AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Piligriminė kelionė po Vilnių

„Kultūros naktis“ senose ir naujose meno erdvėse

Agnė Narušytė
Nr. 25 (1177), 2016-06-24

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

 

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

 

Paskui ragas persikėlė į „Titaniką“. Turbūt todėl „Meno celėse“ ryškiausia man pasirodė menininko, kaip sutrikusio tikėjimo vedlio, tema. Gal net ironiška, kad laisvė nuo tarnystės visuotiniams tikėjimams virsta tikėjimo savo pašaukimu, pačia kūrybos prasme problema. Tuo mane įtikino (sic!) Ievos Gudmonaitės balsas, nuaidėjęs prie Vilnelės taip, tarsi aplink būtų kalnai: „ką veikti baigus tapybąąąą?“ Jos videoperformansas buvo radikalus – ieškodama atsakymo ji nusibeldė net į Indiją, kur pasiliko, nors fiziškai grįžo – liko savo kūrinyje, kurio jau nebereikia kurti. Nes dabar menininko profesija yra panašesnė į sportininko, – atsako jos kolegė Eglė Butkutė, tapydama tarsi tik bėgikus ir gimnastes, bet iš tiesų tipiškuose sportinio heroizmo įvaizdžiuose nujaučiamą amžino nepakankamumo, pralaimėjimo ir kūrėjo negalios tai kitaip išreikšti kartėlį. Nes pragmatiškame pasaulyje kūryba atrodo kaip tuštybių tuštybė ir nuo tuštumos įsisąmoninimo gelbsti tik absoliutus įtikėjimas savo, tarkim, giliaspaudininko, pašaukimu – šaiposi iš šiuolaikinio menininko sutrikimo tarp medijų Vladimiras Leleiva.

 

Iš salonų, iš rinkos, iš progreso utopijų išmesti menininkai prisišlieja prie senųjų vertybių, randamų patikrinto ir garantuoto tikėjimo vietose – maldos namuose. Tad šiose meno celėse kaip lygiaverčiai kūrėjai gali įsikurti ir restauratoriai, kaip Andrius Mikalauskas, kurio darbas – sugrąžinti autentišką stebuklingo paveikslo pavidalą. Buvo čia ir manoji sinagoga iš Gėlių gatvės, kurios nuluptas karkasas paaiškėjo besąs įvairiais laikais atliktų perstatymų labirintas (Greta Skamaročiūtė). Bet smagiausia dar kartą pamatyti dviejų Tomo Daukšos plytų istorijos tęsinį. Pirmąją jis apsimetė parsivežęs iš piligriminės kelionės į Veneciją, nors ten net nebuvo – akmenį rado Klaipėdoje, o kad būtų „šventesnis“, padarė marmurinę jo kopiją. Tačiau ją iš tikrųjų pašventino kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, žinojęs, kad plytos kilmė išgalvota, bet jos marmuriniame kūne įžvelgęs ryšį su venecijietiškomis relikvijomis. Dabar kuratorius šias dvi plytas atskyrė: paprastąją klaipėdietiškąją eksponavo pirmoje salėje tarp pasaulietinių objektų, o pašventintąją marmurinę – antroje, tarp Bažnyčiai artimesnių kūrinių. Beje, plytą benešiojant iš vienos parodos į kitą, nuskilo kampas, o užgydyti žaizdai tiko tik auksas.

 

Bet ilgai meno celėse neužsibuvau – reikėjo tęsti savąją piligriminę kelionę per „Kultūros naktį“. Maršrutas šįkart nebuvo ilgas, o trumpumo priežastys yra dvi. Pirmoji: dauguma galerijų užsidaro iki 24 val. (visiems rytoj į darbą), tad nakties valandų nėra daug. Antroji: kaip ir daugelis kolegų, tą vakarą pati atidariau parodą Šiuolaikinio meno centre, tik paskui jau galėjome vaikščioti vieni pas kitus.

 

Toji paroda – tai pirmą kartą Lietuvoje rodoma visa grupės „Post Ars“ narių Alekso Andriuškevičiaus, Roberto Antinio, Česlovo Lukensko ir Gintaro Zinkevičiaus 1989–1991 m. performansų fotografijų kolekcija. Fotografija čia turėjo atsiskleisti jau nebe tiktai kaip laikinų veiksmų dokumentas, bet ir kaip dviejų menininkų – idėjos autoriaus ir fotografo – bendradarbiavimo kūrinys, kai fotografas veikia kaip vaizdo režisierius. Vintažiniuose atspauduose regiu daug ano laiko jaunų menininkų tikėjimo savąja meno tiesa ir fotografija kaip būdu ją perduoti kitiems. Bet smagiausia, kad ant grindų nusidriekė tęsinys į dabartį – iš kiekvieno autoriaus, taip pat ir mano, parašytų tekstų sudėliota partitūra „brandžios MINDYS“, kurią savo kojomis ir mintimis visos parodos metu atlieka žiūrovai. Taip begrojant partitūra išnyks – ir vėl mūsų kartu sukurtas parodos vaizdas liks tik fotografijose.

 

Kitos dvi ŠMC tuo pat metu atidarytos parodos jau gana tolimos „Post Ars“ tikėjimui, kad meną geriausia daryti iš beveik nieko, bet tikėjimas meno (ir ypač menininko) galia čia iki kraštų užpildo šiaip gana tuščias erdves, kurių užkulisiuose irgi sklando daugybė tekstų. Kaip tik iš jų suprantu, jog tai, kas Aleksui Andriuškevičiui buvo kūno judėjimas linija, Antanui Gerlikui yra žvalgymasis nuo skirtingų erdvės (pa)kopų, mėginant susikalbėti su „jėga“ – tokia pat galinga mistine abstrakcija kaip postarsininkams buvo pasikartojimų harmonija, šviesa, praeitį išdeginanti ugnis ir ateities sėklą priimanti žemė. Gerliko pastatytoje miesto metonimijoje pabėgti nuo pažįstamų pavidalų padeda sapnai ir tikėjimas, kad menininko galia slypi iš nežinios paveldėtoje paslaptyje, kurią galima įminti, pavyzdžiui, ištyrinėjus nuo Ivano Aivazovskio paveikslo neva nuluptą dažų gabaliuką (ar tai neprimena Tomo Daukšos plytos?). O štai Kazio Varnelio ir Leigha Dennis instaliacijoje pilna laikinų gatvės performansų fotografijų, įrodančių, jog intymumą pakeitė savo asmens burbule užsidarę išmaniųjų telefonų naršytojai – jie užsimiršę brauko jautriuosius ekranus kaip Antinis molį. Nematomas bevielio tinklo linijas menininkų duetas įgarsina – nuo aplink esančių telefonų gaudžia didžiojoje salėje susirangęs ventiliacinis vamzdis, kuriuo mes to net nejusdami grojame savo partiją. Garsą moduliuoti galima valandai užrakinant savo mobiliuosius specialiose spintelėse. Jei nebūtų knietėję per naktį stengtis pamatyti kuo daugiau, būčiau tai išmėginusi.

 

Bet išskubėjau į bienalę „Arkos“ galerijoje, pavadintą „Tekstilė sielai ir kūnui“. Jau pavadinimas ir plakatas, kuriame – raudonais siūlais suraižyta moters nugara (Vaivos Lašienės kūrinys), praneša apie religines konotacijas. Tad nenustebau vėliau pamačiusi daugybę nuorodų į tikėjimą (ką jau kalbėti apie Jolantos Gegelevičiūtės pasiūtą ryškų paliepimą „tikėkit“). Prie pat įėjimo pasitinka Eglės Gandos Bogdanienės patiektos veltinės Žemynos vaišės, tarp kurių – veltinis kūdikis, Deivės kūnas ir kraujas. Toliau – prie Babilonijos upių sėdintys aksominiai Sigitos Maslauskaitės šventieji, tarsi perkelti iš seno liturginio drabužio likučio. Atrodo, tebeplaka gotikinėmis klostėmis lūžinėjanti Jėzaus širdis, Jolantos Talaikytės paversta į save susisupusio drabužio kūnu. Čia neužmirštas ir daug proziškesnis tikėjimas kažkur kitur atrasima laime – ilgai klausiausi, kaip tūkstančiai emigrantų brūžina svetimus slenksčius už Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės užuolaidos, susiūtos iš švitrinio popieriaus seilinukų. O tikėjimas, kad tekstilė gali pagydyti sielas, virsta Manto Televičiaus ir Eglės Gandos vadovaujamų neįgaliųjų sukurtais margaspalviais dirbiniais.

 

Bienalėje, žinoma, visko buvo daugiau, bet reikėjo lėkti, nes labai intrigavo gandai apie „Meno sandėlį“, tik „Kultūros nakčiai“ Alvydo Babraičio įrengtą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kurios išblėsęs bokštas visada užkliudo akį, braukiančią atnaujintomis Savičiaus gatvės sienomis. Jis ten styro kaip užmirštas numirėlis, kuriam artimumą jautė ir parodoje cituojamas Jurgis Kunčinas: „Žvelgdamas iš Užupio, bokštų ir varpinių tankmėj, ir šiandien visuomet susirandu liekną jos, Ramintojos, siluetą.“ Barokinė bažnyčia, kaip įprasta sovietmečiu, buvo paversta sandėliu, kuriam būtinai reikėjo gelžbetoninių konstrukcijų – ir dabar žeidžia akį tie architektūrinės prievartos įrodymai. Bet tą naktį Ramintojos bažnyčia virto savo priešingybe, nes čia tiesiog netilpo smalsuolių minia, o žiūrėti buvo ką – trijuose aukštuose ir rūsyje buvo suslapstyta virš 30 kūrinių, čia žiūrint performansus ir koncertus buvo galima praleisti visą likusį laiką. Bet be perstojo tekėjęs žmonių srautas ragino neapsistoti, naršyti erdves ieškant meno kūrinių tarsi detektyviniame žaidime. Jie kartais puikavosi ties gelžbetoniu įrėminta apside, kaip kraujuojantis Homeras Rimo Sakalausko „Posėdyje“, kartais pusiau gyvi, pusiau mirę žiūrėjo į mus iš arkinių nišų, kaip baltu lapu pasivertusi Jurga Juodytė, švytėjo kampuose virš koncertuojančiųjų galvų, lindėjo tamsiuose užkaboriuose, į kuriuos reikėjo lįsti pro skylę sienoje, o įlindus tiesiog patupėti ant kupolo tarsi paukščiams.

 

Šiuos mūsų veiksmus kitame laike atkartojo, o tiksliau, jiems pradžią davė tarsi iš ano pasaulio atskambantis mirusio kunigaikščio Vildaugo (Stasio Urniežiaus) filmas, kuriame jis, jaunas praeities paminklų entuziastas, skleidžia savo tikėjimą – tai supratau iš akių ir karūnos, nes žodžius trukdė išgirsti bloga akustika. Jis landžioja po apgriuvusius, apleistus senamiesčio pastatus, kurių 1991 m. buvo ištisi kvartalai, laipioja pro langus, visur atrasdamas apšnerkštus modernaus gyvenimo pėdsakus, paragina tą patį daryti sutiktus vaikus. Pati apsinešusi statybinėmis dulkėmis pagalvojau, kad gerai organizuotoje teisinėje sistemoje toks renginys, kai niekieno nereguliuojama minia slankioja po galbūt avarinės būklės pastatą degiodama žvakes, būtų neįmanomas. Minios garbei turiu pasakyti, kad visi labai mandagiai praleidinėjo vieni kitus – gal tokiam elgesiui įkvėpė pati bažnyčia, kurią jie atgaivino savaisiais aistros pamatyti genamais kūnais.

 

Po šios griuvėsių misterijos keliavau nusiraminti į naująją VDA parodų erdvę, pavadintą „Krematoriumu“, nors čia kremuojama tiktai keramika. Didžiulių krosnių energetika dabar pasinaudojo tikras kaminkrėtys-skulptorius Jonas Aničas, o jo kūrinių atsiradimo istorijas pasakojo visus draugiškai pasitinkantis muziejaus direktorius Vidas Poškus. Taupydama vietą ir laiką čia paminėsiu tik vieną objektą – surūdijusio metalo gabalą, kurį nusifotografavau dar mugėje „Art Vilnius 2016“. Tik dabar pamačiau, kad tenykštis apšvietimas išblukino čia labai subtiliai išryškintą-paslėptą esminę jo detalę – rastą veido įspaudą (it kokio Mėnulio kraterių piešinį), kurį tereikėjo pablizginti. Čia, „Krematoriume“, jis švytėjo tarsi atsitiktinai išlikusi civilizacijos fosilija, paminklas gyviems kūnams, kurie buvo paaukoti metalinėms krosnims, fabrikams ir garlaiviams, kad modernybė galėtų sėkmingai veistis ir vystytis.

 

Šias sunkokas mintis pertraukė jau kartu su Aurelija Maknyte Subačiaus gatvėje (kurią net Kunčinas painiojo su Savičiaus) aptikta „Dievo kvapų“ krautuvėlė. Tiesa, Dievo kvapo taip ir nesuradome – čia tebuvo pavadinimų nuorodos į jo tarnus kunigus ir vienuoles, taigi likome, kaip sakoma, rojaus prieangyje...

 

Na o kelionę pabaigėme jau visai prie namų galerijoje „Sodų 4“, kur savaitei apsigyvenęs menininkas Danas Aleksa dviejų kuratorių – Sauliaus Grigoravičiaus ir Kęstučio Šapokos – užsakymu įgyvendina „Šimtmečio projektą“. Visą naktį vaikščiojome įsijautusios į transcendentines tikėjimo reikšmes, o čia buvome sugrąžintos prie aktualesniųjų – ideologinių. Šiuo projektu išreiškiamas nuoširdus meno bendruomenės susirūpinimas jau įgrisusiais nesutarimais dėl paminklo, kuris išreikštų tautos pergales ir kančias. Tad siūloma visiems suremti jėgas ir jį sukurti be jokių žiuri ar komisijų. Ant sienų jau pristatomos trys idėjos: dvi kosminės ir viena sportinė. Nenorėdama sugadinti intrigos, jų neįvardysiu, tik pasakysiu, kad būtų sunku pasirinkti vieną iš trijų tuos paminklus vaizduojančių fotografijų, nes visos atrodo įtikinamai. Įrodymas – šių vaizdinių įkvėpta publika skuba teikti savo pasiūlymus, kuriuos dabar galima pamatyti ant sienos, o paskui gal ir kokioje nors parodoje ar – vilkimės – Lukiškių aikštėje arba ant Tauro kalno. Neabejingus kviečiu prisidėti. O pati šiuokart atsisveikinu, nes priešais galerijos langus bare „Dėvėti“ laukia alus – ištikimiausias visų lietuviškų tikėjimų palydovas.

 

Parodos Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 14 d. (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

 

 

Bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“ veikia iki birželio 25 d.

Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

 

Jono Aničo paroda veikia iki liepos 1 d.

VDA parodų erdvė „Krematoriumas“ (Maironio g. 6, II-asis vidinis kiemas, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–14 val.

 

Paroda „100 (Šimtmečio projektas)“ veikia iki liepos 2 d.

LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“ (Vilnius)

Dirba kasdien 16–20 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ