Šokio dienoraščiai

Rugsėjo 21 d.

Emanuelio Gato „Kartotojai“ Kauno šokio teatre „Aura“

Trisdešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ savo programą pradėjo Izraelio choreografo Emanuelio Gato darbu „Kartotojai“. Šokio teatro „Aura“ būstinėje – kino teatro „Romuva“ salėje – parodytas spektaklis sudomino savita erdvine ir ritmine struktūra, kurioje „Auros“ šokėjai, apsirengę minimalistiniais Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės sukurtais kostiumais, tapo lygiaverčiais choreografo partneriais. Tikslios judesių reakcijos derėjo su plastiškomis paslankių kūnų bangomis, smulkios rankų pirštų trelės tarytum pratęsė fortepijono muzikos garsus. Reikšmingas spektaklio dėmuo – šviesa (jos dizaino autorius – pats choreografas); ji ne tik sukūrė estetinę ir jausminę dramaturgiją, bet ir savaip įrėmino veiksmą, suteikė jam aiškias ribas. Įtraukiančio kūrinio įtaigą trumpam sutrikdė riebus (choreografo?) šūksnis fotografui, prisiartinusiam prie pat scenos ir mėginusiam įamžinti „Kartotojų“ būsenas.

Rugsėjo 25 d.

Ansamblio „Lietuva“ spektaklis „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“

Tarp Vilniaus geto likvidavimo 80-mečiui paminėti skirtų renginių išsiskyrė ansamblio „Lietuva“ spektaklis „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“. Jievaro Jasinskio muziką įvaizdino Aušros Krasauskaitės režisūriniai ir choreografiniai sprendimai, kuriais, remiantis Tado Daujoto scenarijumi, konspektyviai perteikta žydų tautos istorija, negandos ir džiaugsmai. Scenografas Gintaras Makarevičius scenoje pastatė sieną, virš kurios įkurdintam orkestrui buvo diriguojama nuo mobilaus bokšto. Julijos Skuratovos kostiumai apibendrintais siluetais, santūriomis spalvomis leido artistams keliauti per tūkstantmetę istoriją, suskirstytą į penkiolika dalių – nuo „Atėjimo“ neatmenamais laikais iki „Naujos pradžios“. Jų choreografinė raiška nėra tolygi: vienos dalys iliustratyvesnės, kitos remiasi abstraktesne plastine raiška, tačiau iš esmės pavyko išvengti tiesmukumo ir sukurti paveikų reginį, kurio emocine kulminacija tapo Hatikva – Izraelio himnas, skambėjęs ne tik smuiko garsais bei iš įrašo, bet ir iš daugumos atsistojusių spektaklio žiūrovų lūpų bei širdžių.

Rugsėjo 28 d.

„Šimtametės baleto legendos“ Šokio teatre

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius surengė atminimo vakarą, skirtą baleto solistėms, pedagogėms Tamarai Sventickaitei (1922–2010), Genovaitei Sabaliauskaitei (1923–2020) ir Aliodijai Ruzgaitei (1923–2017). Jų pastangomis XX a. antroje pusėje Lietuvos baleto menas sutvirtėjo, įgavo savitų bruožų, jų kūryba džiugino žiūrovus Lietuvoje ir už jos ribų, kaip pedagogės jos mokė jaunesnes baleto artistų kartas, kai kurie jų mokiniai patys tapo pedagogais ir toliau ugdo būsimąsias Lietuvos baleto žvaigždes. Vakare dalyvavo M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogai Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Deimantė Karpušenkovienė, Giedrė Zaščižinskaitė, Petras Skirmantas, baleto istorikas Žilvinas Dautartas. Šilti jų prisiminimai bei archyviniai filmuoti fragmentai padėjo apčiuopti ir asmeninius, ir kūrybinius talentingų baleto artisčių bruožus, o vakarui pasibaigus germanistas Antanas Zamackas padovanojo M.K. Čiurlionio menų mokyklos bibliotekai knygos apie baletą „Kopelija“ egzempliorių su Sabaliauskaitės, Sventickaitės, Ruzgaitės, Jadvygos Jovaišaitės, Henriko Banio autografais.

Rugsėjo 29 d.

Akramo Khano šokio trupės „Maža tėvynė“ ir trupės „Sine Qua Non Art“ spektaklis „Ateitis priklauso protėviams“ tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“

Pernai šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“ žiūrovams suteikė unikalią progą susipažinti su Bangladeše gimusio ir Didžiojoje Britanijoje kuriančio choreografo Akramo Khano kūryba – pristatė spektaklį „Pergudraujant velnią“; šiais metais pažintis buvo pratęsta į programą įtraukiant dar vieną šio menininko darbą – 2015-aisiais sukurtą spektaklį „Maža tėvynė“. Į Kauną sugrįžo ne tik choreografo kūrybinė energija, bet ir kurį laiką „Auroje“ dirbęs šokėjas Jasperas Narvaezas, šiuo metu kuriantis „Akram Khan Company“. Spektaklis, skirtas vaikams nuo septynerių metų, pasekė animuotą choreografinę pasaką apie savo, kaip žmogaus ir menininko, tapatybės paieškas. Judesio partitūra, sudaryta derinant tradicinio Indijos šokio khatak ir šiuolaikinio šokio elementus, meistriškai integruota į vizualinę spektaklio sistemą, kurioje dinamiškas baltomis linijomis juodame fone piešiamas pasaulis pripildytas nuostabių augalų ir gyvūnų. Narvaezo kūnas ypač paslankus, judesiai prisodrinti charizmatiškos energijos, šokėjas kuria artistišką dialogą su savo animuotais partneriais bei scenografijos objektais – tai didele, tai milžiniška kėde, perteikiančia vaiką supančio pasaulio mastelių santykinumą.

Vėlų tos pačios dienos vakarą šokio trupė „Sine Qua Non Art“ iš Prancūzijos rekonstrukcijai uždarytoje Mykolo Žilinsko galerijoje pakvietė į spektaklį suaugusiesiems. „Ateitis priklauso protėviams“ – imersinio teatro pavyzdys, skatinantis mąstyti apie šiuolaikinio teatro, atlikėjo ir žiūrovo sąveikos ribas. Trys visiškai nuogi šokėjai įvairiaspalviais blizgučiais dekoruotais kūnais žiūrovus pasitiko sustingę natiurmortiškomis pozomis, išsidėstę skirtingose erdvės vietose. Individualios sulėtinto, meditatyvaus, introvertiško šokio trajektorijos per kiek daugiau nei valandos trukmės pasirodymą pynėsi viena su kita ir galiausiai susijungė į bendrą gyvąją skulptūrą, bet aprašyme išdėstyti kūrybiniai argumentai ir ekscentriška pasirodymo forma vidinio ryšio neužmezgė, jų siunčiami signalai pasiklydo aplink atlikėjus susispietusių ir paskui juos sekančių žiūrovų minioje.

Rugsėjo 30 d.

Raimondos Gudavičiūtės „ma(KITA)ma“ ir šokio trupės „Entity“ spektaklis „H H H“ tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“

Dar vienas sugrįžimas į Kauną ir į „Aurą“ – choreografės, šokėjos Raimondos Gudavičiūtės spektaklis „ma(KITA)ma“. „Auros“ išugdyta menininkė jau kurį laiką gyvena ir kuria Vokietijoje. Kaip ir „Mažoje tėvynėje“, čia gvildenamos kūrėjo ir žmogaus tapatybės temos, akivaizdžios kelių kultūrinių ir asmeninių kontekstų nulemtos kūrinio atsiradimo aplinkybės. Lietuviškas spektaklio pavadinimas neatspindi to, kas telpa angliškajame – „(M)other“, kuris, kaip ir pats spektaklis, išsivystė iš trumpametražio filmo „M(e)&M(other)“, pirmiausia skirto tarptautinei auditorijai. Anglų kalba jau seniai tapo beveik neatskiriama šiuolaikinio šokio komunikacijos dalimi. Grįžusi į jaunystės miestą, šokėja ne tik šoko, bet ir bendravo su savo partneriu ir sūnumi Eliasu Haunu – lietuviškai, dažnai kartodama dabartinėje kalboje išvešėjusį „OK“. Valandos trukmės veiksmas, parodytas su festivalio rubrika „Dovana Kaunui“, labiau priminė ne spektaklį, bet viešą pokalbį su savimi, kurio formaliąsias, estetines vertes nusvėrė šokėjos siekis užfiksuoti galimybę suderinti mamos ir menininkės vaidmenis.

Vakarinėje programoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre parodytas „Entity“ šokio trupės spektaklis „H H H“ (angliškų žodžių hand, heart, head pirmosios raidės) – pati įdomiausia šio festivalio patirtis. Choreografo Thibaut Eifermano spektaklis, sukurtas kartu su atlikėjais, sudomino ir teminiu, ir vaizdiniu, ir choreografiniu, ir asociatyviniu lygmenimis. Trumpu spektaklio pristatymu nesistengta verbalizuoti jo prasmių, aiškinti sukūrimo motyvų, nurodinėti, ką žiūrovai turėtų jausti ar suprasti jį stebėdami. Šiame spektaklyje buvo justi jo struktūrą nulemiantis tvirtas vidinis karkasas (dramaturgė Agathe Vidal), padėjęs sukurti dinamišką reginį, kuriame harmoningai dera tai, kas numatyta sukurti, ir tai, kas intuityviai kuriama šią akimirką, kas dėl paradoksalių kontrastų, gebant pasitelkti (ne vien demonstruoti) aukštą techninę šokio atlikimo kokybę, leidžia patirti retai kada šiuolaikinėje kultūroje beaplankantį nuostabos jausmą. (Beje, spektaklyje kartu su Bastienu Charmette’u ir Thibaut Eifermanu šoka ir Chiara Corbetta, porą metų dirbusi „Auroje“.)

Spalio 1 d.

Šokio trupės „Sine Qua Non Art“ ir šokio teatro „Aura“ spektaklis „Iš giedro dangaus“ tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“

Priešpaskutinis trisdešimt trečiojo „Auros“ festivalio kūrinys pakvietė į Moksleivių techninės kūrybos centrą. Visai netoli Kauno „Akropolio“ esančios patalpos nuteikė slogiai – galbūt todėl, kad prieš tai dar teko pasivaikščioti paminkliniame Kauno pašte įsikūrusios Kauno bienalės ekspozicijoje ir jubiliejinėje menininkų grupės „Angis“ parodoje, surengtoje buvusiame traukinio vagonų dažymo angare A. Juozapavičiaus prospekte. Apleistos erdvės tinka šiuolaikiniams projektams, sukuria papildomų estetinių įtampų, bet kartu liūdina nevalyvumu, kurio nesugebėjo įveikti daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų.

„Iš giedro dangaus“ – šokio trupės „Sine Qua Non Art“ ir šokio teatro „Aura“ bendras kūrinys, choreografinių patirčių koliažas, išdėliotas skirtingose patalpose ir rodomas į kelias grupes suskirstytiems žiūrovams. Skirtingi šokėjai, skirtingos istorijos, skirtingos jų pasakojimo strategijos – nuo provokatyvių performansų centro prieigose iki lėtai vandenį siurbiančių šokėjų natiurmortų, nuo įžūliai spindinčių auksinių medžiagų ir iš jų išsivyniojančio juodmedžio kūno kontrastų iki atsargiai prieblandoje mėginamų megzti ir neužsimezgančių kūrėjų ir žiūrovų ryšių.