Vaikas įeina į kambarį. Ant stalo guli virtuvinė mentelė. Vaikas ją pastebi ir prieina arčiau – jam maga mentelę paliesti, ji traukia, nes jis – paprastas vaikas. Paima mentelę, nelabai žinodamas, ką su ja veikti. Akimirką dvejoja, o vėliau natūraliai ima žaisti. Būtent šis neryžtingumo mirksnis yra esminis vaikui priimant sprendimą. Suaugęs turi kantriai išlaukti ir nepiršti savo instrukcijų, toleruoti. Jei žaidimas bus kreipiamas paaiškinimais, neįsijungs vaizduotė. Jei vaikas bus skubinamas ar jam bus nurodinėjama – nebus suteikta laiko atrasti daikto reikšmės pačiam ir šis liks svetimu objektu iš suaugusiųjų pasaulio. Tuomet kūrybingumas bus pasyvus, pasiekiamas tik pareikalavus ir sukčiaujant. Vaikui būtina pauzė, kurios metu jis ryžtųsi ramiai kliautis savo vidumi ir mentelę paverstų valtimi, lėktuvu ar paukščiu.
„Mentelių žaidimą“ savo praktikoje taikė britų pediatras ir psichoanalitikas Donaldas Winnicottas (1896–1971), kurio teorija rėmėsi būtent žaidimu. Kitaip nei dauguma ano meto psichoanalitikų, maniusių, kad pacientams gali padėti tik jų nesąmoningų troškimų analizė, Winnicottas teigė, kad emocinė ir psichologinė gerovė geriausiai pasiekiama žaidžiant. Žaidimą jis suprato plačiai: žaidžia ne tik vaikai, bet ir suaugę – kurdami menus, sportuodami, užsiimdami hobiu, juokaudami, įsitraukdami į prasmingus pokalbius ir t.t. Bet kurio amžiaus žmonės žaisdami ugdo savo unikalią asmenybę, nes tada jie būna spontaniški, gyvybingi ir itin domisi savo veikla.
Šią ilgą įžangą rašau ne tik todėl, kad prisiskaičiusį Winnicotto minčių menininką Davidą Bernsteiną (g. 1988 m. San Antonio, Teksase) apsėdo virtuvinių mentelių manija, o Vilniuje, ŠMC spalio–gruodžio mėn. jis pristatė renginių seriją „Burnelė“ (spalio 7, lapkričio 24, gruodžio 15 d.). Bet ir todėl, kad visa tai aprėpia naujų meno reiškinių suvokimą, jaunosios kartos veiksmus, o kartu auklėja „senąją“. Subjektyvi priežastis, paskatinusi grįžti prie „Burnelės“ – tai, kad joje teko stebėti itin retai pasitaikantį gražų nelauktai įmuštą įvartį ir daug gerų netikėtų perdavimų, nes kiekvienas judesys mene yra laisvas būti beprecedentis.
Iš kitų naujojo meno apraiškų ši išsiskyrė maloniai nustebinusia artikuliacija: ko jauniausieji nebenori, tarsi aišku, nes tuo bodisi dažnas. O štai kokias figūras jie išdarinėja su mentele-lėktuvėliu ir ką jomis nori pasakyti, „Burnelėje“ buvo suformuluota. Be to, joje buvo daug mąstymo, veiksmo, jutimų, instinktų lygių ir formų, į kurias labai elementariomis priemonėmis tiesiogiai įtraukti žiūrovai, o itin palankia jungiamąja terpe viskam tapo humoras. Juokas yra universalus ir turi daug fiziologijos, pirminės fizikos. Jis ir labai kontekstiškas, lokalus, bet kartu ir itin socialus: juokas sieja, kuria ryšį, nors ir trumpalaikį bei neaiškų. Dėl viso to „Burnelę“ pirmiausia patyriau kaip visus čiuptuvus suaktyvinusį renginį, nors nebuvau iš anksto „pasiskaičiusi“ – buvau vaikas, autorius, dalyvis?
„Burnelės“ autorystė yra sąlyginis dalykas: nors ją sumanė ir inicijavo ŠMC rezidencijoje keliems mėnesiams apsistojęs Davidas Bernsteinas, įgyvendino visa grupė žmonių. Pirmą vakarą filosofas ir rašytojas Aaronas Schusteris kalbėjosi su Davidu Bernsteinu apie šio susidomėjimą virtuvinėmis mentelėmis. Antrasis renginys buvo performansas-ekskursija po ŠMC pastatą „Karaokė policija: priešpriešų žaidimas“, jį vedė pasakotojai Monika Lipšic, Marija Olšauskaitė, Styrmiras Örnas Guðmundssonas, Jurgis Paškevičius ir Davidas Bernsteinas. Trečią dalį sudarė Davido Bernsteino ir Diego Tonus performansas, pavadintas „Kritikos sesija“, kurį atliko susirinkę žiūrovai.
Bendroje lakoniškoje informacijoje projektas buvo apibūdintas kaip „pretekstas aptarti, kaip vieni daiktai, mintys ar pasakojimai gali prasitęsti kituose“. Kodėl „Burnelė“? Nes „tai vienas iš tų dviprasmiškų žodžių, kaip ir „sauja“ ar „rieškutės“, kurie įvardija tiek talpą, tiek ir dalyką, kuris tą talpą užpildo; atitikdami vienas kitą, burna ir taurelėje esantis gėrimas tampa vienas kito tęsiniais. „Burnelė“ – tai ir pretekstas susitikimui.“ (Na taip, menininkai, rezidencijos, cheers...) Pratęsiant šį lingvistinį tarpkultūrinį žaidimą su neišverčiamais žodžiais net ir niekur nekeliaujant, o tik lengvai braukiant paviršiumi galima įtraukti ir itališką „cualacino“ (pėdsakas, kurį ant stalo paviršiaus palieka šalto gėrimo taurė) arba vokišką „Waldeinsamheit“ (vienatvės miške jausmas). Nors kaip tik vienatvė čia negresia, nes viskas pagrįsta tęsiniais ir mainais. Dalyvavimu, kuris mene reiškia įveiktą subjektyvumą ir įsiliejimą į ką nors universalaus.
Daug ką galima suprasti per Davido Bernsteino drauge su Jurgiu Paškevičiumi suformuluotą thinging konceptą: http://yesyesdavid.com/files/thinging.pdf. Begalinę žodžių, daiktų ir minčių grandinę, „daiktų kūrimą, mąstymą per daiktus ir mintimis keičiamą požiūrį į daiktus“. Šioje sekoje atsiranda žmonių sąveikos kūriniai, tarpstantys ne kažkur tarp tų bendraujančių, bet esantys mainų tarp „aš“ ir „tu“ rezultatu, trečia būtybe, kalbančia trečiąja „mūsų“ kalba. Ją galima vadinti ir „tarpiniu objektu“ iš „tarpinės erdvės“, jei dar kartą grįžtume prie Donaldo Winnicotto: atsiskirdamas nuo motinos kūdikis, anksčiau suvokęs ją kaip savo tęsinį, atranda jos pakaitalus, „tarpinius objektus“ – tarkim, minkštą meškutį ar šiltą antklodę, kurie padeda ištverti atotrūkį tarp vidinio (vaiko) ir išorinio (motinos) pasaulio. Tokiais tarpiniais dalykais gali būti ir meno kūriniai – objektai, atsirandantys tarp mūsų ir siejantys vidinę ir išorinę realybes.
Ši labai sąžininga „pradedančiųjų“ pozicija, manau, svarbi ne tik jiems patiems, besidairantiems po atsiveriančius medžioklės plotus, bet ir naujai gimstančių menų vartotojams ar švarių estetinių potyrių mėgėjams. Judėjimas nuo „neestetinio“ į „estetinį“ ir atgal yra absoliutus: „estetinis“ gimsta iš „neestetinio“ ir yra nuolatinio tapsmo būsenos, nors gali be vargo grįžti į pirminį būvį, iš kurio kilo. Lėktuvėliu vaiko rankose virtusi mentelė bet kada gali atkeliauti atgal į virtuvę.
Kartais pažodinis įsikūnijimas į teoriją, vinekotišką vaiko situaciją gali lemti maniją – neišbandęs nesužinosi. Davidas Bernsteinas tai išgyveno savo kailiu – mentelės jam ėmė vaidentis visur, nuo animacinio „Kempiniuko Plačiakelnio“ nuotykių, padirbto reklaminio „klipo“, įvairiausių spalvų ir formų virtuvės įnagių, kanalizacijos grotelių gatvėje, kokteilio „Mentelė“ recepto, antikos kolonų figūrų, keistų instrumentų senovinėse graviūrose ir t.t. Mentelių fantomus jis ne tik fiksavo, bet ir ėmė gaminti: virtuvės įnagiu gali tapti ir Gedimino stulpai (eskizas) ar anūkų laiminimo įrankis močiutei, padovanotas gimtadienio proga („Dviguba mentelė“). Trumpai tariant, be atodairos nerdamas į žaidimo formulę, Davidas kartu ją ir ištirpdė, tarsi ilgą laiką būtų maitinęsis vien „McDonald’s“ ar „Starbucks“. Bet tai jo nenuliūdino, veikiau atvirkščiai – nuvedė tolyn. Tarkim, pasakojimo dekonstrukcijos link, ją pažymint teigiamu ženklu.
Kiekvienas dinamiškas, dėmesį prikaustantis siužetas yra pagrįstas „priešpriešų žaidimu“, kuris ir buvo suorganizuotas performanse-ekskursijoje po ŠMC pastatą. O visaverčiam filmui būtina ir įspūdinga scenografija. Ją atstojo visiškas ready-made’as – Šiuolaikinio meno centras: jo vestibiulis, skaitykla, kiemas, tarnybiniai koridoriai ir patalpos, ekspozicijų salės, kino erdvės užkulisiai. Nežinau dienos sesijų įspūdžio, bet vakarinėje, kuri vyko jau sutemus, institucijai baigiant darbą ir salėms ištuštėjus, pasijutau lyg pranašas Jona didelės žuvies pilve. Pasakotojai (užsienio ir lietuvių menininkai bei kuratoriai), keisdami vienas kitą ir netikėtai išnirdami iš žiūrovų būrio vis kitoje pusėje, kalbėjo visokias „pievas“ (apie rieškutes, mentelę, kamuolinį žaibą, kiaušinį, akvariumo žuvelę ir pan.) ir darė įvairias beprasmybes (jungė siurblį, vežė vienas kitą vežimėliu, bandė triukus su kiaušiniu ir pan.). „Thinging kaip tarpinės būsenos įrankis yra tiltas tarp mūsų vidinio minčių ir išorinio daiktų pasaulio. Ar thinging – tai tarpinė proto būsena? Kalba pokalbyje pati tampa daiktu. Kalbai pereinant į suvokimą įvyksta transformacija. Bet ar egzistuoja kažkas daugiau nei kalba? Kas lieka po klausimo „kas nėra kalba?“ Ir jei tai ne ženklų sistema – tuomet kas? Ar tai mūsų jausmams prasmę suteikiantis modelis? Gal tai laisvas modelis, nes nutinka daug beprasmių staigmenų? Taigi, tai nežinoma prasmės kūrimo forma. O iš kur atsiranda prasmė? Ar ji atsiranda galvojant? Bet kuo skiriasi thinking ir thinging? Thinking is just the thin king.“
Jei vis dar skaitote – liko nedaug. Tik paskutinė, trečioji dalis, Davido Bernsteino ir Diego Tonuso „Kritikos sesija“, pagal tikslų scenarijų publikos atliekamas performansas, kuris primena pjesės skaitymus, kai ratu susėdusiems dalyviams paskirstomi vaidmenys ir jie garsiai skaito surašytus tekstus. Vienas veikėjų – menamas neegzistuojančio meno kūrinio (kuris ir aptarinėjamas) autorius. Kiti – kūrinio suvokėjai. Nuo pat pradžių paaiškėja, kad žiūrovai labiau linkę būti baltais švariais lapais ir „žvelgti objektyviau“ – autorius, ketinęs pristatyti savo darbą „archyvo tema“, tuoj pat nutildomas. („O, kaip įdomu, turbūt turėtų egzistuoti milžiniškas menininkų, kūrusių archyvo tema, archyvas, koks nors NKAA – Nacionalinis kūrinių apie archyvus archyvas.“). Moderatorius paragina dalyvius būti „kritiškus“. Visa tolesnė diskusija dažniausiai skamba juokingai, nes skausmingai sava. Vienam pernelyg nuobodu, kitam atrodo teatrališka, trečiam įdomesnė tikrovė už lango, nes menas privaląs būti revoliucinis, ketvirtą trikdo netvarka ir chaosas, penktas pasitelkia sektiną pavyzdį (Franciso Alÿso „Sometimes Making Something Leads to Nothing“, 1997), šeštas įžvelgia tapybos pėdsakus, o septintas – poetinę meditaciją. Suskamba ir visuotinės kritinės karaokės parafrazė: Stefanas Baudrillard’as, Gerome’as Benjaminas, Sylvesteris Foucault, ją papildo realūs, bet dar jauni ir mažai kam žinomi Yosuke Amemiya ir Nicholas Matranga. Žinoma, atsirando ir interpretacija pagal Deleuzą. Situacija beviltiškai neaiški.
Galiausiai pagal scenarijų visi išeina į lauką ir čia įvyksta netikėta atomazga: visą laiką tylėjęs „Asmuo I“, pasirodo, suprato, kaip čia yra iš tikrųjų. Ant ŠMC fasado užrašytą Pierre’o Bismutho frazę, anot jo, galėtų papildyti kita, skirta „Grill Brazil“: „Kiekvienas yra meno kūrinys, bet tik „Grill Brazil“ tai žino.“ Ir tuomet pakiliai iškloja visus pakerinčią savo genialiąją versiją. Dalyviai su palengvėjimu atsikvepia. Patenkintas netgi autorius, kurio jau niekas nebestabdo, netgi dingsta komiškumas: „Manęs nedomina situacijos centras, man geriau pakraštyje, kad matyčiau, kas vyksta aplink. Man svarbu tai, kas vyksta mums būnant čia, stebint ir galvojant. Mes kuriame visi drauge, praplečiame kūrinį, įkvepiame jam gyvybę vien būdami su juo. Tai begalinė kilpa ir, be abejo, problematiška, nes galime atsidurti juodoje neribotų galimybių aklavietėje, bet... Ką mes čia visi veikiame, kodėl mes čia visi kartu? Ar mes žaidžiame? Ar mokomės taisyklių? Siūlau pakeisti požiūrį, paverskime tai vienas kito minčių tyrinėjimo erdve... Nebenoriu vertinti ir sakyti, kas gerai ar blogai... Nenoriu jums nieko kalbėti ir noriu viską išsakyti, noriu būti su jumis aistringas!“
Beveik jaunosios kartos manifestas? Antitezė pavargusiam nihilizmui „menas nenaudingas“, „juo neišgelbėsi pasaulio, neišspręsi konfliktų, nesustabdysi karų ir nesureguliuosi ekonomikos“, „jis tik leidžia peržengti taisykles, įsivaizduoti kažką dar niekada nenumanyta“?
