Siekiant suburti žmones

Kaip karantinas pakeitė „Kaunas 2022“ planavimo darbus? Ar kai kurios sugalvotos idėjos turės likti neįvykdytos arba pritaikytos nuotoliui? Europos kultūros sostinės metais miestuose tikimasi daugiau turistų, ar kelią nerimą COVID-19 suvaržymai, kurie tuos srautus gali sumažinti? Ar svarstote apie alternatyvas, kaip pateikti Kauną dar vieno karantino atveju?

Planavimas pasikeitė ta prasme, kad jo iš tiesų padaugėjo. Turime mąstyti ne apie vieną programos scenarijų, bet apie kelis, nežinodami, kokios bus įvestos saugumo priemonės kitais metais. Kaip ir visi šiandien, nežinome, kaip atrodys ateinantys metai, bet dabar svarbiausia, kad visi liktų sveiki, o idėjas įgyvendinsime prisitaikydami.

Šie metai mums parodė, kad išeitis visuomet yra. Per 2020-uosius įgyvendinome sėkmingų projektų, tokių kaip „Kultūra į kiemus“ (vyko nemažai renginių kiemuose). Žmonės atlikėjų pasirodymus galėjo stebėti neišeidami iš namų ir jeigu kitais metais negalėsime visi sueiti į krūvą ir teks likti namuose, mes atvažiuosime į kiemus, veikiausiai viešose erdvėse atsiras daugiau kūrinių, kuriuos galės išvysti vietos gyventojai bei atvykėliai, nesibūriuodami į dideles minias. O jeigu nebus turistų, tai tikimės svečių iš kitų miestų. Stengiamės kurti lanksčią programą ir atsarginius scenarijus.

Siekiate, kad „Kaunas 2022“ programa turėtų ilgalaikį poveikį mieste. Kokį svarbiausią pasikeitimą norite matyti Kaune, net ir po 2022-ųjų, kai Europos kultūros sostinės titulą perims kiti miestai? Kokias įsišaknijusias Kauno tradicijas norėtumėte matyti pasikeitusias po kitų metų?

„Pokytis“ yra puikus raktažodis kalbant apie kultūros sostinės programą, nes Europos kultūros sostinės, ypač pastaraisiais metais, visuose miestuose planuojamos taip, kad prisidėtų prie miesto ar regiono vystymo, skatintų teigiamus pokyčius. Dėl to šios programos kuriamos taip anksti – programa pradedama rengti likus maždaug septyneriems metams iki titulo gavimo, atsižvelgiant į miesto strateginius planus, miesto ar regiono savitumus, poreikius. Šalia to yra rengiama ir miesto kultūros strategija, kurią miestas privalo turėti, siekdamas Europos kultūros sostinės titulo. Todėl „Kaunas 2022“ pasiruošimai prasidėjo jau 2015 metais.

Vieniems Europos kultūros sostinės titulą gavusiems miestams svarbiausia turizmo augimas, kiti titulu pasinaudoja infrastruktūrai pagerinti, tretiems labiau opūs socialiniai klausimai, kurie keliami per kultūrines programas. Na, o Kaune siekiame pokyčių mūsų bendruomenėse, tame, kaip traktuojame modernizmą ar kitą savo istorinį paveldą, kaip rūpinamės savo kaimynyste, ryšiu su kitais miestiečiais, kokį santykį su miestu turi mūsų jaunoji karta, koks miestiečių ir rajonų gyventojų santykis su vietos kultūros įstaigomis, koks mūsų santykis su dramatiška ir konfliktiška istorija. Tai dideli siekiai, tačiau nuo kultūros sostinės pradžios jau matome vykstančius pokyčius.

Kauno rajono gyvenvietėse, mikrorajonuose dėl kultūros sostinės remiamų bendruomeninių iniciatyvų ir inicijuojamų kvietimų susibūrė nauji veiklių gyventojų židiniai. Taip pat tarp mūsų veikia nemažai jaunų aktyvistų, baigusių „Kauno iššūkio“ mokymų grupę, kuri naujas iniciatyvas kuria savo amžiaus auditorijai. Mano manymu, kultūros įstaigos Kaune šiuo metu yra daug labiau susitelkusios, mus jungia sustiprėję bendri prioritetai tokiose srityse kaip auditorijų vystymas, jų įtraukimas, tarptautinė tinklaveika. Šalia to matome naujai besikuriančius ilgalaikius prie „Kaunas 2022“ prisišliejusius festivalius, tokius kaip „Istorijų festivalis“, neseniai praėjęs „Dizaino įvykis“ arba „ConTempo“, jie jungia dešimtis, o kartais ir šimtus organizacijų bei kūrėjų.

Šis projektas taip pat susijęs su įvaizdžio formavimu. Jis pabrėžia kultūrinį miesto elementą, yra plačiai matomas vietos ir tarptautiniu mastu, gerina miesto reputaciją ne tik užsienyje, bet, svarbiausia, tarp jo paties gyventojų, stiprindamas jų pasididžiavimą ir pasitenkinimą savo miestu ir jo kultūra.

Kokiais kriterijais rėmėtės rinkdamiesi programos ambasadorius?

Ambasadorių tinklas visada auga, jame šiuo metu yra keturiasdešimt penki nariai, ir jais paprastai tampa tie, kurie kokia nors forma yra prisidėję prie kultūros sostinės veiklų (pvz., per viešinimą). Taip pat juos gali rekomenduoti ir kiti ambasadoriai. Paprastai ambasadorius yra vieša asmenybė, kuri prisideda prie kultūros sostinės žinios skleidimo.

Kaip kilo mintis kurti „Kauno žvėries“ mitą ir kodėl jis svarbus?

„Mitinis žvėris“ yra viena iš mūsų programų. Ji unikali ne tik Europos kultūros sostinių istorijoje, bet, ko gero, ir apskritai tuo, kad miestas sąmoningai nusprendžia susikurti sau naują mitą. Sumanytojas Rytis Zemkauskas, tad reikėtų jo paklausti, jam ši mintis kilo. Mūsų akimis, Kaunas stokojo mito, tad nusprendėme pabandyti jį sukurti. Mitai ir legendos padeda mums matyti gilesnę ar įdomesnę tos vietos tikrovę, susikurti ryšį su vieta. „Mitinis žvėris“ praturtina miestą naujai sukurtais arba senas legendas primenančiais pasakojimais, kurie gali pavirsti įvairiomis instaliacijomis. Šiuo metu yra garso instaliacija, sklindanti iš Kauno pilies požemių (žvėries knarkimas), o netrukus dar viena pasirodys viename iš Kauno fortų, atskleisdama dar vieną žvėries elementą. Yra parašyta knyga vaikams „Žvėries pasakos“, kurioje aprašomos paslaptingos miesto vietos ir stebuklai, matomų ir nematomų miesto herojų nuotykiai. Mitinį žvėrį taip pat galima laikyti kultūros sostinės projekto talismanu, kuris padeda žaismingai kalbėti apie sudėtingus dalykus ir programos vertybes.

Koks didžiausias darbas nuveiktas per šiuos metus, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

Labiausiai didžiuojuosi daugybe į darbus įsijungiančių miestiečių, kurie neabejingi tam, koks yra ir koks bus ateities Kaunas, bei mūsų komanda, kuri dirba su šiomis bendruomenėmis. Savo aktyvumu žmonės užkrečia kitus, ir taip mes augame.

Taip pat didžiuojuosi ateinančių metų programa, kuri, nepaisant ne itin didelio biudžeto, lyginant su kitais miestais, manau, bus gera. Kartu su partneriais sukūrėme tokį renginių ir projektų sąrašą, kuris turi didelį tarptautinį svorį ir reikšmingus vardus – tai Williamo Kentridge’o personalinė paroda, specialiai kuriamos Ph. Millerio ir J. Kagano kantatos premjera, didelė tarptautinė modernizmui skirta paroda „MoFu 360/365“, OSTRALE bienalės paroda Kaune, rezistencijai skirta didelio kuratorių kolektyvo kuriama paroda „1972“. Dar bus ir kitų pasaulinių įžymybių parodos, spektaklių premjeros, turai, tarptautiškai ryškesni tradiciniai festivaliai ir, žinoma, didieji renginiai (savaitgalio trukmės programos sausio, gegužės ir lapkričio mėnesiais), apimsiantys visą miestą. Jau visai netrukus galėsime paviešinti didelę ir išsamią programos dalį.

Kokias idėjas planuodami „Kaunas 2022“ perėmėte iš kitų Europos miestų ir kaip tai pritaikysite Lietuvos kultūrai?

Daugiausia, ko galima išmokti iš kitų miestų patirčių, yra kaip telkti žmones, įstaigas, miestus ir jų vadovus, nes šis projektas yra sėkmingas tiek, kiek jį palaiko gyventojai, vietos ir užsienio partneriai. Bendraudami su kolegomis kitose kultūros sostinėse daug domėjomės, kokiais principais skatinamos bendruomeninės iniciatyvos, kaip veikia kultūros įstaigų įsitraukimo programoje modeliai, kokie finansiniai modeliai, kaip organizuojamos partnerių iniciatyvos, domėjomės vietiniais ir tarptautiniais komunikacijos principais. O kalbant apie konkrečius dalykus ir programas, negalime daug perimti, nes principas yra parodyti konkrečios vietos kultūrą.

Mūsų pažintis su Europos kultūros sostinėmis prasidėjo 2016-aisiais, kiekvienas aplankytas miestas buvo savaip unikalus. Vroclave, Lenkijoje, su miesto vadovais keliavome pasižiūrėti atidarymo. Tai buvo išties įspūdingas renginys, įtraukęs šimtus miesto gyventojų į šventės kūrimą. Dalyvavo įvairios bendruomenės: nuo buvusių kalinių iki vietos vaikų akrobatinių grupių, visi dalyvavo kurdami miesto eiseną-karnavalą atidarymo proga. Taip pat daug bendravome su Monsu (2015-ųjų Europos kultūros sostinė, Belgija), jie sukūrė programą vaikams, skatino jų pilietiškumą. Plovdive (Europos kultūros sostinė 2019, Bulgarija) stebėjome kai kuriuos bendruomeninius projektus. Jiems rūpėjo atskirties problema mieste, mąstyta, kaip įtraukti romų kilmės visuomenės dalį. Palaikėme artimus ryšius su Rijeka, šis Kroatijos miestas tapo 2020-ųjų Europos kultūros sostine. Kroatai, deja, neturėjo galimybės iki galo įgyvendinti savo idėjų dėl pandemijos visame pasaulyje, bet buvo įspūdinga jų infrastruktūrinių projektų ir auditorijų vystymo programa, kuri šiek tiek artima mūsų auditorijų vystymo mokymų programai. Domino jų viešųjų menų programa, kurios tam tikrus elementus tyrinėjome ir svarstėme, kaip galima įgyvendinti panašius principus Kaune.

Tartu, Estijoje, šiuo metu tik ruošiasi būti kultūros sostine, tai kultūriškai ir geografiškai mums artimas miestas, todėl su jais irgi komunikuojame daug. Kolegos mokėsi iš mūsų patirčių rengiantis konkursui dėl Europos kultūros sostinės titulo, o mums irgi įdomus jų pasirengimo procesas, kuris atrodo labai gerai organizuotas partnerių lygiu. Kiekvienas miestas turi savitų projektų, iš kurių galima pasimokyti.

Verta paminėti, kad Europos kultūros sostinių programa, kurią koordinuoja Europos Komisija, turi savo prioritetus, į kuriuos, žinoma, reikia atsižvelgti rengiant savo programą. Jie vienija visus tituluotus miestus. Šie prioritetai mums labai artimi ir susiję su gyventojų įtraukimu, įvairių sektorių partneryste, europinių vertybių sklaida, prieinamumo gerinimu.

Kaip atrenkate kultūros renginius, kurie vyks 2022-aisiais Kaune ir Kauno rajone? Skaitant apie „Kaunas 2022“ dažnai minimi žodžiai „kultūra“ ir „modernumas“. Kaip juos suprantate savo veiklų kontekste?

Tai nėra vieno autoriaus programa, jos prioritetas – ne meninė koncepcija, o įvairialypiai tikslai, į kuriuos orientuoti labai skirtingi projektai. Nelengva, tačiau labai įdomu organizuoti programą, kuri turi apimti ir miestui, ir Lietuvai, ir Europai aktualias temas bei poreikius, apeliuoti į didžiąją visuomenės dalį. Kultūros sostinė nėra meno sostinė, todėl greta tarptautinės reikšmės ir aukštos meninės vertės renginių programoje yra planuojami kultūriniai projektai, susiję su sportu, maistu, verslo bendruomene. Nemaža dalis programos skirta bendruomeniniam aktyvumui sužadinti, gyventojų iniciatyvoms savo kaimynystėje užkurti.

Na, o projektus atsirenkame įvairiais metodais, pavyzdžiui, neseniai turėjome vieną paskutinių programos atvirų kvietimų. Norėdami įvertinti šimtus paraiškų, renkame vertinimo grupes, susidedančias iš mūsų kuratorių, programos organizatorių ir išorinių ekspertų. Pasiūlytas idėjas, partnerystės projektus vertiname atsižvelgdami į Kultūros sostinės programos strateginius prioritetus, siekdami užtikrinti programos įvairovę ir maksimalų vietos partnerių įsitraukimą. Šalia partnerių inicijuojamų renginių (šiuo metu turime 64 partnerius, su kitu kvietimu jų dar gerokai padaugės), kuriuos mes koordinuojame, taip pat inicijuojame projektus, renginius, kuriuos patys organizuojame, tokius kaip „Laimės diena“, „Fluxus“ festivalis, Europos kultūros sostinės forumas ir anksčiau minėti „Istorijų festivalis“ bei „Dizaino įvykis“, Williamo Kentride’o personalinė paroda, modernizmui skirtas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“, Kauno rajono programa „Šiuolaikinės seniūnijos“ ir daug kitų mūsų komandos organizuojamų veiklų. Kasmet jų įvyksta per šimtą, juos koordinuojame patys, bet dažnai prie jų prisideda dešimtys privačių ir viešų institucijų („Laimės dienoje“ jų buvo 150).

Koks didžiausias iššūkis (-iai) kyla planuojant tokio masto programas?

Daug kalbėjau apie telkimą. Tai ir yra didžiausias iššūkis. Suburti žmones, institucijas, valdžios atstovus, verslą bendram darbui, įveikti konkuravimo, įtarumo, pasyvumo kuriamus barjerus. Šis projektas ypatingas tuo, kad nesunkiai pažadina norą veikti savo miesto ar bendruomenės labui.

Kalbino ir parengė Dovilė Samulionytė