Scenos pasaulis, kuriame neegzistuoja viena tiesa

Į balandžio 27 – gegužės 12 d. Vilniuje ir Ukmergėje vyksiantį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksta ryški, žmogaus teisių temomis kurianti choreografė ir šokėja Cherish Menzo. Lietuvoje ji parodys du spektaklius: „JEZEBEL“ (2019) ir naujausią savo darbą „DARKMATTER“ (2022). Abiejų dėmesio centre – juodas arba spalvotas moters kūnas, kuriam neretai priskiriami seksualumą pabrėžiantys epitetai. Tačiau per savo pasirodymus Menzo laužo stereotipus, deformuoja atpažįstamus įvaizdžius ir kuria pasaulį, kuriame neegzistuoja viena tiesa. Su menininke kalbasi Aistė Audickaitė.

Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ šūkis – „Patirti dabar“. Kokiomis patirtimis šiuo metu gyvenate?

Viena vertus, jaučiuosi privilegijuota, nes esu užsiėmusi, galiu keliauti su savo projektais ir pasirodyti kitų kūrėjų darbuose. Kita vertus, man plyšta širdis dėl to, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. „Ar pasaulis prašo manęs stovėti ramiai ir nesivadovauti ta pačia dinamika, ar priešintis jai? Kiek performanso menas sugeria tuos klausimus ir perteikia kūriniais?“ – šiuo metu sau keliu tokius klausimus.

Kas jums labiausiai kelia nerimą?

Nors mes, šokio meno atstovai, kartais manome, kad performansas nėra kapitalistinės sistemos dalis, tačiau, manau, yra. Mes gyvename greitai besikeičiančioje aplinkoje, aš daug keliauju ir pristatau savo kūrybą skirtingose vietose: vieną dieną atlieku pasirodymą Vilniuje, kitą – Lione. Tad iš vienos pusės, tai nuostabu, nes žmonės skirtingose vietose susirenka stebėti pasirodymo, sugeria ir apmąsto tai, ką mato. Antra vertus, keliu klausimą – o ką reiškia žmogui tiek daug kartų scenoje vaidinti save? Taigi yra dvi pusės, su kuriomis viduje kartais kovoju, bet klausausi abiejų.

O kas jus džiugina?

Esu laiminga, kad galiu keliauti ir atsidurti skirtinguose kontekstuose, susitikti su žiūrovais ir matyti kitų atlikėjų pasirodymus. Mane džiugina, kad žmonės skiria savo brangaus laiko, stebi ir įdeda pastangų kurdami pasirodymą drauge su manimi.

Augote Amsterdame, bet jūsų tėvai kilę iš Surinamo. Ką atsimenate iš vaikystės?

Mano tėtis namuose klausydavosi daug įvairios – ir Surinamo, ir populiariosios, ir jo kartos – muzikos. Bet aistrą judesiui, performansui ir šokiui įkvėpė teta, kuri šokdavo visuose šeimos susibūrimuose. Mane žavėjo jos judesių lengvumas, muzikos pajautimas. Tai neabejotinai turėjo įtakos mano formavimuisi.

Kaip pradėjote šokėjos kelią?

Iki šiol atsimenu vieną epizodą iš vaikystės: kadangi mano tėtis buvo garsus Nyderlandų futbolininkas, kai buvau penkerių, mane ir dar kelis žinomų šalies žmonių vaikus pakvietė dalyvauti televizijos projekte. Jame vaikai imituodavo garsių atlikėjų dainas. Projekte atlikau Cher dainą ir man neįtikėtinai stipriai patiko būti scenoje. Vėliau daug šokau namuose, kūriau savo choreografijas, o ankstyvos paauglystės metais pradėjau lankyti hiphopo ir hauso šokių pamokas, tapau pasirodymų grupės, su kuria šiek tiek keliavome po Nyderlandus, nare. Tiesa, kai man suėjo devyniolika, nuo šokių atitrūkau, nes pradėjau mokytis skrydžių palydovės profesijos. Mokiausi labiau dėl tėvų, be to, norėjau keliauti ir išmokti kalbų. Tačiau kai gavau diplomą, man tapo aišku, kad noriu grįžti šokti ir išbandyti šokėjos kelią.

Pradėjote kaip šokėja, bet dabar esate ir choreografė. Kodėl kilo noras kurti savo pasirodymus?

Amsterdamo menų universitete studijuojant džiazą ir miuziklo šokius buvome skatinami kurti savo darbus. Du kartus per metus kurdavome choreografijas ir pristatydavome jas publikai, bet ilgainiui supratau, kad nenoriu savęs apibrėžti tik kaip kūrėjos, man buvo įdomu šokti ir kitų choreografų darbuose, taip pat bendradarbiauti su kitais kūrėjais. Manau, kad prieš pradėdama kurti „JEZEBEL“ pirmą kartą pagalvojau, jog noriu pati tyrinėti atlikimo ir reprezentavimo klausimus. Tad „JEZEBEL“ laikyčiau pirmu rimtu savo, kaip choreografės, darbu.

Ar atsimenate, kaip pradėjote kelti klausimus, susijusius su tapatumu: kas esate, kaip atrodote, kaip jus mato kiti?

Tam tikri klausimai, susiję su kūnu ir įvaizdžiu, atsirado šokant skirtingose trupėse, kuriose dažnai būdavau vienintelė juodaodė arba spalvotoji šokėja. Atsimenu, svarstydavau, ar dėl to esu ypatinga, ar mano odos spalva verčia kitus galvoti, kokią vietą man ar iš esmės spalvotiems kūnams reikia suteikti grupėje? Šie klausimai suvedė su choreografu Benjaminu Kahnu, kuris atsispirdamas nuo mūsų dialogo 2017–2018 m. sukūrė man solo pasirodymą „Sorry, But I Feel Slightly Disidentified...“. Jame kalbame apie stereotipus, susijusius su spalvotu kūnu, jo įkūnijimu scenoje, o kartu keliame klausimus, kaip žaisti ir būti šioje lūkesčių realybėje. Darbas su Benjaminu man įkvėpė drąsos per kūrybą klausti ir ieškoti atsakymų.

Vėliau ėmiau galvoti apie tam tikrų bendruomenių reprezentavimą spektakliuose ir tų žmonių galimybes patekti į mano pasirodymus. Taip pat kokią įtaką, tarkim, vadinamoji „juodos dėžutės“ scena daro naratyvams, kuriuos pasakoju, ir kokią reikšmę tie pasakojimai palieka šiuolaikinio šokio pasaulyje. Prieš pradėdama kurti „JEZEBEL“ suvokiau, kad nenoriu sustoti ties kolektyviai atpažįstamais klausimais, man buvo įdomu eiti giliau. Tad pradėjau domėtis hiperseksualumo, juodų moterų kūnų temomis, gilinausi į hiphopo, repo, popkultūrą, norėjau paliesti ir videoklipų merginų (video vixen) temą. Taip pat bandžiau suprasti, kaip šias temas susieti su teatro kontekstu, kaip galiu konstruoti savo aplinką scenoje, turint mintyje visas patirtis ir įtakas iš praeities.

Kurdama „JEZEBEL“ supratau, kad man patinka dirbti su vaizdų ir erdvės deformavimu. Tarkim, dirbant su vaizdo medžiagos laiko ritmu, jį galima stipriai sulėtinti ar pagreitinti, taip pat pritraukti ar atitolinti skirtingų kūno dalių fragmentus. Pavyzdžiui, spektaklyje „JEZEBEL“ pasitelkdama videomedžiagą stipriai išdidinu burną, kuri iš pradžių gali atrodyti kaip seksuali kūno dalis, tačiau vaizdą deformavus sukuriamas visai kitas įspūdis.

Spektaklį „JEZEBEL“ įkvėpė jūsų jau minėtos videoklipų merginos, kurios užėmė svarbų vaidmenį hiphopo vaizdo klipuose XX a. pabaigoje ir XXI pradžioje. Kokie klausimai jums kyla žiūrint tuos klipus šiandien?

Klausimai pirmiausia susiję su juodaodžių moterų kūno seksualizavimu: pastebėjau, kad seksualizuoti yra ne tik moterų kūnai, bet ir dainų žodžiai. Daug moterų reperių dainuoja apie tą patį, apie ką anksčiau repuodavo vyrai. Tai matau kaip tam tikrą moterų galios susigrąžinimą. Visi šie klausimai mane privertė galvoti, kas slypi už tų videoklipų, kokia jų priešistorė. Be to, man buvo svarbu suprasti, kodėl blogai jaučiuosi juos žiūrėdama arba kodėl man kartais patinka juos stebėti. Tarkim, kodėl man patinka žiūrėti į Rihanną ir jos klausytis, bet nepatinka Nicki Minaj.

Kokia jūsų dalis yra Jezebelėje?

Labai maža. Scenoje jūs matote ne mane – Jezebelė yra centrinė figūra. Tačiau, aišku, nepaneigsiu, kad ją sukūriau, sugalvojau jai uždėti kapišoną ir pan. Kitas mano vietoje rinktųsi kitus būdus šiai temai atskleisti. Tačiau tikrai galiu pasakyti, ką man davė Jezebelė, – laisvę ir drąsą žaisti su ribomis, su mano pačios vyriškumo ir moteriškumu supratimu. Iki tol maniau, jog esu vyriška šokėja, kad ir ką tą reikštų... Šis projektas man suteikė neromantizuoto moteriškumo, šiame pasirodyme leidau sau rasti grožį būdama monstro ar grotestišku pavidalu. Už šią laisvę esu dėkinga Jezebelei.

„DARKMATTER“ – naujausias jūsų kūrinys. Kokios temos slypi šiame pasirodyme?

„DARKMATTER“ ir „JEZEBEL“ yra trilogijos dalis, nors chronologijos joje nėra. Abu šiuos pasirodymus sieja juodo kūno tema. Tačiau, priešingai nei „JEZEBEL“, kur daug žaidžiau su kolektyviai atpažįstamais įvaizdžiais, „DARKMATTER“ norėjau sukurti erdvę, kurioje judesiai ar vaizdiniai turėtų dvigubas reikšmes. Taip pat šį kartą man buvo svarbu neapsiriboti tik fiziniu kūnu. Pats pavadinimas „DARKMATTER“ yra kilęs iš astronominio reiškinio – tamsiosios materijos, kurios mes negalime optiškai suvokti, bet ji egzistuoja. Todėl šis pasirodymas kelia klausimus, kaip ši tamsioji materija gali sukurti dvigubą juodo kūno reikšmę ar erdvę spekuliacijoms. Ją pasitelkdami galime suprasti, kas mus sieja su tamsos klausimu, tamsiu kūnu ir apskritai tamsa.

Scenoje šokate ne viena, o su partneriu. Kaip nusprendėte, kad šį kartą scena norite dalintis su kitu šokėju?

Pasiklioviau intuicija. Po „JEZEBEL“ nebenorėjau visko pakelti viena, siekiau bendradarbiauti ir kurti su kitu menininku. Dėl tokio sprendimo labai džiaugiuosi, nes darbas su Camilo Mejía Cortésu man leido dar geriau suprasti, kaip dirbu ir kuriu, kokius įrankius naudoju. Ir kalbu ne tik apie kūną, bet ir apie šviesą, garsą, scenografiją, videomedžiagą ir kt. Kurdama šį spektaklį dar geriau supratau, kas mane žavi ir kokį pasaulį scenoje stengiuosi parodyti. Į studiją mane dažnai veda ryškūs vaizdiniai, kuriuos įkvepia filmai, muzika; patinka nerti į tuos vaizdus ir galvoti, iš kokio jie laikmečio, kaip jie kvepia, koks jų tankis ir gylis. Šis procesas savaime išsiplėtoja ir tampa atskira visata. Tad kuriant „DARKMATTER“ man buvo įdomu stebėti, kaip vyksta visatos kūrimas, kodėl pasirenku kalbėti vienomis, o ne kitomis temomis, kaip jas jungiu, kokią formą scenoje joms suteikiu ir pan.

Dėkoju už pokalbį.