Baletas tarp keturių sienų

Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.

 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistai ir artistai, kaip ir kolegos visame pasaulyje, viltingai laukia šio sunkmečio pabaigos, savo fizinę formą ir kūrybinę dvasią palaikydami nuotoliniu būdu – būdami atskirai ir tuo pat metu kartu, stengdamiesi išsaugoti trupės jausmą. Tam padeda jau nuo pirmųjų baleto studijų metų išugdyta ir vėliau ugdoma disciplina, savo profesijos unikalumo suvokimas, įsisąmoninta būtinybė nedaryti jokių nuolaidų sau, kad kas vakarą scenoje galėtų išsipildyti mažos ir didelės jų pačių ir žiūrovų svajonės.

 

LNOBT baleto trupės pedagogas Maximas Clefosas – vienas tų, kurie padeda kurti tą trupės bendrumo jausmą. 1996–2002 m. mokęsis Moldovos nacionalinėje baleto kolegijoje Kišiniove, porą metų studijavęs Universaliojoje baleto akademijoje Vašingtone, profesinę karjerą pradėjo 2005-aisiais Peterio Schaufusso baleto trupėje Danijoje, vėliau šoko Ciuriche, Victoro Ullate’s baleto trupėje Madride, 2009–2014 m. – Portugalijos nacionalinio baleto trupėje, kur sukūrė Alberto („Žizel“), Romeo („Romeo ir Džuljeta“), Princo („Pelenė“), Princo Dezyrės („Miegančioji gražuolė“), Zygfrydo („Gulbių ežeras“) ir daugelį kitų vaidmenų, o 2014–2015 m. dirbo Tulūzoje, trupėje „Ballet du Capitole“.

 

Kaip pedagogas darbą pradėjęs 2015-aisiais trupėje „Ballet Des Moines“ (Ajova, JAV), jis dėstė Portugalijoje, Moldovoje, Bosnijoje, Kirgizijoje, Saudo Arabijoje, o 2017 m. tapo reziduojančiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baletmeisteriu, dirbo kartu su choreografais Manueliu Legris („Korsaras“) ir Krzysztofu Pastoru („Stebuklingas mandarinas“), repetavo su baleto solistais, rengiančiais pagrindinius vaidmenis baleto repertuaro spektakliuose. Vienas naujausių jo darbų (kartu su Anastasija Čumakova) – pagalba baleto solistams Jonui Lauciui ir Olesiai Šaitanovai, rengiantiems pagrindinius vaidmenis balete „Žizel“, kurio premjera Ukrainos nacionaliniame Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatre Kijeve įvyko vasario 16 dieną.

 

Karantinas Maximą Clefosą užklupo Varšuvoje, tačiau ir būdamas kitoje šalyje jis kasdien 12 valandą sukviečia LNOBT artistus į nuotolinę klasikinio baleto pamoką.

 

Po bendros pamokos kiekvienas šokėjas lieka tarp keturių sienų – scenoje, kurioje nėra nei pagrindinių solistų, nei korifėjų, nei kordebaleto, tik baleto artistas, kiekvienas savaip įprasminantis šį izoliacijos laiką. Laukiant, kol vėl prasiskleis teatro uždanga, dauguma LNOBT baleto trupės narių maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų. Kokia dabar yra baleto artisto kasdienybė? Kaip palaikoma fizinė forma ir kūrybinė dvasia? Gal priverstinai stabtelėjus buvo proga atrasti ką nors naujo baleto pasaulyje – pamatyti spektaklio įrašą ar tiesioginę transliaciją? Perskaityti su baletu susijusią knygą?

 

* * *

 

Baleto solistė Nailia Adigamova

Kai priverstinai turėjome sustabdyti savo darbą, nuvažiavau aplankyti tėvų, dukterėčių. Suprantama, kad mūsų kūnai pratę prie kasdienio fizinio krūvio, kad reikia palaikyti tonusą, atsipalaiduoti negalima, taigi, kaip ir dauguma mūsų, dirbau namie, mankštinausi. Šiuo metu galima rasti daug nuotolinių pamokų, o nuo praėjusios savaitės ir mes dirbam su kolektyvu per pamokas, kurias veda trupės pedagogas Maximas Clefosas. Išties namų sąlygomis dirbti sunkoka, ypač kai neturi namie baletinio kampelio – lazdos, veidrodžio, linoleumo... Bet juk sakoma: tai, kas nesužlugdo – užgrūdina. Taip pat šią savaitę mūsų kineziterapeutė Marija pradėjo vesti nuotolines mankštas, ir tai labai džiugina.

 

Šiuo laikotarpiu nori nenori atsiranda daugiau laisvo laiko, jis daugiausia skiriamas namų tvarkymui, knygų skaitymui, maisto ruošimui. Skaitau romanus, motyvacines knygas. Pradėjau tapyti... Mintis kilo spontaniškai, nuėjau į parduotuvę, nusipirkau, ko reikėjo, grįžusi namo įsijungiau jutubą ir susiradau pamokas pradedantiesiems. Orams atšilus, jei bus galima būti lauke, važinėsiu paspirtuku...

 

Baleto artistė Saulė Auglytė

Kiek save pamenu, visada buvau pelėda – jei tik yra galimybė, galiu miegoti iki 12 valandos, tačiau teatre darbas prasideda nuo dešimtos, tad jei noriu, kad diena būtų produktyvi, turiu keltis bent jau septintą ryto, o tobuliausia būtų penktą, nes mėgstu ilgą ryto rutiną prieš prasidedant darbui. Jau prieš porą mėnesių mąsčiau apie savo vidinio laikrodžio perorientavimą be žadintuvo – įprasti kiekvieną dieną pabusti penktą valandą, tačiau kai dirbi, kai vyksta vakarinės repeticijos ir ypač rytiniai spektakliai, tai padaryti be žadintuvo šiek tiek sudėtingiau. Tad karantino laikotarpiu naudojuosi proga ir bandau persiorientuoti į ryto žmogų. Bandau įprasti kiekvieną rytą pasitikti saulę, pabūti su ja tyloje nieko nemąstant ir neplanuojant, vėliau ją stebėdama leidžiu sau įsigilinti į savo mintis, emocijas ir norus. Tada padarau Wimo Hofo kvėpavimo treniruotę, pasivaikštau – jei aplink nematyti žmonių. Grįžusi namo įpilu vandens į puodą, palieku virti ir einu į ledinį dušą, išlipusi pasiruošiu arbatos ar kavos, atsidarau langus, atsisėdu ant palangės ir pasimėgaudama išgeriu savo gėrimą, kartkartėmis pasižymėdama tai, kas šauna į galvą.

 

Tada einu išjudinti viso kūno, „prasitampyti“, padaryti pratimų ant grindų. Dabar, kai turiu visą dieną sau, labai užsižaidžiu su lėtais pratimais, kiekvieno kaulelio išjudinimu ir kiekvieno raumens išmasažavimu, beveik kiekvieną rytą išrandu kažką nauja. Tada bandau atlikti klasikinio baleto pamoką, kiek leidžia namų sąlygos. Šiuo metu teatras organizuoja kasdienes nuotolines baleto pamokas, visi norintys artistai gali prisijungti ir dirbti per pamoką kartu, nepalikdami namų. Jaučiu, kad kol kas man labiau patinka dirbti savarankiškai, savo tempu, prisitaikant prie savo namų sąlygų, skiriant daugiau ar mažiau laiko tam, kam jauti, kad reikia. Taip pat mėgstu leisti sau „užsiimprovizuoti“ tarp klasikinių kombinacijų, kai esi viena pati su savimi ir negali žinoti, nei kas tiksliai vyksta dabar, nei kaip gyvenimas pasikeis artimiausiu metu. Labai gera pasinerti į dabarties ramybę ir kurti šokį joje. Manau, visų gyvenimo tempas dabar pasikeitęs, nebūtinai sulėtėjęs, gal tiesiog aprimęs ir įgavęs svorio. Taip pat ir mano – kai nebėra repeticijų, kasdienė pamoka gali išsitempti per visą dieną, atrandu įvairiausių būdų įterpti kūno stiprinimo ir plastikos lavinimą į kasdienius darbelius būnant namie.

 

Dienai įsibėgėjus mėgstu paskaityti, neseniai mama perdavė ir knygų apie baletą, tai kaip tik šiandien planuoju atsiversti. Kai neskaitau – rašau, tapau. Buvo dienų, kai, atrodė, sunku būti su savimi, tai susikūriau žygio maršrutą per miškus ir didžiąją dalį dienos tiesiog ėjau. Išnaudoju šį laiką daryti viskam, kam visada nebūdavo laiko arba vidinės ramybės. Kaimynas žadėjo paskolinti filosofijos vadovėlį, tai planuoju pasinerti į studijas. Klausausi daug muzikos ir atradau nemažai labai įdomių kūrinių. Noriu pasimokyti klasikinių baletų choreografijos, kad grįžus būtų lengviau, tačiau nespaudžiu savęs kažko padaryti, išmokti, sukurti – viskas ateina natūraliai. Vieną dieną galiu padaryti pamoką ir visą likusį laiką skirti bendravimui su išsiilgtais šeimos nariais ir draugais internetu bei filmams ir audiopamokoms, o kitą – pusę dienos šokti, bėgioti, kurti ir grįžusi žiūrėti baleto įrašus iki užmiegant. Tas įvairumas ir leidimas sau būti dabartyje – sekti natūraliai kylančius impulsus – labai padeda išlikti ramiai ir laimingai, nemąstyti per daug apie tai, kada viskas baigsis, ir išnaudoti šį laiką su džiaugsmu ir užsidegimu.

 

Baleto artistė Inga Augutytė

Kasdienybė rutiniška: maisto ruoša, tvarkymasis, rūpinimasis trijų dukrų užimtumu. Džiaugiuosi kiekviena minute, praleista su šeima, nes, žinia, per darbus to laiko mylimiausiems likdavo labai mažai. Pirmąją karantino savaitę daug vaikščiojom Verkių parke; kad neprarasčiau fizinės baleto formos, darau mankštą namie nuotoliniu būdu su mūsų teatro kineziterapeute Marija Endriukaityte. Seku feisbuko naujienas, kaip tik vakar išbandžiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos kineziterapeuto Algirdo Papicko sveikos nugaros treniruotę. Vėl atradau knygų skaitymo malonumą. Kai vaikai užmiega, su vyru žiūrim „Kino pavasario“ filmus.

 

Baleto artistė Urtė Bareišytė

Tokiai situacijai nutikus drasko dvejopas jausmas: kaip nuostabu, nereikia žadintuvo ir galiu ryte neskubėdama papusryčiauti arba vėl grįžusi į lovą su puodeliu kavos paskaityti knygą. Nors esu visiškas vyturys, vis tiek atsibundu anksti, tačiau tas neskubėjimo malonumas toks didelis... Kita vertus, juk nežinia, kas bus toliau, nežinia, kiek spektaklių, kurių taip laukiau, teks praleisti, kur dėti energiją, kurios nėra kur iškrauti, kaip užmigti naktį, kai visai dar nesinori miego, kiek turėsime laiko, grįžę į darbus, pasiruošti pirmajam spektakliui. Todėl bandau neprarasti nei sveikos nuovokos, nei ramybės, nei fizinės formos, o kad būtų linksmiau, su namiškiais mankštinamės kartu, einame pasivaikščioti į miškus, nepopuliarius, atokesnius parkus, vykstame į užmiestį padėti tėvams ar pasimėgauti pirties malonumais, galiausiai tvarkomės namuose – juk visada yra ilgai atidėliotų darbų. Tad pats laikas jų imtis ir nebeatidėlioti... Be viso to, namie yra viena mokyklinio amžiaus persona, tai nespėju skaityti, kiek laiškų ateina dėl artėjančio nuotolinio mokymo būdų, kiek visokių užduočių reikės atlikti kartu su dukra, kad ir ji neiškristų iš Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos darbotvarkės, – čia tai tikras iššūkis!

 

Nuostabu, kiek dabar artistų, pedagogų, kineziterapeutų, jogos, sporto trenerių dalijasi savo veikla, kokios kitokios jų pamokos, kokie visi pozityvūs ir uždegantys ir, aišku, koks didelis jų meistriškumas... Gali tik aikčioti, kaip fantastiškai dirba kojos, kiek išraiškos pėdose, žavi jų stabilumas... Net tada, kai nėra baleto salės sąlygų, į juos vienas malonumas žiūrėti.

 

Baleto artistas Victor Coffy

Kad palaikytume formą, drauge su mūsų brangiu mokytoju Maximu Clefosu kasdien darome klasikinio baleto pamoką. Savo svetainėse, miegamuosiuose, kartais ir virtuvėse stovime prie „lazdos“, kaip įmanydami stengiamės išsaugoti savo fizinį lygį. Kartu tai puiki galimybė palaikyti ryšius su kolegomis ir bendradarbiais iš teatro. Mes tebesame kartu ir mėginame vienas kitą motyvuoti, kad šioje liūdnoje situacijoje mūsų teatras išliktų gyvas. Motyvacijos suteikia ir mūsų nuostabi kineziterapeutė Marija Endriukaitytė, kuri rengia nuotolines sesijas, kad mūsų kūnai liktų stiprūs ir sveiki.

 

Savo miegamajame perstačiau baldus, kad liktų daugiau vietos šokiui ir galėčiau kiek įmanoma daugiau dirbti. Klausausi daug įvairios muzikos, kartais improvizuoju skambant populiariajai, džiazo ar baleto muzikai. Labai trūksta didelių judesių, jų kombinacijų, kurias galima atlikti tik didelėje salėje ar scenoje, tad improvizuoju be jokių taisyklių, šoku vardan šokio – tai suteikia man laisvės jausmą, galiu save išreikšti, galvoti pozityviai ir išsaugoti psichinę sveikatą. Nors visa tai dariau ir anksčiau, dabar tai įgauna visiškai kitą prasmę. Menas suteikia vilties ir sukuria bendrumo jausmą! Matau, kiek daug šokėjų iš viso pasaulio mėgina neprarasti ryšio su kolegomis, šokti, nors yra priversti likti namie. Nepaprastai įkvepia šių šokėjų ir pedagogų vedamos nuotolinės pamokos, įkvepia jų puoselėjama gyva baleto liepsna. Matau, kokie jie motyvuoti, kaip dega aistra šokiui, kuri skatina juos nesustoti, ir tai man suteikia jėgų taip pat neprarasti formos ir ryšio su baletu. Netgi karantino sąlygomis mano aistra baletui liko tokia pati, ją dar labiau palaiko sustiprėjęs bendrumo jausmas!

 

Taip pat žiūriu šių šokėjų paskyrose socialiniuose tinkluose skelbiamus vaizdo įrašus – tai nepaprastai įkvepia ir dar labiau stiprina meilę baletui.

 

Kad užpildyčiau laisvą laiką, žiūriu daug filmų – nebūtinai apie baletą, nes labai mėgstu kiną. Antrą kartą skaitau Dominique Rebourg knygą „Angelas krištolo sparnais“ (L’Ange aux ailes de cristal), kurią pasiūlė mano pirmasis baleto mokytojas, kai atvykau į Paryžių. Joje pasakojama apie šokėją, kuris suserga vėžiu, tačiau nusprendžia nesiliauti šokti, nes tiki, kad jo meilė baletui jį išgebės.

 

Pagrindinė baleto solistė Anastasija Čumakova

Šis laikotarpis visiems nelengvas – ne tik baleto artistams, bet ir kitų kūrybinių profesijų žmonėms. Tačiau stengiamės nenusiminti ir palaikyti fizinę formą. Mūsų teatras organizavo nuotolines pamokas, taigi artistai gali prisijungti ir dalyvauti pamokose kartu su mūsų pedagogais. Taip pat atsirado galimybė pamatyti daug kitų teatrų baleto pamokų – kai kurias veda žinomos balerinos ir scenos meistrai. Taip pat išbandyti ką nors nauja. Pradėjau daryti Pilateso pratimus, bėgioti ir daug skaityti.

 

Baleto solistas Mantas Daraškevičius

Visa šeima labai atsakingai žiūrime į susidariusią situaciją, laikomės visų nurodymų, kad ši nepaprasta padėtis kuo greičiau baigtųsi. Kita vertus, labai džiaugiuosi unikalia galimybe sustoti, pailsėti, apsidairyti ir viską iš naujo įvertinti. Manau, kad sulig karantino pabaiga prasidės nauja, ne tik ekonominė, bet ir kultūrinė epocha, tad šią ramią pauzę paskyriau kultūrinio gyvenimo apmastymui ir galimų naujų krypčių bei trajektorijų paieškoms. Fizinę formą palaikau stabilumo, mobilumo ir ištvermės pratimais. Šiuo metu nusprendžiau, jog baletas man trumpam nebeegzistuos, noriu pailsėti nuo jo, kad vėliau galėčiau grįžti su naujomis jėgomis ir gal netgi nauju požiūriu. Dabar savo laiką skiriu buvimui namie, buities malonumams bei problemoms. Pirmą dienos pusę su žmona Agne ir dukrele Mėja stengiamės skirti „reikalams“ – skaitom, skaičiuojam, piešiam, tvarkomės, antrą dienos pusę skiriam „malonumams“ – lego kaladėlėms, stalo žaidimams, o vakare žaidžiam teatrą, žiūrim „Kino pavasario“ filmus arba spektaklius.

 

Šią situaciją lyginčiau su šalto dušo efektu: jeigu jis trunka trumpai, tai tik atgaivina mus ir suteikia naujų jėgų, bet jeigu užsitęsia, galima peršalti ir susirgti. Taigi siūlau visiems pasinaudoti galimybe pabėgti nuo pasaulio ir pabūti patiems su savimi bei su tais, kurie buvo, yra ir bus su mumis visada, – su savo šeima.

 

Baleto solistas Daniel Dolan

Kasdien kartu su Lietuvos baletu dalyvauju nuotolinėse pamokose – mums labai pasisekė, kad mūsų pedagogas Maximas kasdien 12 valandą veda klasikinę pamoką. Noriu palaikyti formą, kad kiek galima greičiau galėčiau grįžti į sceną, kai visa tai pasibaigs. Taip pat kasdien bėgioju, taip palaikau širdies darbą. Taisyklinga mityba šiuo laikotarpiu taip pat svarbi. Džiaugiuosi, kad daug teatrų, tarp jų ir Paryžiaus opera, Olandijos nacionalinis baletas, transliuoja spektaklius ir pamokas – tai puikus būdas palaikyti kūrybos dvasią, rasti įkvėpimo stebint kitų teatrų spektaklius ir šokėjus. Šalia – daug knygų; iš susijusių su baletu paminėčiau Jennifer Homans knygą „Apolono angelai“ (Apollo's Angels: A History of Ballet), kurią skaitau antrą kartą.

 

Baleto artistas Lorenzo Epifani

Nelengva palaikyti šokėjo formą namie – tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu. Man padeda griežta dienotvarkė: mankšta ryte, Pilateso pratimai ir, žinoma, baleto pamoka nuotoliniu būdu tarp kambario baldų. Sakyčiau, kad sunkiausia išsaugoti įkvėpimą ir motyvaciją, nes jei to nuolat neskatinsi, viskas greitai išblės, netruksi aptingti. Padeda knygos, geri filmai, gyvai transliuojami spektakliai. Labai džiaugiuosi, kad galime įkvėpimo semtis iš artistų, kuriais žavimės, – tam padeda socialiniai tinklai. Pasijunti ne toks atskirtas, ne toks vienišas, ir tai suteikia įkvėpimo.

 

Pagrindinė baleto solistė Kristina Gudžiūnaitė

Toks jausmas, kad dabar tęsiasi amžinas sekmadienis. Esant tokiom aplinkybėms, namie atradau puikia erdvę, kurioje galiu kiekvieną dieną mankštintis ir atlikti baleto pamoką. Labai smagu, kad kartu su kolegomis turim galimybę dirbti kartu nuotoliniu būdu. Pirmą savaitę kūrybinę dvasią buvo sunku palaikyti, nes buvo labai daug nerimo; dabar jau lengviau, atsiranda vis daugiau įkvėpimo žiūrint įvairius baleto spektaklių įrašus, be galo gera matyti, kaip kolegos kitose šalyse lygiai taip pat dirba namų sąlygomis, – tai labai palaiko emociškai. Kartais atsiranda laisvas pusvalandis paskaityti knygai arba vakare pažiūrėti „Kino pavasario“ filmui. Dar vienas didelis iššūkis – kartu su visa šeimyna ir dukryte atrasti naujų veiklų ir užsiėmimų: mokomės eilėraščių, piešiam, klijuojam, kuriam – kas tik ateina į galvą. Šis laikas priverčia susimąstyti ir apsidairyti aplinkui.

 

Baleto solistė Greta Gylytė

Mane aplanko jausmas, kad dabar vasaros atostogos. Nereikia keltis anksti į darbą. Niekas nevaržo laiko, daug jo galiu skirti sau. Bet tas jausmas greitai išblėsta, kai pradedi skaityti naujienas ir įsijungi žinias. Keistas jausmas, kai vidury sezono nevyksta darbas, nėra spektaklių. Namie prisigalvoju daug visokios veiklos, bet sienos jau pradeda slėgti, o po antros savaitės karantino tikrai nuoširdžiai jau pasiilgau scenos ir įprasto gyvenimo. Rytas prasideda nuo pasivaikščiojimo lauke su šunimis, o tuomet – mankšta ir baleto pamoka. Namie pasidariau baleto atramą ir dirbu pamoką viena arba nuotoliniu būdu kartu su LNOBT kolegomis. Mėgstu siūti, tad paieškojusi medžiagų pradėjau siūti kaukes artimiesiems, draugams, kaimynams. Mėgstu skaityti motyvacines knygas, turiu keletą neperskaitytų, tai vis prisėdu paskaityti. Labai smagu, kad socialiniuose tinkluose ir internete atsirado daug įrašų, kai baleto šokėjai iš namų transliuoja, kaip atlieka baleto pamokas. Tai labai įdomu ir naudinga.

 

Baleto solistė Marija Kastorina

Vienas dailininkas pasakė: viskas pasikeis, kai žmonės nebebijos laisvo laiko ir kai jiems taps labai įdomu su savimi. Taip viskas susiklostė, kad turime galimybę pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Užsiėmęs žmogus nezyzia, bet sėdėti ir žiūrėti serialus bei dėžėmis alų gerti – ne užsiėmimas, nes po pasyvaus žiūrėjimo ir gėrimo greitai apniks depresija. Kad jos išvengtume, turime kurti! Pabandyti daryti tai, ko anksčiau niekada nedarėm, kad toliau tobulėtume. Aš visada randu laiko tam, kas man įdomu. Šiuo atveju tai baletas. Net būdama labai pavargusi rasdavau laiko pasidomėti, kas vyksta baleto pasaulyje, skaityti apie baletą, sužinoti apie naujas premjeras. Mano bendraklasiai šoka daugelyje pasaulio teatrų – Didžiajame Maskvoje, Marijos Sankt Peterburge, Miunchene ir kitur. Ir dabar kasdien bendrauju su savo buvusios trupės Sankt Peterburge šokėjais, tad šiuo požiūriu niekas nepasikeitė. Svarbiausias pokytis – nėra baleto spektaklių, nors aš ir taip jų nedaug turėjau (šį sezoną buvo suplanuoti šeši spektakliai). Tad turiu daug patirties, kaip išlaikyti formą nešokant. Bet teatras – mano namai, ir jo labai trūksta, nes baletas nuo pat vaikystės yra mano gyvenimas. Labai gaila, kad mano šeima – Sankt Peterburge. Labai jos pasiilgstu.

 

Pagrindinė baleto solistė Olga Konošenko

Visada daug ir sąžiningai dirbau tiek teatre, tiek savo studijoje, todėl bijojau, kad dabar būsiu išmušta iš ritmo, bet atsitiko priešingai. Šiuo metu ypač daug dirbu, atrandu naujus metodus, nes man labai svarbus mano vidinis tonusas. Kiekvieną dieną filmuoju videopamokas ir mankštas vaikams, vedu nuotolines pamokas. Papildomai vaikams pradėjau vesti nuotolines pamokas, skirtas baleto teorijai, istorijai, terminologijai. Ypač džiaugiuosi, kad tai labai patiko mano studijos vaikams ir netgi tėvams, kurie su džiaugsmu laukia kiekvienos pamokos ir noriai joje dalyvauja. Mes neįtikėtinai aktyviai leidžiame šį laikotarpį. O aš seku, kas naujo ir įdomaus vyksta baleto pasaulyje. Šiuo metu daugelis didžiųjų teatrų rodo daug savo spektaklių – tiek baleto, tiek operos – vaizdo įrašų, kurių anksčiau nebuvo galima pamatyti. Mane taip pat visada domino XX a. baleto įrašai, kuriuos vis dažniau galima pamatyti, juose atrandu daug naujų interpretacijų ir detalių. Mano pačios svajonė – sušokti Jiří Kyliáno choreografiją. Turiu labai didelę baleto knygų biblioteką. Nors visos knygos perskaitytos, šiuo metu dažnai vėl vieną ar kitą atsiverčiu. Dabar skaitau „Souvenirs de la Kschessinska, prima ballerina du Théâtre impérial de Saint-Pétersbourg“, išleistą Paryžiuje 1960 metais.

 

Baleto solistas Jeronimas Krivickas

Šiuo metu mano kasdienybė – kaip ir daugelio baleto artistų Lietuvoje ir visame pasaulyje. Stebėdamas situaciją stengiuosi neprarasti optimizmo ir išlaikyti fizinę formą. Nesinori prarasti ryšio su baleto artisto kasdienybe, kuria gyvenome teatre. Tam labai padeda mūsų teatro organizuojamos grupinės baleto pamokos internetu, kurias veda teatro pedagogai. Tai puiki iniciatyva, sukurianti vienybės jausmą, kurio šiuo saviizoliacijos metu taip trūksta.

 

Atsirado daugybė laiko apmąstymams, naujoms idėjoms. Laikas, kai kiekvienas gali pažvelgti giliau į save, užduoti klausimus, kuriems anksčiau tarsi nebuvo laiko, kurie neatrodė tokie svarbūs. Man tai yra galimybė iš naujo įvertinti savo profesiją, suprasti jos reikšmę mano gyvenime. Didžiulis noras pasibaigus šiam laikotarpiui ir iš naujo įžengus į sceną sugrąžinti šviesą bei viltį sau ir žiūrovams.

 

Atsirado laiko naujoms svajonėms įgyvendinti. Visada svajojau išmokti groti būgnais, ir netikėtai ta svajonė išsipildė. Dabar mušdamas elektroninius būgnus vaikiškai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad netrukdau kaimynams.

 

B. d.