Skambantys užribiai

Rugsėjo 5–10 dienomis vyko įvietintos ir socialiai orientuotos šiuolaikinės muzikos festivalis „Muzika erdvėje“ (meno vadovai Agnė Matulevičiūtė ir Matas Drukteinis), kuriame nepatogūs kontekstai, provokuojančios temos ir intriguojantys sąskambiai kvietė atrasti netikėtas Vilniaus miesto erdves. Taip užbaigtas „Vilniui 700“ skirtų programų ciklas. Šių metų festivalio „Muzika erdvėje“ tema „Užribiai“ nagrinėjo Vilniaus visuomenės ir viešojo gyvenimo paribiuose ar už ribų liekančias vietoves, bendruomenes, procesus. Pristatyti vienuolikos menininkų ir kompozitorių iš Lietuvos bei užsienio darbai.

Pirmame renginyje, bendradarbiaujant su menų agentūra „Artscape“, kompozitorius Domantas Pūras pristatė meninę patyriminę instaliaciją „Muzika prieglobsčiui“, kuri vyko Pabėgėlių priėmimo centre Naujininkuose. Atėję klausytojai rado penkis įtraukiančios instaliacijos garsų sustojimus: „Sporto salė“, „Laisvalaikio zona“, „Poilsio ir mokymosi erdvė“, „Lauko veiklų erdvė“ ir „Kiemas“, kurie suteikė galimybę įdomiam meno tyrinėjimui ir kėlė klausimus: kas yra saugumo pojūtis, kas iš tikrųjų yra prieglobstis mūsų visuomenėje? Kaip šie du elementai susipina ir kokius jausmus tai kelia? Kompozicija skatino svarstyti prieglobsčio reikšmę ir muzikos bei kultūros vaidmenį vienijant žmones ir bendrus žmogiškosios egzistencijos aspektus. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai svetingai sutiko tiek kūrybinę grupę, tiek festivalio „Muzika erdvėje“ lankytojus – tai buvo itin jautrus pirmasis festivalio renginys.

Tą patį vakarą kompozitorius Jonas Jurkūnas kvietė į pasivaikščiojimą Lukiškių aikštėje. Jo muzikinė instaliacija „Sąskambis“ pasakojo buvusias, esamas ar net būsimas Lukiškių aikštės garsines objektų istorijas. Išgirsti ir patirti dažnai tranzitiniais tampančius Lukiškių aikštės vietogarsius galėjome viso festivalio metu, naudodamiesi išmaniąja programėle „Echoes“, ir taip nebūti blaškomi kasdienės rutinos garsų, arba priešingai – ją paįvairindami.

Ar Vilnius europinis miestas? Jau kitą festivalio vakarą atsakymą į šį klausimą radome požeminėje pėsčiųjų perėjoje šalia Lazdynų ligoninės. Čia lietuvių kilmės britų violončelininkas, kompozitorius ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Antonas Lukoszevieze atliko įvietintą kūrinį violončelei ir fiksuotai medijai „Vilniaus panoramos“. Kasdien čia praeinantys žmonės tą vakarą sustojo ir tapo neįprastos vietos koncerto klausytojais. Didžiuosiuose pasaulio miestuose tai kasdienis reiškinys. Gal ir Lietuvoje dažniau išgirsime skambančias pėsčiųjų perėjas ir kitas, ne tik koncertams skirtas vietas.

Festivaliui įpusėjus jaunosios kartos kompozitorė Liepa Vozgirdaitė pakvietė į Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsį. Ši vieta dažnai siejama su pelėsio kvapu ir kadaise veikusiu naktiniu baru „Woo“, kuriame vykdavo džiazo koncertai ir jam session. Ankstesnio socialinio gyvenimo buvo galima įžvelgti tik keliose išlikusiose interjero detalėse: mini scenose, išblukusiose raudonose sienose ir buvusiuose tualetuose. „Muzika erdvėje“ šią vietą pavertė eksperimentinės ir improvizacinės muzikos scena, kurioje kūrybingi ansamblių „Three Flutes“ ir „Laivo Troupe“ muzikantai atliko Vozgirdaitės kūrinį „Hommage a technics“.

Vėsų vakarą prie buvusių Vyriausybės svečių namų Žvėryne klausytojų laukė varinių pučiamųjų ansamblis, kuris atliko Lino Rupšlaukio kūrinį „I am silent but not blind“. Kompozitoriaus pasirinkta erdvė kėlė klausimus, o atsakymų paieškos grąžino prie refleksijų apie sovietinio žmogaus mentalitetą, socialinę sanklodą ir jos dinamikos principus, psichologiją, išlikimo mechanizmus bei poetinę plotmę. Pusvalandį trukusį paties Rupšlaukio diriguojamą kūrinį įkvėpė Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“, kuriame analizuojamas žmogaus tipas – „ketmanas“, – būdingas šiai socialiniai sanklodai. Šis archetipas kūrinyje reprezentavo ir simbolizavo prisitaikančią asmenybę, kuri deklaruoja vieną dalyką, apmąsto kitą, o veikia trečiaip.

Maršrutas 10-ojo dešimtmečio automobiliu nuo galerijos „Medūzos“ – taip prasidėjo ilgojo savaitgalio renginiai. Galerijoje buvo pristatoma kompozitoriaus Andriaus Arutiuniano personalinė paroda „Counterfates“, o specialiai festivaliui „Muzika erdvėje“ pritaikyta jo kūrinio „Armen“ versija siūlė neįprastą klausymosi prieigą: klausytojai buvo vežami automobiliu Vilniaus periferinių erdvių maršrutu skambant kasetiniam grotuvui.

Po kelionės automobiliu, kuriame skambėjo Arutiuniano asmeninė įrašų kolekcija (tokia įvairi kaip ir skirtingos už Armėnijos geografinių bei vaizduotės ribų gyvenančios diasporos bendruomenės), Boriso Nemcovo skvere Žvėryne jau laukė dueto „Tykumos“ pasirodymas „Skambėti negalima tylėti“. Ši kompozicija liudijo liūdną nūdienos tikrovę – karus visame pasaulyje, kurie vyksta urbanizuotuose rajonuose. Tūkstančiai žmonių tampa savo miestų įkaitais, karo akivaizdoje miestai virsta griuvėsiais... Tačiau žmonės toliau gyvena, laikydami miestą pusiau gyvu organizmu, kuris atsinaujina, tampa vilties šaltiniu, gyvenimo pergale prieš mirtį.

Pasirodymo ašis – pianinas „Ukraina“, pastatytas ant plikos žemės, lyg tai būtų geografinė teritorija. Atlikėjai Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas pamažu dekonstravo pianiną grodami neįprastu būdu – ne klavišais, o naudodami visą instrumento struktūrą. Klavišai, tarsi Ukrainos žemės ar miestai, užgrobiami, atskiriami vienas nuo kito, buvo skaidomi ir dalijami klausytojams. Klavišams nutilus garsas vis tiek gali būti generuojamas alternatyviais būdais. Šis simbolinis klavišų dalijimas buvo tarsi kvietimas perduoti žinią apie karą ir tuo pačiu metu išsaugoti atsiminimus, neleisti nusiminti ar būti abejingiems. Performanso pavadinime „Skambėti negalima tylėti“ kablelį padėti turėjo patys klausytojai.

Šeštadienio popietę pasitraukti nuo miesto triukšmo ir šurmulio Dominykas Digimas kvietė į Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Tai viena tų Vilniaus erdvių, kur natūralus garsovaizdis susipina su miesto gausmu, nuo kurio čia galėjome atsitraukti, nors nuo jo niekada visiškai nepabėgsime. „Einant į niekur“ – komandinė meninė tiriamoji praktika, kai klausymasis pasivaikščiojant leido kitaip patirti kasdienę miesto erdvę. Maršrutus siejo tik pradžios ir pabaigos taškai. Kaupiamas miesto garsų ir vaizdų archyvas, komandos narių refleksijos ir įvairiomis medijomis užfiksuoti empiriniai įspūdžiai tapo medžiaga garso, vaizdo ir kitų formatų kūriniams. Garsinės ekspedicijos metu „Fleitų 3“ ir „Twenty Fingers Duo“ atlikėjų pastangomis iki šiol įprastas miško garsovaizdis įgavo kitą spalvą, o visi pasivaikščiojimo dalyviai tapo pasirodymo dalimi.

Žaliųjų miesto erdvių tyrinėjimai tą patį vakarą persikėlė ir į Lazdynų Pasakų parką. Buvo pristatytas vilniečių jau pamėgtas „Meno ir mokslo laboratorijos“ ir režisieriaus Gedimino Rimeikos sukurtas spektaklis-siaubo pasivaikščiojimas. Kol ausinėse skambėjo čia pat į pasimatymą parke atėjusios merginos istorija, šviesų žaidimai ir netikėtos vizualinės užuominos audrino drauge su ja keliaujantį žiūrovą.

Festivalį „Muzika erdvėje“ sekmadienį užbaigė du ryškūs Lietuvos ir Lenkijos kūrėjai – kompozitorė Onutė Narbutaitė ir lenkų choreografas bei šokėjas Pawełas Sakowiczius. Įspūdingos akustikos Liepkalnio vandens saugykloje nuskambėjęs Narbutaitės „Vėrinys“ tapo tarsi kūrinio premjera. Kūrinys mušamiesiems ir melodiniams instrumentams arba balsams parašytas beveik prieš trisdešimt metų (1995), o jo muzikinis tekstas suponuoja daugybę skirtingų garsinių pavidalų, variantišką tiek kūrinio formos, tiek atskirų detalių interpretaciją. Ši kompozicija kaskart kuriama tarsi iš naujo, atsižvelgiant į atlikėjų sudėtį ir atlikimo vietą. Festivalio „Muzika erdvėje“ kūrinio versija buvo veriama su keturiais pučiamaisiais ir dviem perkusininkais, projektuota specialiai atlikti Liepkalnio vandens saugykloje. „Vėrinio“ tekstinė materija homogeniška, savarankiška, kita vertus, jos tėkmė, forma, trukmė – paslankiai kintanti ir prisitaikanti. Tos savybės kompozitorei pasirodė ypač tinkamos šiai ypatingai erdvei. Festivalio kontekste kūrinys išsiskyrė elegantišku akademizmu ir klausytojus tarsi užbūrė. Prie to prisidėjo ir akustiškai hipnotizuojanti erdvė, įspūdingo aido garsui leidžianti atsikartoti net keletą kartų.

Po pasirodymo Varšuvoje į Vilnių atvykusi kylanti Europos choreografijos žvaigždė Pawelas Sakowiczius pristatė kūrinį „Amando“, pritaikytą Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmams. Pantomimos, performanso vyksmas referavo į tam tikrą užribį, iliuzijos santykį su realybe. Sakowiczius savo choreografijoje kartu ir konstruoja, ir niveliuoja gesto sampratą, alternatyviai stilizuodamas šokį atsitraukiant nuo jam būdingos stilistikos. Autorius pasitelkia postmodernų judesį, kuris įprastą, kasdienį veiksmą (pvz., puodelio pakėlimą) traktuoja kaip šokį. Performansui garsą sukūrusi kompozitorė Justyna Stasiowska siūlė išgirsti skirtingą puodelio kilnojimo skambesį ryte, vakare ir net tuo metu, kai niekas į jį nekreipia dėmesio. Muzika šiek tiek priminė ankstesnius Artūro Bumšteinio darbus.

Festivalis sulaukė daugybės klausytojų ir stebėtojų. Tad savitos miesto „užribio“ erdvės tapo įvietintos tikrai ypatingai – moderniu skambesiu, judesiu ir nekasdiene publikos emocija.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė