Komiško baleto klasika

Kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kvietė į premjerinius Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ spektaklius, lapkričio 10 ir 11 d. Latvijos nacionalinė opera pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – Ferdinando Héroldo baletą „Tuščias atsargumas“, pasaulio baleto istorijoje labiau žinomą prancūzišku „La Fille mal gardée“ pavadinimu.

Šis komiškas baletas populiarus nuo pat XVIII a. pabaigos, kai, pastatytas choreografo Jeano Daubervalio (1742–1806), pirmą kartą buvo parodytas Didžiajame Bordo teatre (Grand Théâtre de Bordeaux).

Per du šimtus metų spektaklis apie meilę, kurios nesustabdo mylinčios, tačiau pragmatiškos motinos rūpinimasis dukters gerove, buvo statomas daugybę kartų, bet pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau atsigręžiama į anglų choreografo Fredericko Ashtono (1904–1988) ir kompozitoriaus bei muzikos aranžuotojo Johno Lanchbery (1923–2003) variantą, kurio premjera įvyko 1960 m. sausio 28 d. Karališkojoje operoje Londone.

Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų šis spektaklis jau tapo klasikiniu kūriniu, atspindinčiu XX a. 6-ojo dešimtmečio požiūrį į baleto paveldą. Baleto gerbėjams šis pastatymas gerai pažįstamas iš 2005 m. išleisto Karališkojo baleto trupės spektaklio įrašo, čia pagrindinius vaidmenis atlieka Marianela Núñez (Liza) ir Carlosas Acosta (Kolenas), tapę lyg šių personažų etalonais.

Spektaklio muzikinės, choreografinės ir vaizdinės formos šiandien atidžiai saugomos. Spektaklio statymą Rygoje prižiūrėjo Jeanas-Pierre’as Gasquet ir Jeanas-Christophe’as Lesage’as, dailininko Osberto Lancasterio scenovaizdžių eskizų ir kostiumų projektų įgyvendinimą – Douglasas Nicholsonas ir Vanda Hewston. Rygiečių pastatymas – šviesus, lengvas, perteikiantis švelnia ironija nuspalvintą statytojų požiūrį į commedia dell’arte situacijas interpretuojantį spektaklio pasakojimą ir charakterius. Tai atspindi baletą pradedanti gaidžio ir keturių vištų scena, kurioje, kaip ir kitose scenose, derinami pantomimos ir šokio judesiai, iškart sukuriantys spektaklio ir žiūrovų ryšį.

Labiausiai įsimena Ashtono sukurti epizodai, kuriuose išradingai jungiami choreografiniai elementai bei rekvizitas. Tarp tokių – Pas de Ruban – šokiai su kaspinu. Pirmąjį atlieka Liza, antrąjį – Liza ir Kolenas (čia reikia nemažai meistrystės, kad dviejų šokėjų manipuliacijos su kaspinu šokio pabaigoje virstų taisyklingu ornamentu, tad kaspinas šiuose epizoduose tampa ryšio, įsipareigojimo, darnos simboliu). Kaspinai naudojami ir žavingame vadinamajame Fanny Elssler Pas de deux, kuris papildė baleto struktūrą XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Adagio solistams akompanuoja kordebaleto artistės, laikančios kaspinus, iš kurių dėliojamos įvairios kompozicijos. Reikia ištvermės ir gerų šokio technikos įgūdžių vienai efektingiausių šio epizodo scenų įgyvendinti: Liza, suėmusi kaspinų galus ir stovinti ant vienos kojos pirštų galų, draugių lėtai sukama aplink, leidžiant žiūrovams gėrėtis per šimtmečius gludinta atitiudo poza. Kaspinai reikšmingi ir šio veiksmo pabaigoje, kai derliaus šventę vainikuoja pabaigtuvių stulpas, o šokėjai, judėdami ratu, pina ir išpina prie stulpo viršūnės pritvirtintas spalvotas juostas.

Komiški spektaklio veikėjai – našlė Simon ir turtingas, tačiau akivaizdžiai specialiųjų poreikių turintis pretendentas į Lizos ranką Alenas. Abu šie personažai ne tik vaidina, bet ir turi choreografinių užduočių. Labai gyvai pastatytas našlės Simon šokis su klumpėmis, kurių kaukšėjimas papildo saikingu komikavimu paryškintas vaidybines reakcijas, o Lizos, Koleno ir Aleno pas de trois akivaizdžiai parodo šio „meilės trikampio“ baigtį.

Reikšmingas ne tik choreografinis, bei ir režisūrinis baleto audinys, jame dėmesio skiriama net smulkiems bevardžiams personažams, pavyzdžiui, Lizą ir našlę Simon į derliaus nuėmimą vežantiems patarnautojams, kurių vienas nugvelbia ir po skvernu pasikiša piknikui skirtos duonos kepalėlį.

Pirmame veiksme nemažai į veiksmą integruotų choreografinių epizodų, o antrasis daugiausia paremtas vaidybinėmis scenomis. Čia svarbus rekvizito elementas – raktas, tampantis Lizos saugojimo simboliu. Komizmo kupina verpimo scena, kai Liza apvynioja siūlu Simon kaklą ir vos jos nepasmaugia, arba tariamos musės gaudymo epizodas, Lizai stengiantis nuslėpti, kad ji mėgino nugvelbti raktą iš užsnūdusios motinos. Pantomimos gestai aiškiai skaitomi ir ne tik referuoja į senovinių baletų stilizuotą vaidybą, bet ir švelniai ją pašiepia: svajodama apie vestuves, Liza susidrovėjusi įsivaizduoja išsipūtusį pilvą ir ant rankos pirštų suskaičiuoja tris norimus vaikus, o netikėtai iš javų kupetų pasirodęs Kolenas aiškiai rodo, kad tiek vaikų jam bus negana.

Spektaklyje naudojami ir romantizmo teatrui būdingi specialieji efektai – pirmo veiksmo pabaigoje sceną nutvieskia projekciniai žaibai, kuriuos, pasirodžius Lizai ir Kolenui, trumpam sutramdo laimingą pabaigą pranašaujanti vaivorykštė; netrukus dangus vėl apsiniaukia, o Alenas, audros nešamas, pakyla į viršų raitas ant savo raudono skėčio.

Premjerinius spektaklius šoko dvi pagrindinių solistų sudėtys: Sabīne Strokša ir Filipas Fedulovas bei Jūlija Brauere ir Darius Florianas Catana. Kadangi tiek režisūrinis, tiek choreografinis, tiek vaidybinis baleto audinys gana griežtas, buvo malonu matyti šokėjų gebėjimą prisitaikyti prie Ashtono nustatytų žaidimo taisyklių, tačiau kurti gyvus, neschematiškus vaidmenis, įveikiant ir techninius sunkumus – sukinius, šuolių kombinacijas, duetinius pakėlimus. Našlės Simon vaidmenų atlikėjai – Antonas Freimanas ir Andris Pudānas – pastebimai skirtingi. Freimanas dinamiškesnis, jo vaidyba labiau groteskiška, judesiai platesni, o Pudānas – santūresnis, labiau niuansuotos plastikos, tačiau abu jie organiškai įsijungė į bendrą spektaklio estetinę sistemą. Aleno vaidmenį abiejuose spektakliuose sklandžiai ir gyvai atliko Aleksandras Osadčijus.

Spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas Osbertas Lancasteris (1908–1986) – garsus piešėjas ir architektūros istorikas – sukūrė ne vieną scenovaizdį Karališkojo baleto ir kitų Londono teatrų scenose. „Tuščio atsargumo“ uždanga vaizduoja idilišką kaimo peizažą, pridengtą raudonų klosčių; viršuje užrašytas baleto pavadinimas, kairėje – nuogakrūtės javų pėdą laikančios derlingumo deivės Cereros skulptūra; pieštines iliustracijas primena ir stilizuoti tikroviški pirmo veiksmo scenovaizdžiai, antrajame vaizduojamas našlės Simon būstas, kurio sienas puošia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų atvaizdai – dar vienas šypsnis žvelgiant į spektaklio temą bei pagrindinių veikėjų rūpesčius.

Stebint spektaklį susidarė įspūdis, kad scenovaizdžiai skirtingai sugeria šviesą; pasiteiravus paaiškėjo, kad didžiosios uždangos – tapytos, o smulkesni elementai – spausdinti. Esminio poveikio spektaklio visumai tai neturėjo, tačiau dar kartą teko pagalvoti apie naujųjų technologijų privalumus ir trūkumus, kuriant sąlyginę senovinio teatro tikrovę.