Improvizuotos pasakos

Neseniai išleistas ir pristatytas albumas „Folk Tales“ (2023) – jau trečiasis pianisto Andrejaus Polevikovo albumas, tarsi tęsiantis pastarųjų jo muzikos leidinių „Ethnic Mood“ (2017) ir „Upės“ (2020) liniją. Visus albumus sieja ta pati idėja – liaudies dainų ir džiazo sintezė. Gal gali atrodyti, kad liaudies muzika ir džiazas yra du tolimi poliai, tačiau tiek folklore, tiek džiaze daug improvizacijos, teminių variacijų ir tautų kultūrinio autentiškumo, kuris puoselėjimas ir atskleidžiamas kartu improvizuojant.

Albume „Upės“ skambėjo tik lietuvių liaudies dainų aranžuotės, o naujajame „Folk Tales“ jau girdėti ir ukrainiečių, baltarusių bei danų liaudies dainų melodijos, susipynusios su tradicinio ir modernaus džiazo garsais. „Folk Tales“ turinys ne atsitiktinis, o atliepiantis pastarųjų metų įvykius – protestus Baltarusijoje, karą Ukrainoje. Instrumentinėse aranžuotėse aiškiai girdėti šių tautų motyvai, kintančios faktūros – nuo repetityvinių iki laužytų ritmų, nuo nesudėtingos iki įtampą keliančios harmonijos. Dainininkės Girmantės Vaitkutės muzikinė ir dainų tekstų interpretacija aiškiai iškomunikuoja ir jautriai sustiprina dainų prasmę.

Visapusiškas muzikinės idėjos išpildymas nėra atsitiktinis, nes kuriant ir įrašant albumą Polevikovas dirbo su ilgamečiais scenos partneriais, žinomais džiazo profesionalais: būgnininku Augustu Baronu, kontrabosininku Denisu Murašovu, trimitininku Mindaugu Vadokliu ir dainininke Girmante Vaitkute. Albumo įrašuose taip pat groja kviestiniai muzikantai: vis dažniau iš Airijos atvykstanti vokalistė Raimonda Masiulytė-Ramchurn bei kontrabosininkas Vytis Nivinskas. 

Spalio 5 d. muzikos klube „Tamsta“ vykusį Polevikovo koncertą sudarė dvi dalys: pirmoje skambėjo albumo „Folk Tales“ kompozicijos, kurias atliko kontrabosininkas Murašovas, būgnininkas Baronas, trimito bei fliugelhorno virtuozas Vadoklis ir Vaitkutė. Koncerto viešnia – dainininkė iš Ukrainos Marina Pilipenko – atliko ukrainietišką liaudies dainą. Antroje dalyje laukė klausytojams jau žinomos dainos ir pirmą kartą atliekamos aranžuotės – lietuvių liaudies daina „Turėja liepa“, negirdėta ukrainiečių daina „Vyšnių sodelyje“, vėliau pirmą kartą buvo atliktos džiazo standartų „Strange Fruit“ ir „Blue Skies“ aranžuotės. Kaip sakė Polevikovas, šiuos džiazo standartus jis ilgai brandino ir laukė tinkamo meto jiems atlikti, o pasirinko į juos žvelgdamas kaip į afroamerikietišką palikimą, savotišką etnosą.

„Strange Fruit“, deja, ir šiandien neprarado savo prasmės. Tai viena stipriausių protesto dainų džiazo muzikos istorijoje, pasisakanti prieš rasizmą, politinę neteisybę ir nesantaiką. Poemos autorius Abelis Meeropolas yra sakęs: „Parašiau „Strange Fruit“, nes nekenčiu linčo, nekenčiu neteisybės ir žmonių, kurie tai tęsia.“

Antra koncerto dalis ganėtinai kontrastavo su pirmąja ir savo nuotaika, ir skambesiu, ir aranžuotėmis, nors tema ta pati – folkloras ir kultūrų atgarsiai. Pirmosios žaismingumą, maištingumą pakeitė antrosios muzika, persmelkta rimties, jautrumo ir susimąstymo.

Polevikovas, puikia grojimo technika garsėjantis tradicinio džiazo pianistas, kompozicijose stebino muzikiniais kontrastais. Tai naujo skambesio aranžuotės, eksperimentinė muzika, kurią lydėjo būgnininko Barono ir kontrabosininko Murašovo instrumentų valdymo tikslumas, dinamiškumas ir švarumas, leidęs kiekvienam laisvai iškomunikuoti muzikines mintis. Vaitkutės ryškios ir melodingos improvizacijos, atskleidusios dainų autentiškumą pirmoje koncerto dalyje, ne tik meistriškai techniškai, bet ir tembriškai bei emociškai, lyg sodrus instrumentas, skleidėsi ir antroje dalyje. Kartu su Vadoklio švelniu ir išraiškingu trimito garsu scenoje atlikėjai kūrė lyg dialogą, prie kurio ryškiais solo prisijungdavo kiti muzikantai.

Po girdėtų kontrastingų nuotaikų koncerto pabaigoje klausytojai vėl galėjo atsipalaiduoti ir pasimėgauti liaudies dainos aranžuote „Eisva mudu abudu“, kurią atliko ne tik muzikantai, bet ir prie jų prisijungę klausytojai, dainuodami kartu su Girmante. Tai buvo itin jauki ir maloni koncerto pabaigos akimirka.