Susidvejinimas

Į parodą mane atviliojo šermukšnių trauktinės etiketė – tokia sodriai žalia su gelsvais lapais ir raudonomis uogomis, blizga storai užtepti spaustuvės dažai, net ištryškę per kraštus. Apačioje tarsi užantspauduoja kokybę „Stumbro“ ženklas – Kauno degtinės ir likerių gamykla. Toks daiktas skleidžia sluoksniuotą kvapą – ir dažų, ir trauktinės, ir šermukšnių, ir dar kažko nenusakomo... Gal konjako?

Mažytėje Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ stovi Aurelija Maknytė ir pasakoja, kaip 1984 m. iš alkoholio fabriko į mažą miestelį atėjo pasiūlymas: jugoslaviškas velvetas už šermukšnio uogas (http://maknyte.com/deficitas/). Šermukšniai augo visur, jugoslaviškas velvetas buvo deficitas, o pati sąvoka „deficitas“ buvo „paslaptingas burtažodis, trumpam atveriantis vartelius į gražios ir patogios buities pasaulį“. Skanauju šiuos žodžius – konjakas, šermukšniai, velvetas, deficitas, kol pasigamina sprogstamasis vaikystės mišinys. „Deficitas“, pakeitęs lietuvišką „trūkumą“, tikriausiai buvo ir nepasiekiamo pasaulio pakaitalas. Dabar jau net ir tai patyrusiems sunku įsivaizduoti geismą, kurį keldavo bet kokios svetimos šalies paminėjimas šalia daikto. Toks daiktas, nepaprastai gaunamas, paskui visam laikui atsimenamas. Aš atsimenu Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ su tiksliai aprašytomis sekso scenomis Australijoje degant krūmynams, kurį 1985 m. gavau už keletą iš namų bibliotekėlės paslapčiomis išneštų Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų apie dailininkus. Beveik tuo pat metu, sako Maknytė, miestelio vaikai, įskaitant ir ją pačią, nulaužė medžių šakas, nudraskė visus šermukšnius ir iškeitė juos į velvetą. Iš jo pasiūtą kostiumą brolio vestuvėms dabar šalia Aurelijos demonstruoja sūnus Kasparas (vėliau kostiumas dalimis tvarkingai kabės ant kėdžių atkalčių ir pakabo). Jiedu atrodo kaip brolis ir sesuo iš praeities – tikrovė susidvejina.

Šiurkščius velveto rumbelius maga pačiupinėti, bet jis – kažkoks sintetinis, netikras, tik atrodo gražiai, beveik visai nedėvėtas, nors neatiduotas labdarai. Tikri, bet vietiniai ir vien dėl to nesvarbūs šermukšniai mirdami virto išsvajotu drabužiu vienintelei progai. Neskaitomų meno knygų vietą lentynoje užėmė geidulingumą patenkinęs bestseleris. Šermukšniai kasmet vis ataugdavo, drabužis kabėjo spintoje visus tuos trisdešimt metų ir jo nesuėdė kandys, meno knygų niekas nepasigedo, „Erškėčių paukščiai“ kažkur dingo, tebeskraido tik mano atmintyje. Viskas savaip amžina. Kalbama, kad šermukšniai saugo nuo piktos akies ir nuo raganų, padeda keleiviams nepasiklysti. Šįkart jie klaidina laiko spintoje.

Į vaiko erdvę permetė baldų detalės. Kaip Vilniaus „Artifex“ galerijoje mus sumažino Maknytės „Tėvų kambario“ lova, taip dabar dvejos durys suformavo tarsi spintą, kurioje pasislėpus galima apžiūrinėti spaustuvės dažais, rūgščiu popieriumi, spaliais, levandomis ir mirtimi kvepiančius svetimos praeities daiktus. Jų nedaug: minėtas kostiumas, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje tarnavusio rusų kario albumas su pusnuogių merginų atvirukų kolekcija, 180 gramų turintis sverti medinis Kalašnikovo automatas, pagamintas pagal brolio prisiminimus, ir skaidrė iš Aurelijos tėvo kolekcijos, pasakojančios apie paveikslus tolimuose muziejuose. Kam nėra tekę slėptis spintoje? Lindėdama tarp gėlėtų mamos suknelių ir dryžuotų tėvo marškinių, stengdamasi neiškleipti jų batų, pro vos pravirų durų plyšelį stebi, kas vyksta anų laikų kasdienybėje, iš kurios pavyko pasprukti. Klausaisi, apie ką šneka suaugusieji gurkšnodami konjaką, iš sidabrinės folijos lupinėdami „Mešką šiaurėje“. Jie šneka apie deficitą. Tie jiems trūkstami daiktai tau gal ir nerūpi, bet paslaptingas žodis „deficitas“ įgyja skonį ir kvapą... ir taip visiems laikams okupuoja sąmonę. Ar nešmėžuoja šis trūkumo jausmas ir šiais visa ko – ir prekių, ir vaizdų, ir tekstų, ir paslaugų – pertekliaus laikais? Sušmėžuoja kaskart, kai tik užsisvajoji apie kažkur kitur laukiantį rojų, aplink save matydamas vien tuštumą. Aurelija mato šį sąmonės įtrūkį ir siūlo jį reflektuoti. Bet jos pasiūlymas slepia dar kai ką.

Kaip sakiau, rudo velveto kostiumas beveik visai nedėvėtas. Spintos durys nudėvėtos buvo dar baldų gamykloje. „Monochromijos sindromo“ ištikta ir taškeliais išberta skaidrė atstovauja kadaise prievartinėms nuobodaus meno pamokoms, o dabar padidinta primena nepilnaverčiais kultūros šešėliais maitintą sovietinę būtį. Tokio lengvo Kalašnikovo automato, kokį giriasi pasidirbinęs brolis, meistras negali pagaminti (išėjo 600 g), tad Maknytė tęs projektą – užsakinės ir toliau, kol galų gale prisiminimas taps tikrove. Visi daiktai čia pažymėti netikrumu, už visų slypi kombinavimas, erotinį atspalvį turintis nelegalumas, meno nuojauta ir mirties imperatyvas. „Valstybių, kurias mena istoriniai parodos objektai, šiandien nebėra“, – rašo Maknytė anotacijoje. Nei Jugoslavija, iš kurios gautas velvetas, nei Sovietų Sąjunga, kurioje ir laisvė buvo deficitas, o vaikai buvo mokomi kariauti, nei Vokietijos Demokratinė Respublika, kurioje buvo galima gauti nekaltai erotiškų vaizdų, nebeegzistuoja. Jos tapo magiškais žodžiais, kuriais dabar malšinamas praeities alkis, bet tai – mirusios vertybės. Tik trumpam šį deficitą gali įveikti šermukšnių kvapas etiketėje, ant rudų servetėlių su Vilniaus panoramos raižiniais išdėliotas konjakas ir saldainiai per parodos atidarymą.

Kitaip tariant, paroda linksma, galima pagal klasikinį receptą panirti į praeitį čiupinėjant velvetą, vartant albumą, prašant galerijos darbuotojos parodyti uždraustą pornografinį piešinį, prisimenant šaudymo pamokas. Bet po šiais malonumais slypintis reikšmių tinklas ima ir persišviečia per paviršiaus spalvas, skaidrės taškelius paverčia sušaudymo skylėmis. Juk Aurelija mus tik iš pažiūros pakvietė apžiūrėti kolekciją, kuri, kaip ir visos kolekcijos, žada malonumą šnipinėjant svetimus gyvenimus. O iš tiesų ji mus šįkart nepastebimai įtraukia į svetimo karo žaidimą. Juk ir šautuvas, ir deficitas, ir visa ta skurdžioji buitis buvo obsesinės sovietų kovos su išsigalvotais priešais rezultatas. Sąvoka „Šaltasis karas“ slepia to reiškinio absurdiškumą – taip nuožmiai aukodamos milijonų gyvenimus kariavo valstybės, kurių nebėra.

O gal čia tik mane persekiojančios minties įsiveržimas į svetimą parodos tekstą? Bet kodėl iš visų meno istorijos skaidrių Aurelija pasirinko būtent šią – „Kariai, žaidžiantys kauliukais“ (dail. Salvator Rosa, XVII–XVIII a. tapyba)? Ar čia tik vaizduojamas būdas kuo smagiau praleisti laiką belaukiant įvykių, ar iš mūsų likimų lošiančio karo alegorija? Iš tiesų, karas čia lengvas – jo baigtį nulemia atsitiktinumas, ir tu nieko negali padaryti. Gyvenimas deficito sąlygomis taip pat buvo lengvas, bet kita to žodžio prasme – supratau, ką gali reikšti Milano Kunderos romano pavadinimas „Nepakeliama būties lengvybė“. Paprasčiausiems buities daiktams tapus svajone, ji tapo beveik nemateriali ir kartu dėl tos materijos reikėjo kasdien kovoti, paliekant būtį savieigai. Deficitas buvo net ne žodis, o ritualas tarp buities ir būties tvyrančiai tuštumai apeiti.

Paroda veikia iki lapkričio 6 d.

Galerija „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–17 val.