Kiek turinių apima humoras?

Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.

Dar prieš interformato simpoziumą skaitant Ingos Vidugirytės knygą „Juoko kultūra“ akys užkliuvo už surinktų juoko teorijų – nuo René Descartes’o iki Søreno Kierkegaardo. Jas visas Johnas Morreallas straipsnyje „Komedija“suskirstė į tris teorijas: pranašumo (angl. superiority), iškrovos (angl. relief) ir neatitikimo (angl. incongruity). Trumpai pristatant, pranašumo juoko teorija aiškina, kad mes juokiamės jausdami savo pranašumą prieš juoko objektą. Iškrovos juoko teorija teigia, kad juokas veikia kaip kūno reakcija į tam tikrus nervinius procesus, todėl siekiama (ne)sąmoningai atsipalaiduoti. Pagal neatitikimo teoriją, juokas pasireiškia žmogui pajutus tam tikrą neatitikimą, kai įsivaizduojame įvyksiant viena, bet gauname visai ką kita.

Simpoziume klausantis Lietuvos ir užsienio menininkų paskaitų, dalyvaujant performansuose, pasivaikščiojimuose ar tiesiog pokalbiuose prie pietų stalo buvo įdomu stebėti ir galvoti tiek apie iš vidaus kylantį juoką, tiek apie besijuokiantįjį aplinkoje. Johnas Morreallas tarsi atsako į klausimą, kada ir kodėl mes juokiamės, tačiau sykiu kyla begalė kitų klausimų: kiek turinių gali apimti humoras? Kaip juokelį keičia jo transliuotojo identitetas? Ar egzistuoja humoro ribos ir nuo ko jos priklauso? Į šiuos ar panašius klausimus ir buvo atsakinėjama tris dienas tris naktis, be abejo, iškeliant dar daugybę naujų.

Kalbėdami apie humorą neišvengiamai atsiremiame į tam tikras tradicijas, tarpkultūrinius skirtumus ir istorinę humoro raidą. Menininkai Verena Seibt ir Markusas Zimmermannas, arba kitaip „Caspa hausa collective“, analizuoja ritualines juoko formas istorijos raidoje, atsigręždami į Mikhailo Bakhtino karnavalo teoriją. Menininkų pristatyti XVI–XVII a. vokiečių komedijos charakteriai, kaip Hanswurst – pusiau protingas ir drąsus, bet sykiu pusiau kvailas ir bailys, ar Kasperl – lėlių teatro herojus, kovojantis su velniais, raganomis ir krokodilais, veikė ir vis dar veikia kaip socialinės realybės veidrodžiai, per teatrą ir humorą kovojantys su neteisybe ir pašiepiantys hierarchinius konstruktus. Šių charakterių komedija, nors ir atrodo šiek tiek vaikiška ar lėkštoka, problematizuoja to meto visuomeninę santvarką, visai kaip pastaraisiais metais tą darė Oskaro Koršunovo „Tartiufas“.
Menininkai Benas Kinsley, Jessica Langley ir Jerstinas Crosby taip pat tyrinėja kultūrinį humorą bei jo tradicijas. Jų projektas „Janks Archive“ („Įžeidžiančių juokelių archyvas“) skirtas analizuoti skirtingose pasaulio kultūrose egzistuojantiems įžeidžiantiems juokeliams, anglišku slengu vadinamiems janks, slams ar burns. Menininkų grupė nagrinėja, kokios vyrauja juokelių tradicijos, kokie juokeliai vienose kultūrose atrodo įžeidžiantys, o kitose visai ne, matuodami ribas nuo lengvai pašiepiančio humoro iki visiško užgauliojimo bei paties humoro sampratos vienoje ar kitoje kultūroje. Tyrinėjant lengvai įžeidžiančius juokelius skirtingose vietose vėlgi susiduriama su klausimais, ar jie gali būti universalūs, o gal labiau suprantami tik tam tikroje kultūroje. Ką iš juokelio galima suprasti apie pačią kultūrą ir jos ar žmogaus įžeidimą? Menininkai šiuos juokelius traukia iš vietinių gyventojų atminties, nesinaudodami knygomis ar kitais įrašais. Įdomu, ar sparčiame globalizacijos procese ilgainiui dar rasime kultūrinių juokelių skirtumų ir nuorodų į vietinės liaudies atributus, tokių kaip Lietuvoje išgirstas „Stovi kaip mietą prarijęs“ ar Suomijoje „Tavo pečiai kaip tvarto durys – ne labai platūs, bet tokie pat supuvę“ (suom. Sinun hartiat ovat kuin ladonovet, ei niin leveät, mutta niin lahot).

Dalis interformato simpoziume pristatytų projektų ir performansų buvo skirti komiškam šiuolaikybės problemų ir įvairiausių „tabu“ aktualizavimui. Vienas tokių – Lissete’s T. Olivares paskaita ir performansas „Coming Out as a Trans*Animal: The Sympoietic Affects of „We“ Architectures“ („Pasirodyti transgyvūnu: afekto ir „mes“ architektūros simpoetika“). Juose apžvelgiami galimi postantropoceniniai santykiai ir ryšiai tarp žmogaus, gyvūno, technologijų bei visokiausių įmanomų organinių ir neorganinių darinių. Interaktyvus performansas demonstravo vieną iš metodų žmogui įsinerti į gyvūno, o tiksliau – į orangutano ar gorilos kailį, pasitelkiant protezus, paverčiančius žmogų keturkoju. Humoras esant tokioms situacijoms įžvelgiamas dažnai, kai analizuojant įvairiausius ryšius hibridai sukuriami tekstuose, eksperimentiniuose filmuose, instaliacijose ar performansuose. Tačiau pradedamos transhumanistinės medicininės deformacijos, kurios kartais gali pažeisti etikos normas ar Hipokrato priesaiką, kelia klausimą, koks tamprus tokiu atveju gali būti humoras ir ar į žmogaus-gyvūno-roboto hibridą gali būti pažvelgta iš humoristinės perspektyvos. Iškart kyla asociacija su MO muziejuje vykstančia paroda tokiu pavadinimu, kuri, visai kaip Lissete T. Olivares, kalba apie nano- bio- info- eko- ryšius ir jų konvergenciją. Tad klausimas išlieka toks pat: kokia humoro vieta transhumanizme, pavyzdžiui, žvelgiant į tokius žinomus atvejus, kaip Marion Laval-Jeantet eksperimentas savo kūną pildyti arklio kraujo plazma ar Majos Smrekar „K-9 topologija“, kai menininkė krūtimis maitino savo šunis ir apvaisino savo pačios kiaušinėlį šuns ląstelėmis?

Kitas menininkių duetas Carla Gannis ir Yuliya Lanina humoro ribų ieškojo postinternetinio meno ir realios nerealybės kloduose. Carla ir jos virtualus alter ego avataras C.A.R.L.A, turintis tokį patį identitetą kaip ir realios menininkės, iš esmės matavosi, kuri iš jų socialiniuose tinkluose yra „geresnė“ ar „tikresnė“, taip kiek pašiepdama šiandieninę baimę dėl dirbtinio intelekto. O Yuliya videoperformanse „Misread Signs“ („Neteisingai suprasti ženklai“) pasivertusi siurrealiu žvėreliu bandė atrasti save sparčiai daugėjančių vaizdinių jūroje. Abi menininkės atskleidžia masinės informacijos ir dezinformacijos problemas virtualybėje, primindamos apie sintetinę mediją ir joje vyraujančias apgaules. Performansai priminė Billo Posterso ir Danielio Howe’o sukurtą Marko Zuckerbergo deepfake’ą, kaip atsaką asmens duomenų viešinimo ir privatumo pažeidimo skandalui, – dar vienas geras pavyzdys, kaip su humoru galima pažvelgti į chaosą ir masinį pasipiktinimą.

Visuomeninę ir institucinę kritiką, naudodama humorą ir saviironiją, reiškė Kasia Fudakowski, savo projektuose dažnai pati tampanti pajuokos objektu, taip analizuodama aplinkinių reakcijas, kvestionuodama ir pašiepdama visuomenės normas, stereotipus ar tam tikras tradicijas. Simpoziume jos pristatyti videofilmai ironizavo dėl tariamai mokslininkų atrastos koreliacijos tarp žmonių išsakomų žodžių kiekio ir dramatiškai kylančio jūros lygio. Absurdiška fikcinė koreliacija išties kelia juoką ir kartu primena begalę kitų panašių pseudomokslinių koreliacijų, tokių kaip vakcinų sukeliami autizmo atvejai ar avarijų per pilnatį pagausėjimas.

Na ir, žinoma, humoras, perteikiamas garsu. Kaip jį perteikti, parodė Michalas Libera savo darbe „LETHE. Opera Buffa Acusmatica“. Akusmatinėje operoje Luciano Cilio muzika ir surinkti Neapolio miesto garsai susijungė į darnią visumą, kurią papildė retkarčiais ekrane atsirandantis tekstas, veikiantis tarsi vidinis žiūrovo balsas. Istorija apie palaidūnišką vietinių gyvenimą labiau panardino į itališko gyvenimo ir temperamento pajautas, nei kėlė juoką, tačiau bet kokiu atveju kūrinys jaudina, nesvarbu, ar jau esi pažinęs neapolietišką kultūrą, ar ne.

Pabaigoje – labiau apie absurdą nei apie humorą, juk simpoziumas – apie abejų formų takumą. Kalbėdama apie jį kaskart prisimenu kadaise vocabulary.com skaitytą ir prajuokinusį absurdo sąvokos paaiškinimą, kuris lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Jei sutiksi ką nors absurdiškai apsirengusį ar žiūrėsi filmą, pilną absurdiškų juokelių, greičiausiai galėsi linksmai pasijuokti, tačiau jei pradėsi nagrinėti absurdą, greičiausiai įstrigsi depresyvioje egzistencinėje krizėje [...].“ Įdomu, ar didelė dalis absurdą analizuojančių menininkų ar filosofų patiria egzistencijos nuosmukį?
Viena iš menininkių, interformato simpoziume, rodos, kiek absurdiškai analizavusių nematomų dalykų ontologiją, Irina Gheorghe pristatė performansą „The Preliminary Remarks on the Study of What Is Not There“ („Tyrimas apie tai, ko ten nėra. Preliminarios pastabos“). Jam vykstant aplink esanti erdvė išskaidoma dalimis, taip matuojant, kiek dalykų yra, kiek nėra, kiek dalykų gali būti, kiek jų gali nebūti ir koks metodas geriausias visam tam sužymėti. Iš pirmo žvilgsnio performansas primena absurdo teatrą, kai bandoma į lentynas sudėti tai, ko negali apčiuopti ar net pamatyti. Visai kaip Samuelio Becketto pjesėje apie Godo, kurio taip ir nesulaukiama, Irinos performanse visa būtis ir nebūtis neapskaičiuojama, tačiau jos ilgamečiai tyrimai atsiremia būtent į tai, kokie santykiai, įtampos ar patirtys formuojasi, kai menas pradeda kalbėti apie tai, kas nematoma, o greičiausiai ir nepastebima. Gana įdomi metafizikos išraiška performanso mene su absurdo poskoniu.

Apie būtį, ritmą ir atmintį kalbėjo ir Žygimantas Kudirka, pristatydamas savo kasdienybės dienoraščius. Beveik kiekvieną savo praėjusių metų dieną jis iliustravo sakiniu apie asmenines patirtis, intymias veiklas, pamatytus vaizdinius ar perskaitytas antraštes. Vykstant performansui sakiniai buvo skaitomi, o besikartojantys momentai įgarsinami simboliniais efektais. Vis dažniau girdimi pasikartojantys motyvai priminė ciklišką kasdienybę ir nuobodulį, tuo pačiu metu kvestionuodami atmintį ir klausdami, kaip dažnai pasikartojantys momentai įprasminami ir kaip dažnai jie tiesiog užmirštami.

Apibendrinti ir apibrėžti interformato simpoziumą nėra lengva. Jis palietė didelę dalį aktualių problemų, į kurias sugebėta pažvelgti su humoru ir išsilaisvinti nuo kartais per stipraus politkorektiškumo ar stigmatizavimo. Iškelti klausimai sulaukė atsakymų, o tie atsakymai iškėlė naujus klausimus. Manau, kad tokių renginių reikia kuo daugiau, tad gaila, kad toks interformato simpoziumas buvo paskutinis.