Atostogos su šokiu

Birželio 27 d.

„Pasaulio sutvėrimas“

Tradicinis tampantis „LNOBT Open“ festivalis Valdovų rūmų kieme buvo atidarytas Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Likus kelioms valandoms iki spektaklio – įdomus pasivaikščiojimas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choro artiste ir gide Inga Bagaliūniene, prasidėjęs prie Vilniaus rotušės, kur 1809 m. Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos, talentingos dainininkės, Christine’s Gerhardi pastangomis oratoriją atliko to meto vilniečiai muzikantai. (Beje, Franko statomose operose buvo naudojami baleto intarpai – Niccolò Antonio Zingarelli „Romeo ir Džuljetoje“ juos statė baletmeisteris Dziwoni.)

Naująjį „Pasaulio sutvėrimą“ statė Vilniuje jau pažįstami italų menininkai – režisierius Fabio Ceresa bei choreografas, šiuolaikinio šokio trupės „Fattoria Vittadini“ vadovas Mattia Agatiello, padėjęs sukurti dinamišką reginį ir judesiais, ir šokėjų kompozicijomis, asociatyviai iliustruojančiomis pasaulio sukūrimo istoriją ir patį kūrimo motyvą, pasitelkiant žinomų meno kūrinių citatas, dailės, muzikos, šokio meną reiškiančius atributus.

Liepos 1 d.

Baleto koncertas

Iš dabarties į praeitį – tokia tikriausiai buvo šio baleto koncerto idėja, nes pirmoje dalyje buvo pristatyti šiuolaikinės choreografijos kūriniai, antroje – Šešėlių paveikslas iš Marijaus Petipa šedevro „Bajaderė“. Prasidėjęs įdomaus, originalaus, bet jau neberodomo spektaklio – kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir choreografo Itziko Galili šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ – scena, koncertas priminė ir neseniai LNOBT repertuare atsiradusius nesiužetinio šokio spektaklius – Wayne’o McGregoro „Infra“ bei Iváno Pérezo „Flesh“. Iš svečių pasirodymų (dalyvavo Latvijos nacionalinio baleto solistai Elza Leimanė ir Kristapas Jaunžeikaris, ukrainietis baleto artistas Denysas Cherevychko iš Vienos valstybinio baleto trupės) labiausiai sudomino Berlyno valstybinio baleto trupės solistų meksikietės Elisos Carrillo Cabreros ir moldavo Alexeiaus Orlenco duetai. Bene pirmą kartą Lietuvoje gyvai buvo galima pamatyti garsaus ispanų choreografo Nacho Duato kūrinį. Tai buvo „Duetas-Violončelė“, išradingai ir išraiškingai interpretuojantis kūrėjo ir instrumento, taip pat – choreografo ir atlikėjo temą. Antrasis šių šokėjų parodytas kūrinys – prancūzų choreografo Angelino Preljocajo spektaklio „Parkas“ fragmentas. Šis spektaklis pagal Wolfgango Amadeus Mozarto muziką buvo pastatytas 1994 m. Paryžiaus operos baleto trupei, dabar įtrauktas į LNOBT naujojo sezono repertuarą: jo premjera planuojama 2024 m. birželio 15 dieną.

„Bajaderės“ Šešėlių paveiksle nuostabiai šoko LNOBT kordebaleto artistės, puikiai pasirodė solistai – Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius, variacijų atlikėjos Karolina Matačinaitė, Julija Šumacherytė ir Emilija Šumacherytė. Tai buvo, ko gero, atsisveikinimas su šiuo spektakliu, nes LNOBT naujojo sezono repertuare jo nebelieka. Koncerte atsisveikinome ir su baleto trupės solistais Edvinu Jakoniu ir Zsoltu Venceliu Kovácsu, kurie nuo šio rudens dirbs kitų šalių baleto trupėse.

Liepos 16 d.

Diplomas su pagyrimu

Ypatingas įvykis Lietuvos baleto istorijoje: šokio pasaulyje garsėjančios Karališkosios baleto mokyklos (The Royal Ballet School) Londone diplomą su geriausios 2023 m. laidos absolventės titulu gavo Milda Luckutė. Nuo 2009 m. – Eglės Špokaitės baleto mokyklos, nuo 2017 m. – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė (mokytoja Deimantė Karpušenkovienė) 2020-aisiais į Londoną išvyko būdama jau beveik subrendusi artistė (ausyse tebeaidi jai skirti „brava“ po Baleto skyriaus koncerte atlikto Grand Pas iš baleto „Pachita“). Baigiamieji Karališkosios baleto mokyklos koncertai vyko Linbury Theatre (birželio 20, 21 d.), Opera Holland Park (liepos 5, 6, 8 d.) ir Karališkajame operos teatre (liepos 16 d.), Luckutė šoko Driadžių valdovę „Don Kichoto“ Sapno paveiksle, ištraukas iš Jiří Kyliáno baleto „Sechs Tänze“ („Šeši šokiai“) bei Christopherio Wheeldono baleto „Within the Golden Hour“ („Auksinėje valandoje“). Baigiant Karališkąją baleto mokyklą jai teko parengti ir rašto darbą, kurio tema – „Aukštaūgių šokėjų vaidmens baleto istorijoje ir ūgio fizinio bei psichologinio poveikio lavinant ir atliekant šokio judesius tyrimas“; darbas įvertintas laipsniu, atitinkančiu universiteto suteikiamą bakalauro kvalifikaciją, o visas studijų Londone laikotarpis – reikšmingais kapitono Johno Mooro bei anglų baleto legendos damos Ninette de Valois apdovanojimais. Nuo šių metų rudens Mildos Luckutės šokiu gėrėsis garsiosios Dresdeno Semperoper baleto trupės gerbėjai.

Rugpjūčio 3 d.

Šokio spektaklis „Jaunystė“

Vasaros viduryje per Lietuvą nusirito naujausio Anželikos Cholinos šokio teatro A|CH spektaklio „Jaunystė“ premjerų banga. Palangos koncertų salėje parodyta „Jaunystė, arba Scenarijai, pagal kuriuos gyvena žmonės“ patikslino ir pavadinimą, ir paantraštę – tai koliažinis pasakojimas apie tėvų ir vaikų santykius, grąžinantis į choreografės dėmesio lauką skaidresnes temas, nutolinantis nuo pastaraisiais metais jos kūryboje skambėjusių tragiškų likimų, kuriuos choreografė rado klasikiniuose literatūros kūriniuose – „Anoje Kareninoje“, „Idiote“, „Dezdemonoje“. „Jaunystė“ priminė ir pačios choreografės pirmuosius kūrybinius žingsnius praėjusio tūkstantmečio paskutiniais metais, darbą su Baleto mokyklos auklėtiniais, spektaklius „Improvizacija majore“, „Pamišusių merginų šokiai“, „Meilė“.

„Jaunystės“ mikroistorijas stebi fone sėdintys trys didžiuliai meškinai – iliustratyvus vaikystės simbolis (scenografas Marijus Jacovskis). Vaikai spektaklyje pateikiami kaip suaugusiųjų žaisliukai, angeliukai, taip pat – fiziškai ir emociškai bręstančios asmenybės. Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje, teatrališkoje, pasakojančioje Cholinos kūrybinėje strategijoje. Iš penkių šeimų įsiminė Aurimo Tiškevičiaus – vienišo tėčio – scenos, skleidžiančios ir bravūrą („stepavimas“ ant stalo), ir vienatvę, ir jautrų rūpinimąsi savo dviem vaikais. Vaikus „Jaunystėje“ šoko atrankos būdu atrinkti jaunuoliai iš įvairių Lietuvos šokio ir teatro mokyklų.

Rugpjūčio 4 d.

Istorijų opera „Klaipėda“

Uostamiesčio Senasis elingas vėl tapo monumentalių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamo festivalio kūrinių vieta. Istorijų opera „Klaipėda“ skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. Spektaklyje, kurį sukūrė kompozitoriai Loreta Narvilaitė (I veiksmą), Vladimiras Konstantinovas (II veiksmą bei prologą ir epilogą), Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas (III veiksmą), veikia visas būrys labai konkrečių istorinių asmenybių, tačiau libreto autorius Arvydas Juozaitis bei režisierius Gytis Padegimas, romantizuodami istoriją, papildė ją išgalvotais moteriškais personažais. Tarp jų – ir Taravos Anikės skulptūra, atgaivinta choreografės Aušros Krasauskaitės ir įkūnyta Julijos Kovalenko. Choreografinis aspektas suteikė spektakliui daugiau veiksminės dramaturgijos, praturtino kiek iliustratyvią jo tėkmę labiau apibendrintomis, sąlyginėmis plastinėmis scenomis, iš kurių įsiminė prancūzų karių epizodas.

Rugpjūčio 10 d.

„Garšva“

Populiariame Klaipėdos jaunimo bare „Herkus Kantas“ įvyko šokėjo ir choreografo Taurūno Baužo nespalvoto šokio filmo „Garšva“ (operatorius ir montuotojas Sergejus Bezuglovas, kompozitorius Jonas Raudonius) premjera. Prieš peržiūrą gausiai susirinkę žiūrovai stebėjo choreografinį performansą, kurį atliko pagrindinio ir vienintelio filmo vaidmens atlikėjas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistas ukrainietis Mykhailo Mordasovas. Filmas remiasi Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinio herojaus išgyvenimais, pateikia juos nespalvotai, tačiau dar labiau sutirštintai. Choreografas ir šokėjas judesiais pabrėžia kraštutines, apibendrintas literatūrinio personažo emocines ir psichines būsenas, dar labiau išryškėjančias nejaukių apleistų pastatų bei erdvių fone. Fizinė ir dvasinė įtampa akivaizdi buvo ir performanse, skatinusiame galvoti apie Škėmos, Garšvos ir Mordasovo, emigrantų, dėl karo palikusių tėvynę, atsidūrusių svetimoje šalyje ir svetimame kultūriniame kontekste, savijautos paraleles. Tik kokį estetinį (o ne iliustracinį) vaidmenį atlieka beveik nuo pat pradžių šokėjo pirštuose smilkstanti cigaretė?

Rugpjūčio 11 d.

„Carmina Burana“

Klaipėdos elinge parodytas dar vienas monumentalus, išraiškingas kūrinys – videografinis spektaklis „Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą. Scenografės Sigitos Šimkūnaitės iš ekranų ir laiptų sukonstruota erdvė, šiuolaikybę interpretuojantys raiškių siluetų ir ryškių spalvų Sandros Straukaitės kostiumai, įspūdingos animuotos Martyno Norvaišo projekcijos. Stebint spektaklį sukosi mintys apie šiame režisieriaus Daliaus Abario sprendime galbūt neišnaudotas choreografines formas (dalyvavo ne tik Klaipėdos VMT bei Kauno valstybinis chorai, bet ir baleto trupė) ir fantazijos apie vertikaliojo šokio, kuriuo garsėja Klaipėda, elementų įtraukimą į šį efektingą ir paveikų Gesamtkunstwerk.

Rugpjūčio 14 d.

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis maloniai sutiko parodyti Palangoje, Kunigiškėse, įsikūrusį Menų edukacijos centrą, kuriame vasarą ir poilsiauti, ir profesiškai tobulėti turi galimybę Dailės, Muzikos ir Baleto skyrių mokiniai. Nuostabu matyti puikiai įrengtas poilsiui ir darbui skirtas patalpas, didelį įspūdį padarė įdomiai suprojektuota koncertams skirta erdvė, kurioje gali būti paklota ir baletui tinkama danga. Atidarius didžiules stiklines duris, salėje vykstančius pasirodymus gali stebėti amfiteatrinėje terasoje įsitaisę žiūrovai.

Rugpjūčio 19 d.

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogas, buvęs Lietuvos baleto primarijus Petras Skirmantas savo feisbuko paskyroje pasidalino Nacionalinio Anglijos baleto 2023–2024 m. sezono naujienomis. Būsimojo sezono repertuaras pavydėtinas: choreografų George’o Balanchine’o („Tema ir variacijos“ pagal Piotro Čaikovskio muziką), Andreos Miller (Igorio Stravinskio „Vedybos“) ir Davido Dawsono („Keturios paskutinės dainos“ pagal Richardo Strausso muziką) kūrinių programa „Our voices“ („Mūsų balsai“), Johano Ingerio „Carmen“, taip pat du Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ choreografiniai variantai: šiuolaikinę versiją sukūrė garsus choreografas Akramas Khanas, klasikinę – Mary Skeaping. Taip pat bus rodomi Čaikovskio baletai – „Gulbių ežeras“ su 60 gulbių, kurį apvalioje Karališkojoje Alberto salėje pastatė Derekas Deane’as, ir Wayne’o Eaglingo „Spragtukas“. Šiame spektaklyje gruodžio 16, 19 ir 21 dienomis pagrindinį vaidmenį atliks Edvinas Jakonis; jis šoks kartu su kijeviete Katja Khaniukova, kuri, baigusi Kijevo choreografijos institutą, Anglijos nacionalinio baleto trupėje šoka nuo 2014 m., o 2019-aisiais tapo pirmąja soliste. Skirmanto mokinys Jakonis pratęsia Lietuvoje išugdytų baleto artistų, išplaukusių į konkurencingus tarptautinius vandenis, sąrašą, kurį dar 2000 m. pradėjo Rūta Jezerskytė. Nors baigę kitų šalių mokyklas, Jurgita Dronina, Jakonis, jaunoji Luckutė visų pirma yra mūsų baleto mokyklos atstovai, kuriuos, gerai parengtus, metus ar kitus bepigu buvo mokyti žinomų Europoje baleto mokyklų pedagogams.

Rugpjūčio 19 d.

„Sakmė apie dovanotą širdį“

Jau pernai sukurtą muzikinę dramą, skirtą karaimų atvykimo į Lietuvą 625-osioms metinėms, Trakų salos pilies kieme pakartotinai pristatė Lietuvos karaimų kultūros bendrija ir ansamblis „Lietuva“. Ne vieną didelės apimties kūrinį atvirose erdvėse pastatęs režisierius Dalius Abaris dirbo su scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, choreografėmis Aušra Krasauskaite ir Agnija Šeiko. Abipus kiemo vartų įrengtose keliaaukštėse konstrukcijose įsitaisę muzikantai ir dainininkai neretai buvo pridengiami skyduose projektuojamų vaizdų (vaizdo grafikos autoriai Lukas Miceika ir Vaclovas Nevčesauskas), kuriuose, skambant įrašui, buvo rodomos istorines ir išgalvotas asmenybes įkūnijusių aktorių nespalvotos nuotraukos, tad spektaklio veiksminė dramaturgija buvo patikėta šokėjams. Virš pakylų įrengtos veidrodinės sienos, kuriose atsispindėjo šokėjai, kūrė masiškumo įspūdį, jų judesiai perteikė lyriškas lietuviškas ir temperamentingas karaimiškas melodijas. Pakylos su kiemo grindiniu buvo sujungtos įstrižomis plokštumomis, jomis šokėjai pasitelkę virves leidosi žemyn ar kopė aukštyn. Gaila, bet šį įdomų ir perspektyvų sprendimą iki galo matyti ir suvokti galėjo tik pirmose eilėse įsitaisę žiūrovai, tad dažnai žvilgsnis kilo į viršų ir sustodavo ties ypač išraiškingais, dinamiškais, choreografiškais perkusininko Dominyko Giedriaus Griciaus judesiais.

Kita vertus, ne tik Trakuose, bet ir kitur – Vilniuje, Klaipėdoje – šią vasarą (kaip, beje, ir daugelį kartų anksčiau) atvirame ore matytuose spektakliuose organizatorių rūpinimosi visavertišku spektaklio suvokimu, kuris įmanomas tik įrengiant viena virš kitos kylančias žiūrovų eiles, pritrūko. Laimė, liko pernai Trakuose rodytos „Sakmės“ įrašas LRT mediatekoje – jis kur kas geriau atskleidžia kūrėjų sumanymus.