Baleto debiutai

Per porą savaičių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parodytuose klasikiniuose baletuose buvo galima išvysti keletą naujų vaidmenų, o tai paprastai sužadina susidomėjimą senais pastatymais ir suteikia galimybę jiems patiems keistis ir atjaunėti.

 

Gal ir nederėtų „senu“ vadinti dabartinio Léo Delibes’o „Kopelijos“ pastatymo (nors šį baletą siejame su profesionalaus Lietuvos baleto pradžia 1925 m.) – tai spektaklis, naujas ne tik sukūrimo metais (premjera įvyko 2010-aisiais), bet ir požiūriu į dramaturginę, choreografinę ir muzikinę medžiagą. Naujos libreto redakcijos autorius dailininkas Michailas Šemiakinas prisodrino spektaklį baugių ir keistų įvaizdžių, kurių centre – iš E.T.A. Hoffmanno pasakos pažįstamas Smėlio žmogus ir mechaninių automatų bei akinių meistras Kopelijus, kurį vasario 20 d. spektaklyje pirmą kartą įkūnijo Marius Miliauskas.

 

Įdomu buvo stebėti šio artisto kuriamas turiningas mizanscenas, kurių erdvėje išsiskleidžia spalvingas personažas – šiek tiek groteskiškas, bet kartu paslaptingas, su kitais spektaklio veikėjais bendraujantis gyva gestikuliacija ir judriais judesių šuorais, akcentuojantis jų užbaigas, bet jų nestabdantis, plėtojantis organišką vaidmens liniją. Judesys, jo faktūra, ritmas tampa svarbiausiais Kopelijaus paveikslo kūrimo elementais, nes artisto veidą slepia riebus grimas ir stambios kostiumo detalės.

 

Kopelijaus klastos tinklas nuaudžiamas tarsi atsainiai, lyg juokaujant, nesutirštinant grėsmingų spalvų – bet jis tampa pražūtingas išoriniais impulsais lengvai savo vaizduotę sužadinančiam Natanieliui. Kurdamas šį personažą, Eligijus Butkus įtikinamai išryškina jį apnikusius fantomus, stumiančius tolyn nuo buitiškos, įnoringos, priekabios Kristinos Gudžiūnaitės Klaros į grėsmingo bioroboto su bundančiais žmogiškais jausmais – Olgos Konošenko Olimpijos – glėbį. Šiame „Kopelijos“ spektaklyje tarp Natanielio draugų pirmą kartą teko matyti Tomą Ceizarį, o vieną iš trečio veiksmo pašėlusių lėlių temperamentingai pirmą kartą sušoko Neringa Česaitytė.

 

Vasario 26 d. iš esmės atsinaujino Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ fėjų komanda. Alyvų fėją pirmą kartą šoko Greta Gylytė, jai šį vaidmenį paruošti padėjo viena iš trupės pagrindinių solisčių Anastasija Čumakova. Tinkamas įvadas į vaidmenį – puikus Alyvų fėjos-Gylytės įvaizdis: išorinis grožis, švytinti jaunystė tapo svarbiais sudedamaisiais naujo vaidmens komponentais, bet neužgožė ir kitų būtinų klasikiniame balete savybių – šokio technikos ir muzikalumo.

 

Pirmame veiksme po sklandžios fėjų scenos (atkreipė dėmesį darnus kordebaleto šokis) ėjusioje fėjų dovanų ekspozicijoje nudžiugino vikrus Linksmumo fėjos-Olgos Lopatčenkovos šokis, užtikrintas, ryžtingas, tikslus Energijos fėjos – Neringos Česaitytės monologas, po kurio sekė pirmoji Alyvų fėjos variacija, kilniais, lėtais judesiais apibūdinanti vieną iš svarbiausių šios choreografinės pasakos personažų. Iš pradžių gal kiek ir jautėsi debiuto įtampa, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji tirpo, ryškėjo skaidrus Gylytės kuriamas paveikslas, pagrįstas ir aiškia choreografine forma, ir įtikinamu emociniu turiniu. Jis buvo akivaizdus ir sušvelninant fėjos Karabos prakeiksmą, ir princesės užmigimo epizode, ir atskleidžiant princui Dezirė Auroros regėjimą, ir įspūdingoje paskutinio veiksmo variacijoje.

 

Paskutiniame paveiksle kupiūravus Mėlynojo Paukščio ir Princesės Florinos pasirodymą, šio poetiško dueto muziką šventiško divertismento finale netikėtai užpildė nedidelis Gylytės solo epizodas, išraiškingai, choreografine forma vainikuojantis iškilnų Alyvų fėjos paveikslą: aukšti žingsniai, lengvi šuoliai – puikiai artikuliuota personažo charakteristikos santrauka iš labiausiai įsimenamų klasikinio baleto judesių, dar vienas taktiškas spektaklio choreografinę partitūrą papildantis A. Čumakovos štrichas.

 

Puikia technika, šokio tikslumu Auroros vaidmenį grindė Kristina Gudžiūnaitė, naujų – jausmingesnių, svajingesnių bruožų – įgavo Genadijaus Žukovskio princas Dezirė.

 

Trečio veiksmo brangakmenių vėrinyje žibėjo Briliantas – Haruka Ohno; Sidabro partiją pirmą kartą šoko Nailia Adigamova, Safyro – Oriana Jimenes.

 

Iš vaizdinių prašmatnaus spektaklio efektų įstrigo dramatiškas, plastiškas panoramos apšvietimas, iš muzikinių scenų – jautrus iš panoramos šešėlių iškilęs muzikinis Entr'acte, o ypač – nostalgiška Algimanto Pesecko smuiko melodija.