Šokis
Yra tokia patarlė, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia, bet ar realiame gyvenime pasitaiko panaši situacija? Taip, nors ir retai. Ypač Terpsichorės valdose. Tad mintimis grįžkime į 1959 m. vasarą. Operos ir baleto teatro scenoje žiūrovai ir teatro bendruomenė susipažįsta su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos baleto mokyklos absolventais, nuo naujojo sezono pradžios įsiliesiančiais į teatro baleto trupę. Tai Leokadija Aškelovičiūtė, Regina Baranauskaitė, Genovaitė Samaitytė, Ramutė Šimėnaitė, Gražina Žvikaitė, Antanas Beliukevičius, Eugenijus Judinas, Raimondas Minderis, Pranas Peluritis ir Vytautas Sinkevičius. Prie jų prisijungė ir šios mokyklos jaunesnių klasių mokinys Elegijus Bukaitis, ne vieną nustebinęs veržliais sukiniais ir šuoliais variacijoje iš Vasilijaus Solovjovo-Sedojaus baleto „Taras Bulba“. Juk tais laikais dvigubus „sodebaskus“ scenoje sukančiuosius galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Ir svarbiausia ne tai, kiek susuko, o kaip! Tokią energiją ne visada matydavai.
Po sėkmingo koncerto akademinėje scenoje grupė „leningradiečių“ (taip buvo pakrikštyta jauniausia Lietuvos šokėjų karta) išvyko į turą po Lietuvą – rengė koncertus ne tik didesniuose miestuose, bet ir miesteliuose, kur buvo bent mažiausi kultūros namai. Neabejoju, kad ne vienas tų koncertų žiūrovas pirmą kartą gyvenime matė ištraukas iš klasikinių baletų. Ir nė vienas, atkreipęs dėmesį į mažiausią šių koncertų dalyvį, nemanė, kad po kiek laiko šis taps persona, lemiančia žmonių likimus. Bet taip nutiko.
O viskas prasidėjo nuo to, kad 1962 m. baigęs mokslus Leningrade į Lietuvos baleto artistų gretas įsiliejo ir Bukaitis. Pirmieji epizodiniai vaidmenys, masiniai baleto šokiai negalėjo tenkinti hiperaktyvaus šokėjo, tad nieko nuostabaus, kad netrukus Bukaitis suburia nedidelę grupelę kordebaleto antros linijos šokėjų – Albiną Krivicką, Eduardą Marį, Vaclovą Leiliūną ir šių eilučių autorių, su kuriais pradeda statyti Manuelio María de Fallos vienaveiksmį baletą „Meilė burtininkė“. Kuo baigėsi šis pirmasis bandymas, negaliu pasakyti, nes buvau „atiduotas į rekrutus“ ir trejus metus izoliuotas nuo Terpsichorės įtakos. Tiesa, „Krantų“ redakcijos 2012 m. išleistoje knygoje „Liepsnojantis Maestro“ rašoma, kad „1963 – su tuometinio baleto naujos choreografijos krypties entuziastais pastatytas kompozitoriaus Manuelio de Fallos baletas „Meilė burtininkė“; peržiūra įvyko Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre“ (p. 82). Beje, kiek žinau, peržiūros neįtraukiamos į pastatytų kūrinių kartoteką. Taip atsitiko su Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“. Gal knygos sudarytojai siekė padidinti kūrybinio indėlio svorį?
Kad ir kaip ten buvo, Bukaitis nė nemanė takytis su esama situacija, tad netrukus jis kartu su buvusia bendraklase Prane Sargūnaite asistuoja baletmeisteriui Broniui Kelbauskui, statančiam Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kiek vėliau asistuoja Vytautui Grivickui, statančiam Aramo Chačaturiano baletą „Spartakas“. Neprognozuojama choreografijos meno sklaida, begalinis noras kuo daugiau nuveikti, pasakyti, parodyti, įrodyti, išjudinti tą rutinos Sizifo akmenį atveda Bukaitį į Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją.
Laikas bėga greitai, tad po kelerių metų pertraukos J. Basanavičiaus gatvėje vėl pasirodo Bukaitis, šį kartą rankose laikydamas diplomą, liudijantį, kad jis jau diplomuotas baletmeisteris-režisierius. Savo kaip baletmeisterio debiutui Bukaitis pasirenka Antano Rekašiaus baletą „Aistros“, kurį tiek laiko tarsi karštą bulvę vienas kitam mėtė Operos ir baleto teatras bei Kauno muzikinis teatras. Tad tik pasirodęs Bukaitis greitai išsprendė tą problemą, patenkindamas abi puses. Debiutanto darbą puikiai įvertino tiek teatro Meno tarybos nariai, tiek baleto kolektyvas, o vėliau ir žiūrovai. Baleto istorikas Helmutas Šabasevičius knygoje „Baletas LT. Originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX–XXI a. pradžioje“ („Krantų“ redakcija, 2022) cituoja Meno tarybos protokolą: „Aptarime kalbėjusieji pabrėžė Bukaičio muzikalumą, organizuotumą, konstatavo, kad palyginti šį spektaklį su mūsų esančiu repertuaru – tai didelis žingsnis pirmyn.“
Tad nieko nuostabaus, kad po tokio sėkmingo debiuto visi nekantraudami laukė to antro, dar didesnio žingsnio. Ilgai laukti nereikėjo, po dešimties mėnesių įvyko baleto spektaklio „Apmąstymai šokyje“ (pagal kompozitorių Sergejaus Prokofjevo, Fryderyko Chopino, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo Minkaus muziką) premjera. Spektaklio statytojai Georgijus Aleksidzė ir Bukaitis žiūrovams pateikė labai originalų, įtaigų ir jautrų reginį. Dabar sunku pasakyti, kurio statytojo indėlis į šią choreografinę miniatiūrą buvo didesnis, pagaliau tai ir nesvarbu, juk Lietuvos baleto fondus papildė originalus, laikmetį atitinkantis kūrinys.
Todėl trečiasis Bukaičio žingsnis buvo netikėtas. Pasirinkęs Čaikovskio baletą „Spragtukas“ choreografas tarsi perėjo į kitą lygmenį. Netikėta buvo tai, kad jaunas, veržlus, hiperaktyvus kūrėjas nuėjo lengviausiu keliu – „tobulinti“ savo pirmtakų darbus. Gal tas kelias ir lėmė, kad Bukaitis laikui bėgant tapo lyg ir visa ko griovėju. Juk jis visą likusį kūrybinį gyvenimą siejo su pažadu rašyti knygą „Main kampf und cvai“. Ilgiau pasvarsčius galima tik spėlioti, kiek čia buvo vaikiško žaidimo, kiek nukrypimo, noro šokiruoti visus savo elgesiu ar kalbomis. Ir išsiskirti iš pilkos masės tų, kurie tyliai dirba savo darbą.
Iš pradžių maniau perkandęs tokio elgesio priežastis, tačiau klydau. Mes neblogai pažinojome vienas kitą, juk nuo pirmųjų žingsnių 1959 m. liepą iki Elegijaus išėjimo į kitas erdves buvome ir draugai, ir konfliktuodavome, pasišaipydavome vienas iš kito, bet niekada nesupratau, kodėl Elegijus, turėdamas tokį kūrybinį potencialą, užsiima tokiais, mano galva, niekais. Atsakymas būdavo vienas: „Nei tau, nei man nereikia tavo supratimo. Aš tiesiog esu toks.“ Prisimenu, ir ne aš vienas, Bukaičio atsakymą Kultūros ministerijos atstovui per „Spragtuko“ peržiūrą. Atstovo paklaustas, kam skirtas šis pastatymas, Elegijus tada dar rusiškai atsakė: „Daugmaž išprususiems tėvams ir išsivysčiusiems vaikams.“ Kai Elegijus manęs pasiteiravo, ką manau apie pasirodžiusią knygą „Liepsnojantis Maestro“, atsakiau, kad jis panašesnis į kinų gamybos petardą: niekada nežinai, ar ji sprogs rankoje, nutraukdama pirštus, ar taip nušvies dangų, kad visi aiktelės. Jis mano atsakymą interpretavo savaip: „Nekaišios pirštų, kur nereikia, o kas čia blogo, kad nušvis dangus?“
Kad ir ką kalbėtume, ką rašytume, Elegijus Bukaitis – unikali asmenybė, dažnai prieštaravusi savo įsitikinimams ir veiksmams. Viename savo straipsnių („Respublika“, 1994 11 15) „Pasigedau lietuviškų gulbių“ rašė: „Šiame rašinyje būtų nepadoru vėl iš naujo kalbėti apie Vilniaus baleto [M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus – Ž. D.] absolventų paruošimą profesionaliam darbui akademiniame balete <...>.“ Ar tais laikais, kai Bukaitis buvo to skyriaus pedagogas, absolventai buvo ruošiami geriau? Juk mūsų Baleto skyrius buvo įkurtas tik 1953 m., o mokykla, kurią baigė Bukaitis, savo amžių skaičiavo šimtmečiais, tačiau leidinyje „Liepsnojantis Maestro“ skelbiamos nuotraukos leidžia manyti, kad tos mokyklos absolventai nelabai skyrėsi nuo „čiurlioniukų“. Kas žino, jei baletmeisteris Bukaitis būtų likęs ištikimas baletui, gal mūsų baleto lygis būtų dar aukštesnis.
P. S. Tokį aš prisimenu Elegijų Bukaitį, baletmeisterį, unikalią, prieštaringai vertinamą asmenybę, su visais pliusais ir minusais. Ir turbūt nebūtina būti vaiku, kad pasakytum savo nuomonę apie karalių?
