Žingsnis į ateitį

„Šventa vieta tuščia nebūna“, – taip kartais galvoja žmonės, susidūrę su įvairiomis permainomis, pradedant sutarta rotacija ir baigiant taip laukiamais rinkimais, tikėdamiesi žadamų pokyčių. Gyvenimas įrodo, kad kartais tos „šventos vietos“ užimamos ir be rotacijų, rinkimų ar kitų žaidimų. Tiesa, ne visada pateisinamų. Kadaise buvome taip auklėjami, kad imtis kokių nors idėjų įgyvendinimo galėjome tik sulaukę savo eilės tarp daugybės norinčiųjų ar tik svajojančiųjų. Tačiau keičiasi ne tik klimatas, pasaulis – keičiasi ir žmonės bei jų kartos. Tad nieko nuostabaus, kad pasikeitė ne tik choreografijos meno atlikėjai, bet ir to meno kūrėjai. Anksčiau diktavusiuosius baleto kolektyvo repertuarą, atsižvelgiant į partinių ir valdžios institucijų vos ne privalomas rekomendacijas, lėtai, bet negrįžtamai keitė naujoji karta. Jai labai tiko žinomo XX a. pirmosios pusės biologo Ivano Mičiurino populiarus teiginys: „Mes negalime laukti iš gamtos malonių, jas paimti – mūsų pareiga!“

Vienas ryškiausių naujosios kartos atstovų Terpsichorės tėvonijoje – Jurijus Smoriginas, nepabijojęs pirmasis žengti į ateitį, nelaukdamas, kol kas nors malonės jį pakviesti, drąsiai pasitikdamas tuos išbandymus, kuriuos „parūpino“ Fortūna. Ekspansyvus Smorigino charakteris tarsi atvėrė skrynią, slepiančią neribotas galimybes veikti, nepaisyti įdiegtų standartų. Tada mažai kas galėjo net pagalvoti, kad vienas žmogus gali būti geras kelių veiklos sričių specialistas. 1988 m. gegužę Smoriginas įrodė, kad šokio spektaklį (beje, tada tai buvo visiškai naujas terminas!) gali sukurti vienas žmogus, atlikdamas ne tik statytojo, bet ir dramaturgo, muzikos vadovo, parenkančio fonogramą, pareigas. Gegužės 5 d. ir įvyko tas proveržis, atvertęs naują Lietuvos baleto istorijos puslapį. Pirmasis naujo choreografijos kūrinio variantas vadinosi „Keturios dramos“ ir jį sudarė „Serenada“, „Fedra“, „Bernardos Albos namai“ ir „Requiem“ pagal kompozitorių Leonardo Bernsteino, Alfredo Schnittke’s, Iraklijaus Gabeli ir Franciso Poulenco muziką. Be abejo, ant tokio choreografinio „poligloto“ pečių guldavo ir atitinkamas krūvis. Kiek tai kainavo, žino tik jaunieji reformatoriai. Regis, Smorigino sėkmė paskatino ir kitus aukotis Sizifo triūsui. Vieniems pasisekė daugiau, kitiems mažiau, tretiems visai nepasisekė, bet choreografo vardas išplito.

Kiek jų buvo ir yra dabar? Bandžiau aiškintis, į pagalbą pasitelkęs Helmuto Šabasevičiaus atliktą milžinišką darbą – 2022 m. „Krantų“ redakcijos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistą knygą „Baletas LT. Originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX–XXI a. pradžioje“. Kadangi artėjant rinkimų maratonui bene populiariausias artimiausiu metu žodis yra ir bus „reitingai“, bandžiau apytikriai suskaičiuoti, kiek kartų šioje knygoje paminėtas tas ar kitas choreografas arba pretenduojantis (kad gražiau skambėtų, galima sakyti „nominuotas“) juo tapti. Tad nieko nuostabaus, kad dažniausiai minimas Smoriginas – net keturiasdešimt du kartus, iš jų keturis kartus kaip šokėjas, į priekį praleisdamas tik Marijų Petipa. Stebina, bent jau mane, ne šis skaičius, o tas kūrybos tempas, kurį pasirinko jaunasis choreografas. Gegužės 5 d. žiūrovų teismui pateikęs „Keturias dramas“, birželio 30 d. Smoriginas vėl kviečia savo ir baleto gerbėjus į dar vieną premjerą – Bogdano Pawłowskio baletą vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Tiesa, kadangi šis kūrinys buvo statomas „pagal Witoldą Borkowskį“, o naujasis statytojas pats buvo šokęs šiame balete, nieko nuostabaus, kad du baletus skiria tik vienas mėnuo.

Beje, apie Smorigino kūrybinės veiklos tempą byloja jo paties viename interviu išsakyti žodžiai: „<...> atsiliepiau į seną Irenos Ribačiauskaitės [Kauno muzikinio teatro baletmeisterė – Ž. D.] kvietimą sukurti baleto spektaklį Kaune. Šis darbas vyksta per pertrauką tarp repeticijų Suomijoje, Turku miesto konservatorijoje, kur statau baletą „Pasikalbėjimai“ pagal M.K. Čiurlionį (premjera sausio 27 dieną).“

Tas neprognozuojamas tempas ir lėmė, kad buvęs baleto artistas, nesitenkinantis esama padėtimi, aktyviai ieškojo galimybių visiškai save realizuoti. Ar realizavo? Be abejo. Juk tapo žinomas ne tik todėl, kad mokėjo ir galėjo padaryti „špagatą“ (tiesa, tai sugeba padaryti ir dabar) ar kad dalyvavo televizijų pramoginėse laidose ir vaidino serialuose. Juk jis pirmas atkurtoje Lietuvoje įsteigė savo teatrą – choreografinių projektų teatrą „Vilniaus baletas“. O kur dar gausybė choreografinių miniatiūrų, sukurtų ne tik paskiriems atlikėjams, bet ir šokių kolektyvams. Jo kūrybinė veikla įspūdinga. Per tuos dešimtmečius Smoriginas sukūrė daugiau nei penkiasdešimt didelių ir mažesnių darbų, pradedant šokio spektakliais profesionaliuose Suomijos, Estijos, Čekijos, Rusijos, Baltarusijos teatruose ir baigiant choreografinėmis miniatiūromis, kurias pamatė įvairių tarptautinių konkursų dalyviai ir žiūrovai. O choreografinė miniatiūra „Pieta“ (Gustavo Mahlerio muzika) teisėtai įėjo į mūsų baleto aukso fondą.

Bet laikas bėga, keičiasi pasaulis, keičiamės mes, keičiasi kartos. Keičiasi ir mūsų suvokimas, koks turi būti Lietuvos baletas. Tikiuosi, jis tikrai nebus prastesnis, nors ir kitoks. Juk ateinanti karta taip pat norės realizuoti save. O mes tik stebėsimės, kaip jie sugeba, mūsų akimis žiūrint, aprėpti neaprėpiama – vienu metu dirbti keliose vietose, mokyti kitus ir mokytis patys, sėkmingai kopti kūrybinės karjeros laiptais... Ar pavydėsime jiems? Tikrai ne visi. Juk ir mes kažkada stebinome kitus. Tiesa, irgi ne visi.