Neužbaigtumui neatspari situacija

Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.

Pasitelkiant kalbą kuriamas vientisas naratyvas, kurį būtų galima tam tikra prasme pavadinti rišamąja medžiaga, neleidžiančia, kaip jau įprasta, šiuolaikinio meno gaivalui užsivedus, pamesti esminės linijos ar tiesiog pasiklysti savyje, kitaip tariant – tekstas kuria pamatą, kurį lengviausia priimti kaip logišką sprendimą, o ne meninius kliedesius. Bet net ir kalba svaigina – girdime istoriją, pasakojamą dviem balsais, kone lipančiais vienas per kitą, vienas jų kalba vietnamietiškai, kitas – vokiškai, o pats tekstas išdėstomas ir angliškais subtitrais. Tarp šio esminio kalbinio trilypumo susiveja ir pasakojamos istorijos turinys simboline prasme – vis kalbama apie tautiškumo, pilietybės (ne)atsisakymą, kurį išgyvena istorijos herojus.

Pavadinimu „Pabaigai atspari situacija“ lyg ir atsakoma į klausimą, kurio nereikėtų užduoti, nes tai griauna parodos integralumą ir poveikį. Žvelgiant poetine akimi, toks kūrinys galėtų būti prilygintas Andrejaus Tarkovskio filmų žiūrėjimui nesuprantant kalbos ir todėl negebant sekti turinio tikslia, sąmoninga trajektorija. Vertinant kūrinį kaip kolektyvinį darbą ar kolektyvinę menininkių atmintį (pastaruoju vertinimu būtų galima suabejoti), bendras menininkių darbas įtraukia ir žiūrovą – verčia jį „pritempti“ save prie (ne)esančių prasmių, kapstytis po pavienius vaizdus, kurie, jei atmintis nemeluoja, nebuvo kurti pačios menininkės, o veikiau sumontuoti iš jau prieš tai turėtų, taip tam tikra prasme panaikinant grynąsias vaizdo prasmes, nesukuriant vientisumo, bet ir nekuriant paveikaus montažo. Verčia žiūrovą apkrauti asociatyviu bereikšmiškumu – pasitelkus darbą su matomu kūriniu pasiekti kokį nors asmeninį sutarimą.

Gailės Griciūtės kurta muzika gyvena lyg ir atskirą gyvenimą, sunkiai suvedamą su kitomis kūrinio dalimis, o šis vienumos nebuvimas kartojasi kone visuose šio kūrinio elementuose. Tačiau muzika pranaši tuo, jog jos prigimtinis abstraktumas laikui bėgant įsilieja į kitas medijas, o eksperimentinės muzikos atveju galima ir pernelyg nereaguoti į pavienius garsus, jie neužgožia vaizdinio ar kalbos, tik sukuria šiokį tokį atpažinimo džiaugsmą vietinio šiuolaikinio meno stebėtojams (ir klausytojams). Bent tiek.

Šis kūrinys, kurį gana sunku apibrėžti kaip filmą, neaiškiai ištransliuoja tam tikrą meninę ar gyvenimo kaip meno (ir vice versa) idėją, tiesiog parodo įmanomus kelius kuriant kolektyvines patirtis, tačiau stokoja visokeriopo įtaigumo. Patirtį kuriantys dirgikliai išsisklaido nepasiekdami ir nepaveikdami žiūrovo, tik parodydami kolektyvinio meninio darbo galimybes. Darbo pabaiga dar išties toli, o gal tas pavadinime minėtas „atsparumas“ ir prakeikia tą kelią?

Bet kokiu atveju paskiromis detalėmis lyg ir patrauklus, tačiau ne iki galo veikiantis mechanizmas teparodo įprastus meninius ir kūrybinius esamojo laiko procesus bei sprendimus, nepasiekiant užbaigtumo. Jei idėja – kulminacijos bei aiškios pabaigos nebuvimas – ir buvo sąmoninga, ji nepaaiškėja iškart, o tai lyg ir rodytų kūrinio ir / ar jo suponuojamos idėjos nepaveikumą bei neišpildymą. Be abejo, ne kiekvienas kūrinys turi parklupdyti ant kelių, tačiau geras kūrinys turėtų siekti palikti įspūdį ar minčių, kurias žiūrovas pasiimtų su savimi ar bent būtų pranašus kitais meninės raiškos aspektais.

Šioje situacijoje neatrandant nei pabaigos, nei atsakymo, nei didelio estetinio pasitenkinimo, tiesiog belieka pasidžiaugti tarptautiniu ir įvairiapusišku jaunų menininkų bendradarbiavimu, bet tuomet ir atsimušama į tą vaikystėje iš tėvų guodžiamai girdimą posakį: „Svarbu dalyvauti, o ne laimėti.“ Ir kiek tai guodžia?

Būtent.

Paroda veikė iki sausio 10 d.