Pagiriamieji žodžiai iš širdies į širdį

Nedažnai klasikinio baleto bendruomenę džiugina nauji leidiniai apie jos narius. Vienas tokių – Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta unikaliam šokėjui, M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniui Voldemarui Chlebinskui. Naujos knygos autorė šioje srityje ne naujokė – 1996 m. leidykla „Alma littera“ išleido jos knygą „Akimirkos vaikai“, skirtą Lietuvos baleto solistams, o 2014 m. pasirodė ir „Neprarastas laikas. P.S. Laiškai“ apie baleto solistą Petrą Skirmantą. Ir štai vėl galime džiaugtis, turėdami galimybę dar kartą susitikti su Chlebinsku. Pažvelgti į jį ne autorės, o Voldemaro kolegų akimis, nors autorė ir teigia: „Noriu rašyti tik apie šokėją aristokratą, artistą.“

Kolegų atsiliepimai tarsi slopina šiek tiek egzaltuotą autorės stilių („Aš ėjau šviesiais teatro laiptais ir tamsiais labirintais (...)“; „Mums reikalingas išdykėliškas, pašaipus, vaikiškas ir palaimingas baleto menas, kad neprastume laisvo požiūrio į daiktus, augalus, draugus, kad neprarastume laisvės, kurios reikia siekiant savo idealo“ ir t.t.). Gal autorė, tarsi nepasitikėdama savo kompetencija, sąmoningai pasirinko būtent tokią pasakojimo apie Atlikėją formą? Tad pagrindinis krūvis informacijos sraute tenka ne tiek abstraktokiems autorės svarstymams apie Šokį, kiek kolegų, teatralų ir žiūrovų prisiminimams. Kad ir kaip būtų, ne vienas, kuriam teko matyti Valdą šokantį ar dirbti kartu, dar kartą prisimins Voldemaro Chlebinsko epochą baleto scenoje. 

Man atrodo, kad Valdas – labai laimingas žmogus, tiek daug gražių žodžių sulaukęs iš savo kolegų, gražių žodžių, užsitarnautų savo talentu, nepaprasta įtaiga, darbštumu. Nors šiaip jau nesame įpratę girti žmogų, kol jis dar gali mus išgirsti. Tuo labiau tokį savarankišką, impulsyvų, balansuojantį ties riba, skiriančia nuo bręstančio konflikto. Man belieka tik pritarti baletmeisteriui Elegijui Bukaičiui, tvirtinančiam: „Kai atvažiavo Nikolajus Bojarčikovas statyti Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“, pasakiau jam, jog turim vieną unikalų šokėją su choleriškais, sangviniškais, isteriškais protrūkiais ir jog tik jis gali sušokti Tebaldą. Tebaldas – nuostabiausiai sukurtas vaidmuo.“ Išties, tokio Tebaldo, kokį sukūrė (ne sušoko, o šokiu sukūrė) Voldemaras, neturėjo nė vienas teatras, kad ir koks didelis būtų, ir dar ilgai neturės. Voldemaras tarsi naujai perskaitė Shakespeare’ą. Ilgą laiką, bent jau choreografijoje, Tebaldas buvo traktuojamas kaip nueinančios epochos – viduramžių – atstovas, kurį turi nugalėti Renesansą įkūnijantis Romeo. Voldemaro Tebaldas – tai blogis, sugebantis prisitaikyti prie aplinkybių, žengti koja kojon su gyvenimu ir netgi užimti neblogą poziciją. Jis patrauklus, vyriškas tipažas, žinantis, ko nori, ir gebantis įgyvendinti savo tikslus. Jis rafinuotas, racionalus, mokantis tvardytis, tarsi žaidžiantis su ugnimi. Ir Valdas visa tai perteikia labai įtaigiai, neforsuodamas. Jo Tebaldas pralaimi dvikovą, bet kovos nelaimi ir Romeo. Voldemaro herojus, nors ir neigiamas, yra patrauklus, tarsi siunčiantis žinią, kad blogis niekada nebūna visiškai nugalėtas, jis tik atsitraukia, atsitraukia tam, kad vėl atgimtų kitokiu pavidalu.

Jei spėliotume, į kokį kino aktorių Voldemaras panašesnis filme „Markizas ir piemenaitė“ (rež. Algirdas Dausa, 1978), tai pripažintume, kad tikrai ne į Alainą Deloną, pernelyg lyrišką, nusaldintą. Jam, ko gero, artimesnis Jeanas-Paulis Belmondo. Avantiūristas, nuotykių ieškotojas, mergišius, sugebantis žaismingai išsisukti iš kebliausių situacijų, galintis tapti vedliu, bet nenorintis užsikrauti nereikalingų rūpesčių. Kad ir kaip būtų, Valdo potencialas šioje meno srityje taip ir nebuvo išnaudotas. O gal ir gerai, juk tada neturėtume jo Droselmajerio, Žilvino, Espados, Rotbaro, daugybės kitų baleto vaidmenų, pradedant raganomis ir baigiant Kapulečiu. Nebūtų apie ką rašyti, kuo žavėtis baleto spektakliuose. Bent jau ne tiek daug.

Už tai, kad turime galimybę vėl susitikti su Voldemaru Chlebinsku, galime tik padėkoti autorei, „Krantų redakcijai“, atsakingajam redaktoriui Helmutui Šabasevičiui, visiems, prisidėjusiems prie dar vienos knygos, skirtos Lietuvos baleto meistrams.