Antrieji talkininkai

Tęsdami prisiminimus apie kitų šalių choreografijos mokyklų auklėtinius mūsų scenoje, grįžkime į praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį. Operos ir baleto teatro scenoje karaliauja dvi primabalerinos – tuometinio Leningrado Agripinos Vaganovos choreografijos mokyklos absolventė Leokadija Aškelovičiūtė ir Minsko choreografijos mokyklos auklėtinė Svetlana Masaniova. Slavai turi patarlę „Dievas mėgsta trejybę“, tad nieko nuostabaus, kad 1975 m. Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro scenoje pasirodė Maskvos choreografijos mokyklos absolventė Neli Beredina. Šios trijų užsienio choreografijos mokyklų auklėtinės žiūrovams suteikė galimybę pamatyti ne tik profesionalumą, savitą atlikimo manierą, būdingą atstovaujamai mokyklai, bet ir tai, ką ne visos atlikėjos (beje, ir atlikėjai) nori pripažinti – amplua. Juk nori to ar nenori, net tą pačią choreografijos mokyklą baigę šokėjai skiriasi temperamentu, vidiniu pasauliu, pagaliau požiūriu į aplinką, savo vietą toje aplinkoje. Tie skirtumai ypač išryškėja klasikiniame repertuare. Net tų pačių autorių (kompozitorių ir statytojų) sukurti šedevrai skiriasi: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ skiriasi nuo jo „Miegančiosios gražuolės“ ar „Spragtuko“, Adolphe’o Adamo „Žizel“ skiriasi nuo „Korsaro“, o Ludwigo Minkaus „Bajaderė“ – nuo „Don Kichoto“ ir t.t. Natūralu, kad vieni vaidmenys tai pačiai atlikėjai ar atlikėjui yra artimesni ir todėl labiau pavyksta, kiti tik papildo sukurtų vaidmenų sąrašą.

Kadaise apie Aškelovičiūtės Aurorą rašiau: „Daug mačiau Aurorų, bet tokios neteko. (...) Visko buvo tiek, kiek reikia atskleisti pasakiškos princesės vidiniam pasauliui. Šiuo atveju nuostabiai gražiai sutapo balerinos psichofiziniai duomenys su išoriniu kuriamo vaidmens piešiniu.“ Ir dabar esu įsitikinęs, kad geresnės Auroros mūsų scenoje nebuvo. Jei reikėtų parinkti vaidmenį balerinos vizitinei kortelei, be abejo, tai būtų Aurora.

Manau, kad kiekviena mūsų to meto primabalerina turi tokias „vizitines korteles“ su labiausiai pavykusiais vaidmenimis. Masaniovos toks vaidmuo – Ana Karenina Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“. Baleto kritikė Livija Gulbinaitė savo knygoje „Akimirkos vaikai“ rašė: „Svetlana Masaniova – Karenina buvo savotiškas balerinos idealas: juodi, aukštyn sukelti plaukai, smulkus, tapybiškas veidas, didelės, gilios akys. Graži rankų ir paties kūno linija. Joje pulsavo grakštus, amžinas moteriškumas, toks, kokį galima turėti balete.“  

O kokį personažą įrašyti jauniausios iš trijų primabalerinų – Beredinos – „vizitinėje kortelėje“? Jų tikrai nemažai. Kaip, beje, ir jos kolegių kūrybinėse biografijose. Pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose ir šiuolaikiniuose spektakliuose, tuo metu statytuose Operos ir baleto teatre. Tada teatruose (ne tik Lietuvos ar Sovietų Sąjungos) vadovautasi nerašyta taisykle – statant naują spektaklį pagrindinius vaidmenis skirti laikantis hierarchijos taisyklių. Jei neklystu, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus atlikėjas neturėjo teisės atsisakyti skiriamo vaidmens. Gal todėl tik Galina Ulanova niekada nešoko Kitri „Don Kichote“, o Maja Pliseckaja – Žizel. Tiesa, ir vienas ryškiausių praėjusio amžiaus antrosios pusės mūsų baleto artistų Jonas Katakinas atsisakė Vronskio vaidmens ir pasirinko Karenino personažą. Deja, ne visi galėjo sau leisti žengti tokį žingsnį.

Pasvėręs visus už ir prieš, į Beredinos „vizitinę kortelę“ įrašau Viktoro Gzovskio „Didįjį klasikinį pas de deux“ (muzika Danielio Aubero). Tai choreografinė klasikinio baleto miniatiūra, papuošianti bet kokį net ir valstybinės reikšmės renginį, tarsi perkelianti visus į tikrąjį Olimpą. Šioje miniatiūroje Beredina atskleidė visą savo kūrybinį potencialą, maksimaliai išnaudojo tai, kuo ją taip dosniai apdovanojo gamta: puikius fizinius duomenis, artistiškumą, savo vertės suvokimą ir elegantišką jo demonstravimą. Tad nieko nuostabaus, kad 1845 m. Jules’io Perrot pastatytoje miniatūroje „Pas de Quatre“ pagal Cesare’s Pugni muziką po vos ne pusantro šimto metų Beredina šoko Marie Taglioni, ryškiausią XIX a. baleto žvaigždę, puikiai perteikdama ne tik kūrinio stilių, bet ir karališką Taglioni išskirtinumą.  

1959 m. iš Agripinos Vaganovos choreografijos mokyklos grįžus Lietuvos „desantui“, baleto trupė sulaukė didžiausio „deficito“ – net šešių vyrų. Iš jų net keturi – Antanas Beliukevičius, Raimondas Minderis, Viačeslavas Nikulajevas ir Vytautas Sinkevičius – galėjo iškart pretenduoti į solinius ar net pagrindinius vaidmenis. Laikui bėgant dauguma pateisino su jais sietas viltis.

Nieko nuostabaus, kad ir jie buvo skirtingi, nors ir mokėsi pas tuos pačius pedagogus. Beliukevičius iš jų buvo geriausiai techniškai pasiruošęs (Batyrius Farido Jarulino balete „Šuralė“, Bazilis „Don Kichote“, Mėlynasis paukštis „Miegančiojoje gražuolėje“ ir kt.), nors kartais jam trukdydavo pernelyg didelis reiklumas sau, noras kuo geriau atlikti tą ar kitą judesį. Minderis buvo labiau demicharakterinis šokėjas, puikiai atliekantis charakterinius personažus, tačiau klasikiniame šokyje ne visada sugebėdavęs profesionaliai įveikti choreografinio teksto reikalavimus, nors jo sukurtų vaidmenų sąrašas tikrai stulbinantis. Tai Spartakas Aramo Chačaturiano to paties pavadinimo balete, pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose baletuose, Marius Juliaus Juzeliūno balete „Ant marių kranto“, princai Dezirė „Miegančiojoje gražuolėje“, Zigfridas „Gulbių ežere“ ir kiti. Nikulajevas iš kitų išsiskyrė neįtikėtinai aukštu šuoliu (Rožė balete „Kvietimas šokiui“ pagal Carlo Maria von Weberio muziką), tarp kitų jo vaidmenų paminėtini Paolo vienaveiksmiame Piotro Čaikovskio balete „Frančeska da Rimini“, Mėlynasis paukštis „Miegančiojoje gražuolėje“, Grenguaras Pugni „Paryžiaus katedroje“.

Kartu su Masaniova į Vilnių atvyko ir jos bendraklasis bei vyras Borisas Martinkevičius. Nors buvo priimtas kaip solistas, stebino savo kuklumu. Tai buvo mažakalbis, uždarokas, nuolat pasinėręs į darbą, niekad nekeliantis balso, neeilinių gabumų (nepakankamai išnaudotų) baleto artistas, nors ir šokęs Zigfridą „Gulbių ežere“, Grenguarą „Paryžiaus katedroje“, Sančą Pansą „Don Kichote“, įvairius pas de trois, viską, ko reikėdavo teatrui. 

Manau, kad prie šios temos dar grįšime. Juk tų talkininkų tikrai buvo nemažai. Vieni ryškūs, palikę žymę mūsų balete, kiti kuklūs, nekrintantys į akis, tačiau įnešę savo indėlį, dar kiti – tik pasinaudoję mūsų scena kaip placdarmu.