Per brazilišką skambesį

Charizmatiškoji Eglė Petrošiūtė – išskirtinio šilto tembro dainininkė, valdanti balsą tarsi instrumentą ir Nyderlandų bei tarptautinėje džiazo muzikos scenoje užsitarnavusi pašėlusios improvizuotojos vardą. Ji baigė magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje, dažnai su įvairiais muzikiniais projektais koncertuoja Europoje ir Brazilijoje. Su grupe „Fernando Paiva Group“ pasirodė žymiausiuose džiazo klubuose „Porgy&Bess“ Austrijoje ir „Bird’s Eye“ Šveicarijoje, o su modernia opera ECHO – legendinėje „Bimhuis“ salėje Amsterdame. Eglė jau porą metų koncertuoja su vienu stipriausių džiazo orkestrų Europoje „Upper Austrian Jazz Orchestra“.

Beveik prieš metus Lietuvoje pristatėte savo debiutinį albumą „Birds Notes“, kuriame groja žymiausias brazilų būgnininkas Kiko Freitas, Nyderlandų džiazo pianistas Hansas Vroomansas ir virtuozas bosistas iš Brazilijos Matheusas Nicolaiewsky. Lietuvoje brazilišką muziką girdime retokai. Kaip pavyko užmegzti ryšį su klausytojais?

Įtraukia pati muzika ir muzikantų virtuoziškumas. Kiko Freitas, kurį pakviečiau į Europą būtent albumo pristatymui, 2019-aisiais tituluotas geriausiu pasaulio būgnininku World Music kategorijoje. Kaip ir ankstesniuose turuose, parašau kai kurių dainų lietuvišką vertimą. Žmonės reaguoja, jiems patinka ir jie nustemba, kad kūrinių reikšmė visai kitokia, nei galėjo manyti. Pavyzdžiui, muzikinė kompozicijos nuotaika maloni, imi spėlioti, ką tie žodžiai reiškia. Atrodo, kad dainuoji apie paplūdimį, o iš tikrųjų – apie sudaužytą širdį ir giliausius išgyvenimus. Būtent toks bruožas – kai net liūdnos tematikos kūriniai skamba labai viltingai – būdingas visiems Brazilijos regionams, ir tai stipriai įtraukia klausytojus.

Kaip atsitiko, kad gyvendama Vilniuje nuo mažens žavėjotės braziliška muzika ir dabar pati ją atliekate?

Kelios priežastys. Kai buvau vaikas, mano tėvai klausydavosi braziliškos muzikos. Jų artimas draugas, muzikos entuziastas, legaliais ir nelegaliai būdais persirašinėjo tą muziką ir ja dalindavosi su mano tėvais. Taip atradau Antônio Carlosą Jobimą, taip pat Franko Sinatros, Ellos Fitzgerald, Astrud Gilberto muziką. Tada buvau gal trejų, bet tie garsai jau skambėjo mano ausyse, jau dainuodavau tas dainas. Kai pradėjau mokytis konservatorijoje, tos melodijos jau buvo gerai pažįstamos ir artimos. Studijų metais susipažinau su savo dabartiniu vyru, jis yra brazilas. Nuo pat pradžių kartu grojome džiazą. Jis padrąsino nerti gilyn į braziliškos muzikos vandenyną sakydamas, kad mano tembras ir jai labai tinka. Taigi šiandien jos mano gyvenime labai daug.

Kaip tuos braziliškus ritmus ir spalvingumą jums, kilusiai iš šiaurietiškos, melancholiškos šalies, pavyko prisijaukinti?

Esu labai melancholiškos sielos, todėl muzikoje ieškau vilties ir šviesos. Vos pasiklausiusi liūdnos muzikos galiu iš karto nugrimzti į visišką nebūtį, todėl man muzika yra tai, kas stimuliuoja gyvastį, kas pakylėja iš realybės ir melancholijos. Jei bus minorinis kūrinys, tuomet galbūt ieškosiu gyvesnio ritmo. Muzika mane per stipriai veikia, esu labai jautri, todėl braziliški ritmai – tai viltis, tarsi išėjimas iš savęs. 

Daugiau nei dešimt metų gyvenate Nyderlanduose ir su muzikiniais projektais vis dažniau pasirodote Lietuvoje. Kokius skirtumus galėtumėte išskirti lygindama Nyderlandų ir Lietuvos muzikinę kultūrą?

Pagrindinis dalykas, kuris labai skiriasi, tai Lietuvoje visi kur kas labiau atsipalaidavę nei Nyderlanduose. Skiriasi ir, pavyzdžiui, repeticijų pobūdis. Nyderlanduose per repeticiją viskas vyksta labai rimtai – jokių juokelių, visi muzikantai neutralūs, nerodoma jokių asmeniškumų. Čia turime tik vieną tikslą – kad muzika skambėtų kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nes visi skuba, o tas, kas organizuoja, turi sumokėti muzikantams už kiekvieną repeticijos valandą. Tad jei nori repetuoti keturias valandas – brangiai kainuos. Jei esi grupės lyderis ir netiksliai užrašei natą – muzikantams tas labai nepatiks. Į repeticijas visi ateina nepriekaištingai pasiruošę. Galbūt tokia įtampa gali kiek slopinti patį kūrybiškumą, tačiau jei darai muzikinį projektą, esi lyderis ir visi muzikantai ateina rimtai pasiruošę – tai yra smagu. Savo instrumento techninis valdymas, gebėjimas improvizuoti – nekvestionuojami, tarsi savaime suprantami dalykai. Dauguma muzikantų, baigusių bakalaurą, puikiai išmano harmoniją, niekas negroja natų, kurios netinka. Taigi, labai jaučiasi griežta disciplina ir stiprus profesionalumas. Lietuvoje dar visko pasitaiko, bet ir čia – juo toliau, juo geriau ir smagiau. 

Lietuvoje stipri laisvojo džiazo tradicija. O kaip Nyderlanduose?

Nyderlandų muzikantų bendruomenėje labai svarbu, kad turėtum tradicinio džiazo pagrindus, mokėtum gerai groti ir puikiai išmanytum harmoniją. Ir tik tada, iš lėto, kai jau saviraiška nebeišsitenka tonalioje muzikoje, ieškai laisvumo. Yra free džiazo tradicija, bet tie muzikantai genialiai išmano harmoniją, yra įrašę straight ahead džiazo albumus ir pritrūkę nuotykių. Man vis dar įdomu dainuoti tradicinį džiazą, nes tai yra neišsemiama, bet kartais nutinka ir free nuotykių, pavyzdžiui, minėtas „Upper Austrian Jazz Orchestra“ man pasiūlė prieš kai kuriuos kūrinius padainuoti laisvą improvizaciją, kuriai akompanuoja pianistas įvairiais sintezatoriaus garsais ir novatoriškais akordais. Austrų spauda pavadino tas improvizacijas „džiazo mantromis“, tai mane labai maloniai nustebino.

Kas jums apskritai yra džiazas?

Tai klausimas, į kurį sunku atsakyti. Nebent per savo kasdienio gyvenimo žvilgsnį. Kiekviena mano diena prasideda nuo virtuoziškų kontraboso garsų – taip mane pažadina vyras, kontrabosu grodamas „Rhythm Changes“. Tada išgeriu kavos ir mes kartu improvizuojame, pavalgome, pasiklausome muzikos ir aptariame dienos planus. Nepaisant muzikinių projektų, įrašų ir koncertų, aš dar mokau džiazo dainavimo vaikus ir suaugusiuosius, todėl kiekviena mano diena vienaip ar kitaip pilna džiazo. Didelę įtaką man daro sutuoktinis, jo neišsisemiamas fanatizmas ir aistra. Su tokiu žmogumi nelengva, bet tai ir neapsakomai įkvepia. Mes kartu kuriame, kartu koncertuojame, įrašinėjame. Kai mūsų namuose neskamba įrašai, tuomet skamba gyvai atliekama muzika. Jei noriu tylos, einu pasivaikščioti arba deduosi tylos ausines (juokiasi).

Legendinė džiazo dainininkė Nina Simone, o ir daugybė kitų muzikantų, yra sakę, kad džiazas – tai gyvenimo būdas. Atrodo, ši mintis ypač tinka jums.

Mes, džiazo muzikantai, apskritai esame šiek tiek išprotėję. O mes su vyru dar, sakyčiau, aukščiau už vidurkį. Pavyzdžiui, pernai per Velykas niekur nevažiavome, bet linksminomės mokydamiesi Charlio Parkerio solo ir skaitydami iš lapo Bacho invencijas. Taip ir balansuojame tarp linksminimosi, fanatizmo, pervargimo, abejonių, tada vėl visiškos aistros, vilties, nevilties, euforijos... Visi man žinomi nuostabūs džiazo muzikai atiduoda tam visą save... Tai nelengvas kelias, bent jau Nyderlanduose, nes muzikantų, kurie gerai groja, yra labai daug ir tu esi nuolatos lyginamas su kitais. Bet nuostabu, kad net kai pasaulis griūna, tu visada turi tą neišsemiamą pasaulį, kuriame – visa žmogiška būtis, visi jausmai, visa matematika ir vaizduotė. Jis tiesiog neturi pabaigos.

Kokie artimiausi planai muzikiniuose horizontuose?

Planuoju kelis turus Lietuvoje (gegužę, liepą ir gruodį) bei Nyderlanduose (birželį ir rugsėjį) su brazilų grupe „Samba Me“. Taip pat laukia darbas prie naujo džiazo albumo. Nusprendžiau, kad noriu žūtbūt išleisti straight ahead albumą, nes tokį repertuarą dainuoju visą gyvenimą, o albumo dar neįrašiau. Taigi dabar, greta turų organizavimo ir kūrybos, rengiu dar ir naują džiazo programą. Kai ji bus paruošta, žinoma, organizuosime ir straight ahead turą, kurio kelyje būtinai surengsime koncertų ir Lietuvoje!

Dėkoju už pokalbį.