grupė, kuriai vadovavo menotyrininkė, architektūros kritikė, „Kūrybinių partnerysčių“ dalyvė Rugilė Žadeikytė, sukūrė ir vizualiai apipavidalino edukacinę orientacinę ekskursiją savo bendraamžiams po NDG XX a. dailės ekspoziciją. Kita vertus, NDG nuolat inicijuoja įvairias socialiai angažuotas edukacines veiklas skirtingų amžiaus grupių ir poreikių žmonėms, tad sukaupta išties nemenka įvairiausių užsiėmimų ir ilgalaikių projektų metodika.

Vos atidaryta paroda „O kur žmonės?“ sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio, žaibiškai pasklido kalbos apie netikėtą jaunų žmonių kolektyvo sėkmę ir įspūdingą ekspozicijos architektūrą. Buvo ypač smalsu, nes žinojau, kad projekte dalyvauja nemaža dalis pažįstamų jaunųjų talentų, besimokančių Nacionalinėje M.K. Čiurlinio menų ir Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklose. Be to, domino projekto dalyvių vedamos edukacinės programos, kurias su jų bendraamžiais taip pat išbandėme.

Pirmiausia parodą „O kur žmonės?“ vertinčiau jos kūrimo eigos požiūriu. Man rūpėjo keli dalykai (pažymėtina, kad projektas prasidėjo karantino ir tęsėsi pandemijos sąlygomis): kokiu ritmu ir intensyvumu dirbo atskiros jaunuolių grupės, kaip visiems kartu sekėsi atrasti bendrus prasminius sumanymo momentus, koks čia moderatorių vaidmuo, kiek dalyviai buvo savarankiški ir atsakingi. Iš oficialiai žiniasklaidoje skelbtos ir privačiai surinktos informacijos susidariau įspūdį, kad viskas klostėsi kone tobulai – nuoširdžiai džiugina beatodairiškas visų atsidavimas pasirinktai veiklai, ypač jaunų žmonių entuziazmas ir maksimalizmas išbandant parodos kuratorių, architektų, dizainerių ir rinkodaros specialistų profesines pozicijas.

Suprantama, beveik septynis mėnesius kuriant parodą, pasitelktos įvairiausios nuotolinio bendravimo ir vizualaus bendradarbiavimo formos – mačiau įtaigius kuratorių komandos idėjų žemėlapiavimo pavyzdžius. Būta tiesioginių ir nuotolinių susitikimų su atskirų sričių profesionalais, menininkais, architektais, menotyrininkais, parodų kuratoriais – su projekto dalyviais savo kūrybos, darbo patirtimi dalijosi Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, Rokas Kilčiauskas, Jurij Dobriakov, Damir Očko, Kristina Inčiūraitė, Dominykas Sidorovas, Žygimantas Augustinas, Elona Lubytė, Eglė Juocevičiūtė, Eglė Mikalajūnė. Lyderystės mokymus dovanojo Lietuvos kariuomenės majoras Linas Dungveckis.

Projekto sumanytojų paprašyta kritiškai pažvelgti į parodą, pakliuvau į gan keblią padėtį. Viena vertus, jaunų žmonių surengta paroda yra kryptingai orientuota ir skirta jaunimo auditorijai, tad sunkoka objektyviai reflektuoti kai kuriuos idėjinius ir profesinius dalykus esant kitoje amžiaus ir dalykinės patirties kategorijoje. Kita vertus, „O kur žmonės?“ yra kolektyvinis gabių, motyvuotų, ambicingų jaunų žmonių nepriekaištingo darbo rezultatas, tad ieškant priekabių reikia gerokai save „paspausti“. (Na, čia daugelis dailės pedagogų turbūt galėtų tik pasvajoti, ką galima būtų nuveikti su bendram darbui nusiteikusiu kūrybingu komandos „penketuku“ ar „šešetuku“, kuris geranoriškai įsiklauso į dalykines pastabas bei patarimus ir priima pagrįstus savarankiškus sprendimus.)

Prieš aptariant parodą „O kur žmonės?“, manau, pravartu apsižvalgyti po konkrečių komandų veiklos teritorijas. Kuratorių grupė (Ona Akelė, Roberta Alksnytė, Tėja Kalpokaitė, Greta MarVaitė, Marijonas Verbel), kuriai talkino Eglė Nedzinskaitė, rinko, grupavo kūrinius, kuriuos su visais projekto dalyviais nuodugniai apsvarstė. Po ilgų tarpusavio diskusijų kuratoriai galiausiai suformavo 26 autorių keliasdešimties kūrinių kolekciją, be to, bendravo su pasirinktais menininkais, rašė parodos anotaciją, kolektyviai atsirinko reikalingas citatas ir sumanymą grindžiančius tekstus. Žinant ekspozicinės salės erdvę ir galimą architektūrinį sprendimą, orientuotasi į tapybos, grafikos, fotografijos darbus, videofilmus ir kitus atskiros parodinės erdvės nereikalaujančius kūrinius. Dėl pandemijos daugiausia rinkta iš skaitmeninių platformų, internetinių personalinės kūrybos svetainių, parodų katalogų ir pan. Dalį kūrinių parodai skolino „Lewben Art Foundation“, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, MO muziejus, sixpackfilm.com, Boris Symulevič, Eduardas Vaitkus, dalis darbų – iš NDG fondų ir asmeninio menininkų archyvo. Natūralu, kad dominuoja iškilių lietuvių menininkų, dirbusių ar dirbančių dailės mokyklose (Žygimanto Augustino, Kristinos Inčiūraitės, Lino Jusionio, Aurelijos Maknytės, Vyganto Paukštės, Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007), Eglės Vertelkaitės, Ugnės Žilytės) darbai, puiku, kad jaunuoliai ne tik dalį autorių asmeniškai pažįsta, bet ir vertina jų kūrybą.

Formuojant kolekciją ir ekspozicijos architektūrą, pirmiausia remtasi rinkodaros komandos (Meda Baltramonaitytė, Lukrecija Jurėnaitė, Greta Leigaitė, Urtė Minkevičiūtė, Kamilė Pavlovskaja, Elzė Stanulionytė), kuriai vadovavo Salvinija Cibulskienė, darbu. Projekto pradžioje grupės nariai organizavo savo bendraamžių apklausas ir atliko kiekybinius tyrimus, kurie išryškino, kad jaunam žmogui lankantis parodose labai svarbu „atsisėsti, liesti, klausytis muzikos“. Rinkodaros komanda taip pat rūpinosi projekto sklaida socialinėse medijose, bendradarbiavo su parodos rėmėjais, muzikantais.

Margaritos Kaučikaitės ir Evelinos Vasiliauskaitės globojama architektų grupė (Saulė Andrejevaitė, Enrieta Cicėnaitė, Rovena Karvelytė, Emilija Lanevskaja, Eva Piragytė, Elžbieta Poliakova) kūrė paauglių emocinius patyrimus atliepiantį architektūrinį sprendimą ir įrengė specialiai apšviečiamą parodos ekspoziciją – mėlynų, minkštai klostėmis krentančių užuolaidų „labirintą“, paruošė videofilmų peržiūroms išskirtines vietas (pvz., „pertvara“ dviem, minkštasuolis visiems žiūrintiems į lubas), parinko veidrodinius paviršius citatoms, apgalvojo ekspozicijos išvaikščiojimo galimybes ir kryptis, kūrinių eksponavimo aukščius.

Dizainerių komanda (Aneta Beginskaitė, Kasia Bojarun, Lijana Chmilkevičiūtė, Morta Mažeikaitė, Justė Samuolytė, Gabija Stūrytė), kuriai vadovavo Aurelija Slapšytė, rūpinosi parodos grafiniais sprendimais, plakato, atvirukų dizainu ir spauda. Pasirinktų spalvų, formų ir šrifto dermę puikiai nusako per spaudos konferenciją komandos vardu išsakytos mintys: „Plakato mėlynas fonas kuria gilios, beribės neišmatuojamos kaip vakaro dangus erdvės pojūtį, o geltona šrifto spalva suteikia pavadinimo raidėms žvaigždžių vaidmenį. Taip pat pagrindinio šrifto banguotumas siejasi su minčių nepastovumu ir parodoje kabančiomis užuolaidomis. Žemyn šokanti figūra vaizduoja nėrimą į sąmonės, minčių erdvę. Šiam kūnui suteikta raudona spalva, nes tai žmogiška susijaudinimo, įsijautimo spalva ir kartu labai akį traukianti spalva.“

Bendras parodos įspūdis – pribloškiantis, kupinas netikėtumų, net savotiškų atradimų apžiūrint gerai žinomą, bet kitaip pakabintą ar apšviestą kūrinį, apmąstant parodos sumanymo leitmotyvu tapusią frazę „O kur žmonės?“ iš Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“, skaitant atskirų idėjinių „salelių“ („Laužyti galvą“, „AšneAš“, „Aplinka ir aš“, „Lemtis“, „Pokyčiai“) tekstines užuominas ir atrandant vis naujas kitoje (veidrodinėje) paveikslo pusėje esančias citatas iš Friedricho Nietzsche’s, Albert’o Camus, Bobo Dylano, Antano Škėmos, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų žinomų bei nežinomų autorių veikalų.

Parodos ekspozicija sukuria teatrališką, žmogaus figūrinių atvaizdų prisodrintą atmosferą, kurioje nuolat susipina realus ir įsivaizduojamas pasaulis, manyčiau, toks artimas jaunam žmogui, išgyvenančiam egzistencinį tapsmą kitu, jau suaugusiu... Parodoje buvau kelis kartus ir kaskart pamatydavau kažką nauja – ypač džiaugiausi staiga automatiškai trumpam išsijungiančiu salės apšvietimu, galimybe palandžioti anapus kūrinių ar keliolika minučių ramiai pagulėti žiūrint videofilmus, projektuojamus ant lubų. Labai sudomino parodos atvirukai su eksponuojamų kūrinių fragmentais, Gabrielės Vilkickytės dainų citatomis bei muzikiniais įrašais per QR kodą. Pasidžiaugiau Rūtės Merk tapyba, taip pat įtaigia ir prasminga videodarbų kolekcija – Kristina Inčiūraitė, Andrius Kviliūnas, Gudrun Krebitz (Austrija), kurios kūryba ypač sudomino. Turbūt smagiausia, kai parodoje būdavau visiškai viena, rodos, slankiojau po savo ar kito paauglystės išvargintą galvą, kur tiek daug kūniško artumo, vienatvės sapnų ir tamsos akimirkų.

Parodoje „O kur žmonės?“ visko labai daug – kūrinių, tekstų, vizualinių efektų. Labiausiai turbūt ginčyčiausi dėl autorių gausos ir kūrinių įvairovės, daugiakalbės tekstinės ir vaizdinės informacijos vienoje labai nedidelėje erdvėje. Iškart sunku joje susivokti, todėl dėmesio konkrečiam kūriniui man mažoka, ypač kai jis kybo sunkiau prieinamoje ar matomoje vietoje. Pabandžiau įsivaizduoti kolekciją „balto kubo“ situacijoje – vėlgi visumą greičiausiai gelbėtų tik konceptuali ekspozicija, tarkim, visi vienos temos darbai ant vienos sienos, nors atskirų potemių, mano manymu, taip pat daugoka. Kita vertus, vis pagalvoju apie pastaraisiais metais Lietuvos galerijų ekspozicijas užvaldžiusį užuolaidų bumą – suprantama, taip erdvę lengviau transformuoti, bet neretai lieka atviras klausimas, kur po parodos dėti ar kaip vėliau panaudoti dulkėtus didžiulės apimties ir svorio audinius.

Visas šias mano abejones akimirksniu išsklaido pačių projekto dalyvių vedami edukaciniai užsiėmimai bendraamžiams. Gyvi parodos įspūdžių aptarimai, pokalbiai apie „perėjimus‘ ir „apėjimus“ ekspozicijoje ir gyvenime, įasmeninti kūrinių ir veidrodžių pasirinkimai, darbų apipasakojimai draugui užrištomis akimis per asmenines patirtis ir kasdienybės įvykius – mano manymu, tai svarbiausia parodos jungiamoji dalis, siejanti jos rengėjus ir lankytojus, atrandant kiekvienam prasmingą ir aktualų kūrinį. Taigi „ką išgyvena jauni žmonės susidūrę su menu, geriausiai gali suprasti patys jauni žmonės“.

Paroda veikia iki 2022 vasario 6 d.