Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.
Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius?
Jei kyla klausimų, nuo ŠMC laiptų turėklų paimkite mažą rudą knygelę ir perskaitykite. Pilietinės iniciatyvos „Atviras dokumentas“ parengtas „Trumpas rasizmo sąvokų paaiškinimas“ iš tiesų pasitarnauja kaip vadovėlis-testas, kuriuo galima pasitikrinti savąjį rasistinių pažiūrų spektrą. Neprisistatę autoriai tolimas vergovinės santvarkos liekanas susieja su mūsų pačių neapykanta kitokiems, dažnai reiškiama „nekaltais“ juokeliais ar net „pa(si)gyrimais“. Pavyzdžiui, mano nekenčiamas: „Lietuvos moterys gražiausios.“ Skaitydama vis pagalvodavau: o kad jie (afroamerikiečiai, romai ir visi „kiti“) pasakytų, koks kalbėjimas ir elgesys jų nežeidžia. Ir štai 24 puslapyje knygelė man atsako, kad toks noras yra viena rasizmo apraiškų, nes „užkrauna rasinėms ir tautinėms mažumoms atsakomybę nuolat dirbti ekspertų ar diskusijų iniciatorių darbą rasės ir politikos klausimais, nors tai iš tiesų reikalauja didelių psichologinių resursų, ypač aiškinant savo jausmų pagrįstumą situacijose, žeidžiančiose žmogaus orumą“. Viskas aišku – jei nori keistis, dirbk pati. Ką gi, dirbu – dviem su puse valandoms grimztu į Jafos filmus.
Jie tyčia susukti taip, kad „nuolat kartotųsi, atliepdami popkultūros geismo ekonomiką“, – skaitau anotacijoje. Nors man tolimas gospelo giedojimas, net nenoriu pradėti klausytis to religinio džiazo, pradėjusi žiūrėti „Akingdoncomenthą“ (2018) užsigeidžiu dar ir dar. „Aš esu Jo tiesos demonstracija, Jis kalba per mane“, – iš pačių vidurių išrėkia vienas. Visi tie atlikėjai tokie – išsitrynę, virtę tos nežemiškos galios mediumais, kad netrukdoma sklistų kūno ir dvasios energija. Jos tiek, kad užkuria ir mane, svetimą šiai kultūrai. Svetimumas akivaizdus ekrane, kur dominuoja tamsūs veidai. Vienoje bažnyčioje – vien vyrai. „Tie, kuriems reikia antros galimybės, prieikite kuo arčiau“, – sako jiems giedotojas. Prieina gal pusė milžiniškos salės auditorijos. Suklydusių, nusikaltusių, netobulų. Nors giedama apie įkvepiantį Jėzaus vardą, Jo globą, meilę, nepaliaujamai terpiasi užuojauta. Matai, kad juos sieja bendro likimo, buvimo nepageidaujamiems ir užspeistiems įsisąmoninimas. Žinojimas, kad tiesiog „eidamas pro šalį“ netinkamoje vietoje netinkamu laiku gali viską prarasti – garbę, laisvę, gyvybę. Kad tai tiesa, šią vasarą matėme be perstojo suktoje George՚o Floydo nužudymo kronikoje. Be to, skaitėme pasakojimus apie parke nušautą paauglį, žaidusį su netikru pistoletu, apie kerštaujant nužudytus vaikus. Gospelų giedotojai – ir garsūs, ir ne – visada giedojo apie juos. „Nepaisant panašaus narkotikų vartojimo lygio, juodaodžiai beveik 4 kartus dažniau areštuojami už marihuanos vartojimą, už tuos pačius nusikaltimus jiems dažnai skiriamos ilgesnės bausmės nei baltaodžiams, juodaodžiams vyrams tikimybė atsidurti kalėjime yra net 6 kartus didesnė nei baltaodžiams“, – rašoma rudosios knygelės 34 puslapyje.
Tai žinojau. Bet filmas „Už mirtį šaltesnės svajonės“ (2013) privertė suvokti dar žiauresnę tiesą: afroamerikietis svajoja gyventi pakankamai ilgai, kad užaugintų savo vaikus. Tik svajoja. Nes jie miršta anksti ir netikėtai. Tai lemia ne tik policininkų nuostatos, bet ir sistemiškai diskriminuojanti sveikatos sistema, taip pat sistemiškai įtvirtintas skurdas, gyvenimas „raudonojoje zonoje“, kur negausi paskolos, net ir toks nekaltas dalykas kaip baltaodžių baimė būti šalia juodaodžių. Nors „Amerika neatrodo tokia jau gąsdinanti. Ji baisi, bet tokia neatrodo. Ir manau, kad tai yra problema“, – tuomet tarsi nėra dėl ko sukilti. Tai išsako Jafos kalbinti afroamerikiečių kultūros tyrinėtojai, gydytojai, menininkai, muzikai. Girdžiu jų balsus, o ekrane matau teiginius pagrindžiančią dokumentiką ir kai ką daugiau: kūnų kalbą. „Mūsų kūnai buvo jiems duoti gyvi“, – sako moteris. Su jais buvo galima daryti ką nori. Bet ir dabar miestų gatvėse filmuojamų afroamerikiečių kūnai skleidžia elgseną, eiseną, judesius, madą, grožį, kuriuos būdami europocentristai pavadintume „egzotika“. Nors jie yra tiktai kiti, kurių mes nenorime priimti kaip savų. „Ar galime iš tiesų mylėti juodaodžius?“ – klausia balsas.
„Įtariu, kad Žemėje mes, žmonės, esame karantinuojami, kol kaip rūšis pakankamai užaugsime, kad įgytume kažkokį kolektyvinį gebėjimą priimti kitus. Iki tol būsime izoliuoti. Bet vėliau mums atsivers visos galaktikos“, – optimistiškai skelbia Jafa anotacijoje. O filmuose šią mintį išreiškia Kalifornijos gaisrų ir saulės vaizdai. Juoda deganti žemė susilieja su gydančia gospelų energija. Iš arčiau nufilmuota saulė pasirodo besanti juoda – tik pro plyšius veržiasi pliūpsniai, mus apakinantys ir kuriantys iliuziją, kad saulė yra skaisčiai geltona. Balta. Kol to nesuvoksime – kol mums reikės perdažyti saulę, kad ji atitiktų „sveiko proto“ įvaizdžius, tol būsime uždaryti čia, Žemėje. Liksime prie jos pririšti, kad kam nors nepakenktume su savo neapykanta, Linčo teismais ir tamsuoliškais teiginiais, kad „visi mes žmonės“ ar „visos gyvybės svarbios“. Nes iš tiesų kiti – mums ne žmonės ir jų gyvybės nesvarbios.
Karantinas ir pandemija tai išryškino. „JAV ir Didžiojoje Britanijoje neproporcingai didelis juodaodžių ir kitų mažumų mirčių skaičius siejamas su atsainiu požiūriu į mažumų deklaruojamą skausmą ir skundus – potencialiai mirtina medicininės diskriminacijos forma“, – rašoma knygelės 35 puslapyje. O 36-ame: „Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo COVID-19 mirė iki 50 proc. daugiau juodaodžių ir kitų etninių mažumų pacientų, medikų bei kitų medicinos srityje dirbančių žmonių (slaugių, valytojų, administracinio personalo ir kt.).“ Apie tai rašė ir D. Britanijos laikraščiai, čia – tik santrauka. Jau visiems įkyrėjęs COVID-19 sujungia visų parodų temas. Mat šis užkratas siejamas su antropocenu ir tuo, ką žmonija daro kitiems – tam, ką vadina „Gamta“. Visa gamta – tas nežmogiškas kitas – mums, kaip tie juodaodžiai vergai, „duota gyva“, jos kūnu galime naudotis kaip tinkami. Bet štai per daug įsijautus ima kibti svetimi virusai – ir sutrikdo civilizaciją. Cha cha.
Apie tai švelniai primena baltoje Didžiojoje salėje erdviai iškabintos Jocheno Lemperto analoginės fotografijos. Lempertas studijavo biologiją, be to, kartu su eksperimentinio kino grupe „Schmelzdahin“ „išsamiai tyrinėjo bakterijų ir chemikalų poveikį kino juostai“. Iš čia tas jo dvigubas žvilgsnis. Ant baltų sienų tarsi „užtepti“ fotografijų stačiakampiai – be jokių rėmelių – atrodo kaip rūšių atvaizdai mokslo muziejuje. Ateik, tyrinėk, įsimink fenotipus – „regimas organizmo savybių ir požymių visumas“, kurias paskui galėsi atpažinti išėjęs „į gamtą“. Tačiau kokius fenotipus rodo Lempertas? Drugelio, taip juvelyriškai skriejančio virš judrios gatvės? Debesų ir voratinklių? Ar paveiksluose nutapytų rankų? Parke prisėdusių žmonių?
Ne, jis rodo ne fenotipus, o „Fenotipą“ – vieną. Pirmame plane išryškėjęs vabalo taškelis neužgožia automobilių, yra tik akcentas bendrame ritme. Kirminas lipa merginos kaklo linkiu kaip jo formai tobulai pritaikytu pagrindu. Baltas balandis įsitaisė tarp reklamų kaip užrašų elementas, dar viena išriesta raidė. Nežinia ką reiškianti, žiūrinti. Žiūrint į Lemperto fotografijas tenka vis perfokusuoti žvilgsnį, kad paniręs į daugumos mirgėjimą matytum tą vieną Žemės ekosistemos fenotipą. Ir nors sakoma, kad jo žvilgsnis „nehierarchiškas“, jis pirmenybę teikia kitiems, ne žmonėms, taigi rodo apverstą hierarchiją. Žmonės čia dažniausiai matomi iš tolo, kaip formos, susiliejančios su peizažu, periferiniam žvilgsniui blykstelėję fragmentai: į vandenį brendanti koja, juoda skylė dantų eilėje. Žmonių kūriniai irgi regimi kaip ornamentas, pavyzdžiui, mažytė baltuma plaukiančių valčių fotografija. O štai tie nežmogiški padarai žiūri, net kai neturi akių. Iš toliau aprėpiant parodos visumą, mano žvilgsnį įtraukia portretai: šešėlyje tykančios katės, arklio, kurio akys – kaip daug išgyvenusio žmogaus, suprantančio, kad nuvarytus nušauna.
Stebėdamas subtiliausius skirtumus Lempertas stengiasi pakeisti mūsų savivoką, tarsi pasakyti „kitų rūšių gyvybės svarbios“, priartina juos kaip subjektus. Tačiau fotografijos galia vienakryptė – taip, ji yra „pačios gamtos piešinys“, jos būdas kopijuoti save. Bet šis žmogaus išradimas neapsieina be fotoaparato, be objektyvo, kuris iš pasaulio preparuoja būtent žmogui rūpimus, jo akiai išraiškingus objektus. Todėl įsivaizduoju šią parodą ir kaip tolimoje, žmonių jau nebegyvenamos planetos ateityje atidarytą gamtos muziejų. Jame iškabintuose pavyzdžiuose – žmonių sukeltos klimato katastrofos išnaikintos ir ją išgyvenusios rūšys (nes kai kurios tikrai išgyvens bet ką). Ir ne tiek pačios rūšys, kiek žmogaus matymo fosilijos. Žmogiškojo subjekto pamatyto, jam įdomaus, jo vartoto pasaulio liekanos. Nes ne žmogaus akiai žmogaus nematomas pasaulis yra kitoks. Koks – neįmanoma nei pamatyti, nei pasakyti, nei nufotografuoti.
Kipras Dubauskas irgi tyrinėja kasdienei žmogaus akiai nematomą pasaulį, kuris egzistuoja pats sau „dienanakčiaudamas“. Bet štai menininkas jį praurbina vamzdynų akimis. Pragręžia, perdaro ir ŠMC rūmus, kad pamatytume juos kitaip. Priverčia bent kartą gyvenime užlipti ant jų stogo ir iš ten pažvelgti į Vilniaus centrą. Pro žydrą tinklą, pro keistus iš to pogrindinio pasaulio atneštus objektus – baltą ratuotą agregatą, vamzdynų žvilgsnio fotografinę iškarpą – akliną akį. Klusniai dairausi vaikščiodama šlapiais pastoliais, nes ką tik lijo su perkūnija. Laikausi žaibams patikusių turėklų. Užėjusi į slaptą kambarėlį dar kartą pažiūriu salėje rodomą filmą atvirkščiai. Dabar atrodo, kad vyrukai gerokai atidžiau gelbėja ledo lytimi į miestą atplaukusį keistuolį-menininką. O vasariški miestiečiai šį slidininko kostiumu vilkintį kitą baksnoja atsargiau ir ilgiau nei „teisingoje“ versijoje. Keistuolis menininkas atrodo dar labiau miręs. Turbūt kuo ilgiau visi stebisi, kad tu kitoks, tuo labiau tai žudo. Juk normalūs, sveiko proto žmonės nesupras, kodėl tu kasmet Nidoje, Dresdene, Paryžiuje filmuoji rudenį atsukant laikrodžius „prarandamą“ valandą, o paskui ją tose pačiose „jokiose“ vietose „grąžini“ pavasarį.
Kitaip nei per atidarymą, ant šlapio ŠMC stogo buvau vienui viena. Tikriausiai akis pakėlusiems miestiečiams atrodžiau visai kaip tas ledo lytimi plaukiantis keistuolis. Man nusispjaut. Tegu sau galvoja, ką nori. Tuoj nusileisiu laiptais ir būsiu viena iš jų, nepakelianti akių, veido išraiškas paslėpusi po kauke, išsinešusi šios ypatingos erdvės patirtis, kuriomis mieste nebus su kuo dalintis. O mane mačiusiems ŠMC darbuotojams kažkur išnyksiu, nes įėjau, bet neišėjau.
Nužengdama ant šaligatvio dar spėju pagalvoti: visa, ką jutau ir supratau, liko „baltajame kube“. Mieste nepasklis. Ar mes kada nors susitiksime? Tie, kuriems juodaodžiai yra ne žmonės, ir tie, kuriems rūpi ištobulinti savo nerasistines nuostatas. Tie, kuriems miškai yra tik derlius, ir tie, kuriems kažką sako vorai. Tie, kuriems pikta, kad diskusijoms skiriami „visų mūsų“ pinigai, ir tie, kuriems atrodo vertinga paplaukioti menama ledo lytimi. Mus skiriančios vertybės ir moralinės nuostatos nesuderinamos ir neatšaukiamos. Kas mums juoda, jiems balta. Ir atvirkščiai. Kol nesprogs.
Jocheno Lemperto ir Arthuro Jafos parodos veikia iki rugpjūčio 30 d., Kipro Dubausko – iki rugsėjo 6 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.
