Kilni ir graži, be jokių grimasų

Patinka per vieną radijo programą pasiklausyti „Intermezzo“ valandos, kuri kartais ir stebina: štai 9 valandą ryto kaitinti aplinką ima Ludwigo van Beethoveno Penktosios ar Trečiosios simfonijų energija, nors tokiu laiku, ko gero, labiau tiktų kurių nors kitų Beethoveno simfonijų dalys ar kažkas iš šimtų klasicizmo arba vėlesnių laikų kamerinės muzikos pavyzdžių, siūlančių nebūtinai heroizmo, dramatizmo galių šėlsmą, bet įdomių, net labai dinamiškų pokalbių, instrumentinių diskusijų naratyvus. Didžiųjų viešų erdvių ir kamerinių aplinkų muzika – abi vertingos, tačiau skleidžiasi labai skirtingų poveikių trajektorijose.

Kamerinio muzikavimo stilius susiformavo Josepho Haydno kūryboje, o jo esminė idėja – instrumentų bendravimas, pokalbis, kuriame kelios individualybės vienijasi bendram uždaviniui kaip naujam daugiabalsumo ir muzikavimo būdui. Tai – bendrystės ir sykiu atskirų charakterių sambūvio galimybė, neignoruojanti savarankiškų balsų, bet įpareigojanti kiekvieną jų darbuotis, kurti vientiso proceso rezultatą. Ir šis kamerinis, intymus, smulkiomis detalėmis ataustas muzikavimo būdas nuo to laiko įsitvirtino koncertų praktikoje kaip lygiavertis, kaip tam tikra solisto atsakomybė ansamblio lygmeniu. Verta įterpti Carlo Czerny prisiminimą, kuriame jis aprašė fortepijonu skambinantį savo mokytoją Beethoveną ir pabrėžė, kad pastarojo išvaizda tais atvejais būdavo rami, kilni ir graži, be jokių grimasų. Visiškai kitokia – diriguojant simfonijas.

Tikriausiai būtų netikslu teigti, kad mūsų koncertiniuose sezonuose kamerinės muzikos punktyras neryškus. Nes kaip tik norėtųsi trumpai aptarti du kamerinės muzikos koncertus, vykusius „Organum“ koncertų salėje, o šios salės prioritetas – kamerinės muzikos vakarai. Tačiau turbūt tik tokius koncertus organizuojantys arba juos rengiantys atlikėjai, bandantys susiburti į pastovesnius ansamblius ir nuosekliau plėtoti šią koncertinės praktikos sritį, suburti publiką, suvokia, kad jiems labai nelengva tapti sistemine, visaverčiu pulsu alsuojančia koncertinio gyvenimo dalimi.

Maloniai nudžiugino du aplankyti koncertai, įvykę spalio 25 ir lapkričio 5 dienomis jau minėtoje salėje. Pirmasis – Emilijos ir Giedriaus Žukauskų (spalio 25 d.), sesers ir brolio, pianistės ir violončelininko, po 10 metų pertraukos vėl nutarusių kartu parengti koncertinę programą. Per dešimtmetį daug kas įvyko. Abu yra baigę Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Giedrius dar išvyko studijuoti į Sarbriukeno aukštąją muzikos mokyklą, po studijų pradėjo dirbti Miunsterio teatro orkestre. Emilija persikėlė gyventi ir dirbti į Paryžių, kur atlikimo meną tobulino Alfredo Cortot konservatorijoje, įgijo atlikėjos solistės diplomą. Be to, ji nuolat yra įsitraukusi į įvairias kūrybines edukacines veiklas, tarp kurių – prof. Mūzos Rubackytės įkurtos Ferenco Liszto asociacijos „Lisztuania“ projektų organizavimas.

Žukauskų dueto žvilgsnis šįkart nukrypo į dviejų amžininkų – Franzo Schuberto ir Fryderyko Chopino muziką, į mažiau girdimus jų kūrinius. O gal taikliau būtų šią programą apibūdinti kaip naujo šių kompozitorių muzikos ryšio paiešką, sąlygotą koncertą vienijančios poetinės idėjos – „Žiemos kelionė“. Laikinumas ir tvarumas, apmirusios gamtos liūdesys ir šviesos blyksniai, dramatiški kryčiai ir amžino grožio telkiniai. Skambėjo Schuberto Sonata fortepijonui Nr. 14 a-moll, D.784, kurią pratęsė šio kompozitoriaus vokalinio ciklo „Žiemos kelionė“ septynių dainų Giedriaus Žukausko aranžuotė violončelei ir fortepijonui, koncertą užbaigė Chopino Sonata fortepijonui ir violončelei g-moll, op. 65. Pastarosios Sonatos pirmos dalies tema – tarytum Schuberto „Žiemos kelionės“ pirmosios dainos „Labanakt“ temos aidas. Šioje dainoje Chopinas įžvelgė didį grožį.

Nedetalizuodama septynių „Žiemos kelionės“ dainų sekos turiu pripažinti, kad duetas gerai apmąstė savojo ciklo kompoziciją. Pasirūpino dainų tekstų vertimu (vertė Giedrius Prunskus ir Giedrius Žukauskas), be kurio klausymasis, ko gero, būtų nukentėjęs. Susiformavo programos ašis kaip naujas septyndalis instrumentinis ciklas, įrėmintas originalių opusų. Ir jeigu būtų galima svarstyti dainų sekos logiką, diskutuoti dėl tokios ar kitokios jų tvarkos, būtų suprantama, kad pasirinkimą lėmė ne tik tekstų turinys, bet ir techninis balso perkėlimas į violončelės partiją. Manding, visada įdomu, kai išgirstas koncertas sukelia minčių, klausimų, norą padiskutuoti. Tačiau iš principo skambėjo labai įdomi programa, kurioje išgirdome brandų idėjos įgyvendinimo matmenį. Pažįstant atlikėjus iš anksčiau, dėmesys krito į ansamblio regimybę, kai reaguojama ne fiziniais judesiais, bet vidine nuojauta. Grojama, nes gera groti kartu. Muzikiniai įvykiai keitė vienas kitą ramiai augindami įtampas, kulminacijas, o tuos įvykius konstatavo klausa, ne fizinė Emilijos ir Giedriaus laikysena. Jokių teatrališkų judesių, jokių „rankų baletų“, svarbiausia – vienas kito girdėjimas. Manyčiau, tai didžiulis abiejų muzikų pastarųjų metų brandinamos sampratos pasiekimas, po kuriuo prasišviečia labai svarbi gretutinė patirtis – įvairialypiai meniniai įspūdžiai, skaitymas, muzikos klausymas ir... nestovėjimas vietoje.

Kitą koncertą (lapkričio 5 d.) „Organum“ salėje pasiūlė dvi stygininkės – Milda Kraujutaitytė (smuikas) ir Silvija Čiuladytė (altas). Ir abu koncertus kažkas neregimo susiejo, bet apie tai – rašinio pabaigoje. Smuikas ir altas – labai nedažnas ansamblio derinys, o juo labiau dar ir ne per daug pažįstama muzika. Tai iš anksto žadino lūkestį. Wolfgangas Amadeus Mozartas, Justina Repečkaitė ir Buhuslavas Martinů – trys duetai. Ir vėl pradėčiau nuo programos sudarymo kokybės, kuri, jei iš anksto ir kėlė kokį klausimą, vėliau tuos klaustukus anuliavo. Klasicistiniai duetai nėra paplitę mūsų kameriniuose koncertuose. Ir aišku kodėl. Nes čia viskas puikiai girdisi – kas taip ir kas ne taip.

Atlikėjos pradėjo savo koncertą Mozarto trijų dalių Duetu G-dur, K.423, prisistatydamos ne kaip nedrąsios mokinukės, bet kaip kamerinio muzikavimo estetikai atsidavusios muzikės. Klausi – atsakau, teigi – replikuoju, provokuoji – atremiu, žaviesi – pritariu etc. Štai tokiomis „instrumentinių pokalbių“ skleidžiamomis nuotaikomis įtraukė šis popietės koncertas. Čiuladytė jį ir komentavo (kaip, beje, ir Žukauskų koncerte Giedrius apibendrino svarbiausias idėjas). Iš senojo Zalcburgo persikėlus į šias dienas – Repečkaitės kompozicija, kuri sąmoningai neieškojo ryšio su kitais koncerte skambėjusiais kūriniais, bet neišvengiamai to ryšio radosi, išgirdus kvintų sąskambių lavinas, kurių nuojauta – visagalis trigarsis, klasicizmo muzikos pagrindas. Koncerto ašis – Martinů „Trys madrigalai“, iki maksimumo išplečiantys dueto galimybes, o sykiu neslepiamai dirsčiojantys į klasicizmo (konkrečiai – į Mozarto Duetus) tradicijas. 

Šis duetas Vilniuje debiutavo, per koncertą sukurdamas gražią muzikos šventę. Tai buvo programa, gimusi iš vidinio poreikio. Galėjome justi ir dialogo gyvybę, ir gero pasirengimo regimybę. Gal norėjosi daugiau abipusio ryšio pajautos, kai ne tik natos, bet ir akių kalba tai teigia. Tačiau tai ne esminis, o gal labiau į ateitį kreipiamas dalykas. Dvi elegantiškos ir gerai profesiškai pasirengusios jaunos damos atvėrė kamerinio ansamblio grožį, kilnumą be jokių bereikalingų grimasų.

Beje, abiejų duetų nariai kilę iš labai muzikalių šeimų, o tai paliudija, kad kamerinių ansamblių susidarymas susijęs su tapatybe, paveldu, tradicija. O, kad tai dar labiau mūsų koncertuose sužydėtų! Ir ne atsitiktinėmis progomis, bet sistemiškai.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė