Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Pastaruoju metu Lietuvos meno padangėje vis dažniau ir ryškiau kelia galvą meninio tyrimo sąvoka. Mano iš dalies informuotu supratimu, tai – toks tyrimas, kurio metu duomenys renkami ir apdorojami naudojantis metodais iš įvairių pasirinktų mokslinių disciplinų, o tieji pristatomi esantys meniniais metodais. Kartais rezultatas atrodo labiau meninis, kartais – labiau tyrimas. Tokios ir panašios veiklos apibrėžimas intensyviai formuluojamas jau pastaruosius 10 metų, ir vienas iš diskutuojamų klausimų susijęs su meninio tyrimo pristatymo forma. Ar meninio tyrimo rezultatai turi būti išdėstyti aiškinamajame tekste, ar išreikšti meniniais objektais? Akiai, nesusijusiai su šia diskusija (manoji kaip tik tokia ir yra), meninio tyrimo naudingumas visuomenei dažniausiai įrodomas suformuluojant rezultatus aiškinamajame tekste. Tuo tarpu įdomumas dažniausiai pasirodo ten, kur meninis objektas įtikina be jokių tekstų.
Austrų menininko Ingo Nussbaumerio paroda galerijoje „Vartai“ yra vienas iš galimų šio menininko meninio tyrimo rezultatų pristatymų. Nussbaumeris eksperimentine spalvotyra domisi jau beveik du dešimtmečius, yra šia tema išleidęs keletą knygų, lygiai taip pat sėkmingai pristato savo stebuklingus atradimus parodų salėse. Nors „Vartų“ parodų salėse tekstas pateiktas neprimygtinai, tik labiausiai besidomintiems (atspausdinto spaudos pranešimo forma ant palangės), ir visas dėmesys sutelktas į aktyvų žiūrėjimą, verbalizuoto mąstymo logika kybo virš kiekvieno meninio Nussbaumerio objekto, ir tai, deja, šiek tiek vargina.
Paroda susideda iš dviejų darbų grupių: dviejų interaktyvių instaliacijų ir trijų tipų spalvotų plokštumų – akvarelių, pigmentinės spaudos atspaudo ir tapybos alkidiniais dažais. Instaliacijos skirtos priversti suabejoti mūsų žiniomis apie šviesą sudarantį spalvų spektrą ir eilinį kartą įsitikinti, kaip lengva manipuliuoti mūsų žvilgsniu. Ekspozicijos pradžioje įrengtos „Virtualių šviesų tūbos“ (2011) įtraukia į žaidimą: trys skaidrių projektoriai iššviečia baltos šviesos ruožus, tie, pereidami per lęšius – vandens pripildytas prizmes, išskaidomi į spalvų spektrus, o šie krenta ant laužyto silueto baltai dažytų aukštų aliuminio trafaretų. Matome tris kiek išlinkusias vertikalias vaivorykštes, aklinoje tamsoje šviečiančias 9-ojo dešimtmečio stilingumu. Pažvelgę į dar vieną, šįkart specialiai mūsų žvilgsniui skirtą prizmę, pamatome vaivorykščių atspindį, o jame – išsitiesinusias naujų spalvų atkarpų juostas. Tarkime, dešinys trafaretas atspindi ir „iškerpa“ iš spalvų spektro raudoną ir mėlyną, tad per prizmę matome ištaigingą ciklameną. Pamirškite pigmentų maišymą su aliejumi ir košeles ant paletės – štai spalvų maišymas „online“.
Apžiūrinėjant „Netaisyklingas spalvas“ (2011) tenka kūprintis (mėgstu meną, kurį būtina apžiūrinėti nepatogiai, bet šįkart kūprinimosi tikslo nesupratau) ir tiesiogiai bei per prizmę stebėti besikeičiančius dvispalvius geometrinius skaitmeninius vaizdus. Žiūrėdami tiesiogiai matome juodus trikampius, kvadratus ir skritulius baltame fone, o atspindyje – atšokusias nuo balto fono visu spalvų spektru ištįsusias juodas figūras. Įrenginys-statinys, skirtas šiai instaliacijai, palyginti su pasiekiamu efektu, atrodo kiek per didelis ir todėl gluminantis. Balta būdelė su keliomis angomis geometriniams vaizdams iššviesti primena ekspozicijos elementą iš įdomiosios fizikos reiškinių muziejaus arba videomeno ištakų parodos. Bet tikriausiai nežinojimas, kaip suvokti tam tikrą objektą, yra ne objekto, o nežinančiojo problema.
Vis dėlto „Netaisyklingos spalvos“ atveda prie posūkio į loginį kelią, kuriuo einant galima bandyti skaityti plokščiąsias parodos dalis. Aiškesni yra pigmentinės spaudos „C[olor] P[roposition] No. 21“ (2011) ir alkidinės tapybos „C[olor] P[roposition] No. 18“ (2006). Dėl spalvos ir tono niuansų visiškai plokščias ir abstraktus vaizdas tampa erdvinis, juodi apskritimai tampa „menamais objektais“, kaip įvardija Nussbaumeris. Jei tik įmanoma, tiek mūsų optika, tiek psichika abstrakcijas pavers kaip įmanoma konkretesniais objektais. Nežinau, ar verta tiek eksperimentuoti su dažais ir paviršiais, norint įrodyti šią mintį, tačiau maloniai ją įsisąmoninau.
Neaiškiausi parodos objektai – dvi akvarelių serijos, taip pat pavadintos „c[olor] p[roposition]“. Kaip teigiama spaudos pranešime, Nussbaumerio akvarelės iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip atspaudai ir tik įsižiūrėjus iš arčiau pastebimi nelygumai, maži nesutapimai, kurie išryškina spalvos variacijas ir subtilių formos skirtumų nulemtus pavidalus. Kaip suprantu, dėl liejant dažą atsiradusios paklaidos vienodi motyvai turėtų atrodyti skirtingai išsidėstę menamoje erdvėje. Vis dėlto paklaida yra tokia nežymi, kad tik spalvotyros entuziastas pamato, kaip ji paveikia mūsų regą.
O smagiausia parodos dalis – vandens pripildyta prizmė didžiojoje ekspozicijos salėje. Žvelgdamas per ją į šimtą kartų matytus galerijos langus atsiduri haliucinogeninėje tikrovėje – erdvinis vaizdas dar labiau išplinta išskaidytas į spalvų spektrą. Per prizmę žiūrint į tapybos darbą, ji efektingai persikelia ant priešingos sienos. O iš tiesų ši prizmė skirta pažiūrėti į per tarpelį sienoje matomas tas pačias tris vaivorykštes, kurios žvelgiant iš naujo kampo ir be prizmės susimaišo į ciklameną. Pažvelgę į susimaišiusias spalvas per prizmę, grįžtame į ekspozicijos pradžią, nes atspindyje ciklamenas – vėl tik raudona ir mėlyna. Tiesa, šį optinį moksliukišką pokštą pamačiau tik su galerininkės pagalba, ir dėkoju jai už tai.
Nussbaumerio meno objektai vienu metu įrodo tik vieną tyrimo rezultato mintį – dėl to jie, mano nuomone, pernelyg grindžiami verbaline logika (vienu sakiniu gali teigti tik vieną mintį). Kita vertus, „Virtualių šviesų tūbos“, išplitusios net per tris „Vartų“ sales ir reikalaujančios pažiūrėti į meno objektą iš skirtingų taškų, sugeba nustebinti, pateikia įvairiapusiškesnį meninio tyrimo rezultatą.
Paroda veikia iki lapkričio 22 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.
