Tikrojo išgyvenimo ilgesys

Buvusiųjų tame pačiame laike ir ant tos pačios bangos noras dar kartą patirti Vidmanto Bartulio (1954–2020) muzikos magiją jo septyniasdešimtmečio dieną (balandžio 3-iąją) į Kauno valstybinę filharmoniją sukvietė ne tik jo gimtojo miesto bičiulius, bet ir nemažą būrį vilniečių. Nuo vakaro pradžios iki pabaigos sutelktą nuotaiką kūrė vientisos stilistikos programa. Pasitiko mus iš įrašo skambančios paties Vidmanto atliekamos „Sąvartynų dainos“ (2007), kurios pažinojusiems lyg grąžino būtąjį ryšį. Ir koncerto vedėjas Viktoras Gerulaitis paėmė neįprastą gaidą – kreipėsi ne į publiką, o tarsi į amžinybėn iškeliavusį savo draugą, vis prisimindamas, ką apie kurį nors kūrinį yra kalbėję, išsitraukdamas kokį laišką ar įpindamas rašiusiųjų mintį. Tai tiesė tiltus ir į skambėsiančią muziką, ir į prisiminimus.

Vakaro autentiškumą lėmė ir tai, kad jo programą sudarė brolis violončelininkas Saulius Bartulis, o didžioji dalis atlikėjų būrio buvo šeimos nariai, kurių turėtas asmeninis santykis ne tik skleidė būto ryšio dalelę, bet ir sutelkė visą dėmesį į muziką, eliminuojant atlikėjiško „pasirodymo“ elementus. Vidmanto kūryba apskritai tolima nuo pigių efektų, ant jų čia „neišvažiuosi“ – arba sugebi susilieti su ja, arba ne. Koncertą savo apsilankymu pagerbė ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Su kokia ramybe Saulius Bartulis ir pianistė Lina Krėpštaitė pagrojo jaunystės embleminį kūrinį „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius“ (1981), kurio pavadinimas perimtas iš Van Vey’aus eilėraščio. Čia violončelė kartoja dviejų natų motyvą, peraugantį į Franzo Schuberto dainos „Tu esi ramybė“ melodiją.

Kamerinei vakaro programai labai tiko dar vienas ilgojo pavadinimo opusas „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“ (1997) klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei (atliko Rapolas Bartulis, Lina Krėpštaitė, Rasuolė Čiuladienė ir Saulius Bartulis). Čia, kaip ir pirmajame kūrinyje, bendrame prisiminimų sraute svarbus kiekvienas garsas, o su tomis paprastomis, lyg vaikiškomis melodijomis kūrinys „įvyksta“ tarsi nepastebimai. Jo rytietiškas prieskonis priminė, kaip arti viena kitos gali būti skirtingos muzikos.

Kūrinių atsisveikinimų seriją tęsė tapytojui Raimundui Mikšiui skirta „Lopšinė“ (2010) violončelei ir fortepijonui. Tai vienas tų jaukios muzikos žanrų, kurie asocijuojasi su tikru ryšiu.

Lyrikos–dramatizmo ašyje šiek tiek į kitą polių kreipė styginių kvartetas „Psalmės“ (1999), kurio originali versija parašyta styginių orkestrui. Apie jas Vidmantas rašė, kad „tai savotiška „De profundis“, „Requiem“, Mišių tąsa. Psalminiai giedojimai transformuojami iš rėkiančių į murmančius, iš „piktų“ į „gražius“. Klausydamasis esi tarsi tarp užsukančio gyvenimo rato ir pauzėmis atskirtų retų buvimo savimi akimirkų. Tol, kol nusistovi vidinė ramybė, visa apimanti harmonija ir meditacijos palaima. Kvartetą pagriežė „Diukos“ (taip vaikystėje Vidmanto vardą ištardavo brolis Saulius) styginių kvartetas, Sauliaus Bartulio įkurtas praėjusiais metais: Milda Kraujutaitytė, Jonė Barbora Laukaitytė, Silvija Čiuladytė, Saulius Bartulis. Naujasis kolektyvas pasižymėjo puikiu ansambliškumu, garso balansu.

Meditacinės muzikos koncertą baigė vienas iš daugelio „I like...“ serijos kūrinių – „I like Marlene Dietrich (Lili Marlene)“ (2005) styginių kvartetui, fortepijonui ir magnetofono juostai, kur tarsi į ilgą ilgą ėjimą, prisiminimų pynę netikėtai įsijungia prikimęs Marlene Dietrich balsas.

„Miela“ ir „jauki“ nėra dažniausios kategorijos, kai kalbama apie šiuolaikinę muziką. Bet tai visai nereiškia, kad dabarties klausytojui tokios muzikos nereikia. Ir juo labiau nereiškia, kad Vidmantas „tapė“ tik šiomis spalvomis. Greta visada būdavo ir giliosios, skausmingos natos. O tarp daugybės jo paliktų įžvalgų čia gal tiktų toks pasakymas: „Man patinka toks muzikos traktavimas, kai ji tampa ne tikslu, o pretekstu...“