Jei staiga viskas sustotų

Kodėl dabar yra svarbu kurti patyrimą, kai jo tiek daug siūlo pramogų, atostogų rinka? Kuo šis patyrimas kitoks?
Aš į patyrimo kūrimą žvelgčiau ne iš pramogų industrijos perspektyvos, kur yra aiškios taisyklės ir tikslai, o iš meno. Man pačiai stebint, kas vyksta šiuolaikinio vizualaus meno kontekste, gerokai trūksta šio aspekto, dėl to pojūčio kūrimas ar sąlygų sudarymas patirti meno kūrinį kūnu papildo tai, kas šiandien vyksta meno lauke. Tačiau šios parodos patyrimas neapsiriboja vien efekto kūrimu. Joje yra keletas sluoksnių, kuriuos žiūrovas, jei norės, galės sau atverti.

Ką mokslas, o ką menas gavo iš šio bendro projekto? Kaip vyko bendradarbiavimas?
Bendradarbiavimas vyko labiau kaip galimybių išbandymas. Studentai susitiko su mokslininkais susipažinti su jų tyrimais. Ir, manau, šioje vietoje bandyti surasti apčiuopiamą naudą gana sudėtinga, nes svarbesnis skirtingų kontekstų susitikimas. Ir galbūt šiandien negalėtume pasakyti, ką susitikimai davė mokslininkui ar menininkui, bet, sakyčiau, vien galimybių permąstymas abiem pusėm tikrai buvo naudingas.

Kodėl nutarėte patirti bažnyčios erdvę? Pamačiusi nuotraukas, pirmiausia pagalvojau apie Šv. Kotrynos bažnyčią, ji dažnai tampa kultūrinių renginių erdve, matyta įvairiai apšviesta. Bet tada pagalvojau, kad bažnyčios erdvė apskritai yra kaip konstanta, ji turi bendrą vardiklį, planą, patyrimą. Kiek ir kaip krikščioniškasis kontekstas buvo svarbus jūsų projektui?
Bažnyčia yra ypatinga erdvė, pradedant architektūra ir baigiant funkcija. Sodrus kultūrinis, religinis jos kontekstas leidžia išeiti už įprasto menui balto kubo ribų ir kiek kitaip kreipti žiūrovo mintis. Tavo minima Kotrynos bažnyčia yra geras pavyzdys, parodantis, kad bažnyčia, nors ir nebeveikianti kaip maldos namai, visgi yra išsaugojusi savitą atmosferą, nes ji, kaip erdvė, tam buvo sukurta. Ir tai ne dešimtmečių, o šimtmečių kūryba. Tai formos, kurios yra „įsirašiusios“ į mūsų pasąmonę. Jos negali neveikti. Ir tik nuo menininko, „įeinančio“ į šia erdvę, požiūrio ar jautrumo priklauso, kokį santykį jis su ja sukurs.
Šioje parodoje krikščioniškas, religinis kontekstas yra kaip atspirties taškas pamąstyti apie dabar vykstančius dalykus. Pavadinime minima septinta diena turi tiesioginę nuorodą į viską sukūrusį ir besiilsintį Dievą. Taip pat bažnyčia yra vieta, kur ši septinta diena buvo ar yra švenčiama. Tai yra apie poilsį ir sustojimą. Ir tiek pati erdvė, tiek šis kontekstas ir šis laikas susijungia į vieną visumą.

Kodėl pasirinkote upės metaforą?
Mane jau seniai domino ši metafora. Upės tėkmė visada asocijuojasi su judesiu, kaita, nepastovumu. Ši upės, kaip judesio, metafora labai stipriai įsišaknijusi į mūsų mąstymą. Bet kartą aptikau legendą, minimą rabinistiniuose tekstuose, apie upę, kuri šešias dienas teka, o septintą kaip Dievas sustoja pailsėti. Toks sustojusios upės įvaizdis man pasirodė labai stiprus, prieštaringas ir tarsi apverčiantis mąstymą apie tai, kad kaita yra nuolatinė. Šioje parodoje norėjosi paklausti: o kas, jeigu viskas jau yra sukurta, jeigu staiga viskas sustotų ir ilsėtųsi, kokia tai būsena, koks tai pojūtis? Manau, šiandien ypač aktualu atverti vaizduotę šiems klausimams.

Buvo tikrai daug žiūrovų, ne visi sulaukė eilės prie virtualių akinių. Ką pro juos galima pamatyti?
Taip, turiu prisipažinti, kad tokios žiūrovų gausos nesitikėjome, dėl to ne visiems pavyko išbandyti virtualios realybės akinius. Sausio 18 d. šį nepatogumą ištaisysime. O kol kas galiu tik anonsuoti, ką per juos galima pamatyti. Tai yra Gailės Cijunaitytės darbas. Ši menininkė dar vasarą nuskenavo visą Jonų bažnyčios erdvę iki smulkiausių detalių. Taip pat „į kadrą“ pakliuvo ir ten buvę žmonės. Vieni meldėsi, kiti apžiūrinėjo bažnyčią ar tiesiog ilsėjosi. Šį vaizdą ji dar kartą perdirbo ir dabar per VR akinius galime pamatyti kiek pakeistą „realią“ akimirką ir po ją pasivaikščioti. Šiame kūrinyje „susisumuoja“ postapokaliptinis arba vis dar besikuriančios vientisos erdvės vaizdas.

Ar kūrinys yra griežtai įvietintas, ar galėtų atsidurti bet kur pasaulyje tinkamoje erdvėje?
Negriežtai. Jis galėtų atsidurti bet kokioje kitoje pasaulio vietoje, tačiau bažnytinė erdvė jam yra būtina.

Parengė Monika Krikštopaitytė

Projektas „Septintą dieną upės ilsėjosi“ bus atviras lankytojams sausio 18 d. 17–20 val. Šv. Jonų bažnyčioje.