Aplink pasaulį su tango muzika

Paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 27 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje „Trio Agora“ pristatė trečiąjį savo albumą „Hotel Tango“ (išleido „Accentus Music“, Vokietija). Tai pirmas Lietuvoje pristatymo koncertas, pernai jis nuskambėjo Berlyno filharmonijoje. Albumas kurtas net ketverius metus, įrašytas Paliesiaus dvare, o jo rezultatas, sakyčiau, – tikras muzikinis epogėjus.

„Trio Agora“ muzikuoja Žilvinas Brazauskas (klarnetas), Natania Hoffman (violončelė) ir Robertas Lozinskis (fortepijonas) – klasikinės muzikos profesionalai, pelnę tarptautinį pripažinimą, nevengiantys drąsiai eksperimentuoti ir laužyti akademinės muzikos bei jos atlikimo standartų.

Einant į klasikinės muzikos koncertą galima iš anksto nuspėti, ko tikėtis. Tačiau šis vakaras buvo neįprastas. Kiekvieną kūrinį atlikėjai pristatė patys, taip gerokai suintriguodami. O ir muzika, nors jau klasika tapusio ir visiems puikiai pažįstamo tango žanro, dėl originalios aranžuotės suskambėjo netikėtai naujai. Atlikėjai įsigilino į tango istoriją, žanro ištakas, leido pakeliauti po skirtingas šalis bei kultūras.

Koncertas prasidėjo klarneto solo, su Antonio Lauro „Natalia“ iš „Valses Venezolanos“, kuris pasigirdo iš už klausytojų nugarų, – Žilvinas Brazauskas jau grodamas į sceną atėjo iš salės. Ši interpretacija subtiliu valso ritmu palydėjo į Venesuelą. Scenoje, kartu improvizuodami, prie Žilvino prisijungė Robertas Lozinskis ir Natania Hoffman, suintriguodami, kas gi skambės toliau.

Atlikėjams vis dar improvizuojant išgirdome Ernesto Lecuonos „La Comparsa“, kurį aranžavo džiazo gitaristas Mindaugas Stumbras. Melodijos nukėlė į Meksiką – Kubos karnavalą, kuriame vergams buvo leidžiama laisvai šokti ir dainuoti, tačiau pati melodija pasakojo istoriją apie vergę, kuriai nebuvo leista dalyvauti karnavale. Žilvino aranžuotas Richardo Galliano kūrinys „La Valse à Margaux“ įnešė tempo kaitos ir prancūziškos muzikos dvelksmo. Grakštus valsas ir žaisminga melodija leido atsidurti romantiškame Paryžiuje. Valsas neatsitiktinai siejamas su aistringa tango muzika. Kaip pristatydamas kūrinį sakė Žilvinas, tai buvo pirmasis šokis, šokamas vienas priešais kitą. O netrukus Roberto ir Natanios duete itin viliojančiai skambantys violončelės tonai pakvietė į tvankias Havanos gatves visiems atpažįstamame Maurice’o Ravelio kūrinyje „Pièce en forme de habanera“ (Paulo Bazelaire’o aranžuotė). Daug kartų girdėta  habanera, viena iš tango muzikos užuomazgų, koncerte skambėjo kiek neįprastai – per akademinės muzikos prizmę. Brazausko aranžuotas Rosendo Mendizábalio „El Entrerriano“ perkėlė į Argentiną, sudarydamas kontrastą savo gyvybingu tempu ir pakilia nuotaika. Su ryškiais ritmais, chromatiniais pasažais smagiai pynėsi meistriškai atliktos melodinės linijos. Ansamblis  pademonstravo šiuolaikinės muzikos atlikimo preciziką.

Suskambėję afrikietiški ritmai tarsi priminė istoriją (manoma, kad tango ištakos glūdi juodaodžių muzikoje), išgirdome ir džiazo elementų. Netikėtas Igorio Stravinskio „Tango“, atliktas Roberto fortepijono solo, vėl kvietė sugrįžti į Ameriką, kur autorius ir parašė šį kūrinį. Jau pagarsėjęs, tačiau su finansiniais sunkumais susidūręs Stravinskis leidėjo siūlymu greitai parašė kūrinį fortepijonui. Ironiška, tačiau tai vienas dažniausiai atliekamų Stravinskio kūrinių fortepijonui. Aštri ir kampuota kompozicija puikiai derėjo su sklandžia ir tekančia tango prigimtimi. Roberto fortepijonas Šv. Kotrynos bažnyčioje suskambo tarsi visas Stravinskio diriguojamas orkestras!

Pirmą koncerto dalį po XIX a. miniatiūrų aranžuočių „Trio Agora“ intriguojančiai užbaigė Natanios tėčio, kompozitoriaus Joelio Hoffmano kūriniu „Foxtrot Romeo Juliett Hotel Tango“. Tai tarsi „kūrinys kūrinyje“ – didesnės apimties, eksperimentinis, susiejantis teatrališkumo ir fluxus apraiškas. Atlikėjai visa tai iškomunikavo atskleisdami nepriekaištingą techniką solo partijose, mušdami ritmus bei dainuodami, praplėsdami trio skambesį bosiniu klarnetu ir taip parodydami savo glaudų tarpusavio ryšį, įgytą daug metų muzikuojant kartu. 

Antroje koncerto dalyje buvo atlikti Astoro Piazzollos „Keturi Buenos Airių metų laikai“ (Brazausko aranžuotė). Nuo svilinančio „Verano Porteño“ karščio iki melancholiškos „Otoño Porteño“ nostalgijos, „Invierno Porteño“ šaltumo ir pavasario atgimimo „Primavera Porteña“ dalyje „Trio Agora“ demonstravo virtuoziškumą ir suspindėjo visomis įmanomomis spalvomis. Žilvino aranžuotas puikiai žinomas Piazzollos kūrinys suskambo tarsi naujai, tačiau išlaikant pagarbą pirminei versijai. Žilvinas nustebino ne tik interpretacijomis ir aranžuotėmis, bet ir atliktu bisu – turėjome progą išgirsti Žilviną dainuojant. Skambėjo Carloso Gardelio „El Día Que Me Quieras“, kurį aranžavo džiazo saksofonininkas Karolis Šarkus. Tai buvo kvapą gniaužianti akimirka. Po koncerto niekas nenorėjo išeiti.

Naujo albumo pristatymo proga pavyko pakalbinti „Trio Agora“ muzikantus.

Kokias naujas raiškos galimybes tango žanras leido atrasti, lyginant su kitais jūsų atliekamais klasikinės muzikos stiliais?

Natania: Suteikė laisvės žaisti tyrinėjant ir atrandant tango, surandant savo muzikinę kalbą bei dialogą su pačiu žanru. Kartu atsirado daugiau atsakomybės – būtinybė pasigilinti į istoriją, į tai, ką galėtume pridėti nuo savęs, kad būtų įdomu ir nauja.

Robertas: Tango žanras klasikinės muzikos atlikėjų laikomas itin siaura niša, bet mano nuomone, tai lygiavertis žanras, turintis tiek pat įdomumo ir gelmės kaip bet koks kitas. Žiūrint iš techninės pusės – artikuliavimo niuansų, garso išgavimo, skambesio formavimo, faktūros, štrichų jame yra labai daug. Kaip ir laisvumo. Be abejo, visai kita spalva muziką nuspalvina dar ir tai, kad darome daug aranžuočių. Pavyzdžiui, grojant Žilvino aranžuotes smagu, kad galime kartu dalyvauti kūrybiniame procese.

Žilvinas: Mano tikslas – negroti tango taip, kaip mums įprasta manyti, kaip jis turi būti grojamas. Mes nesame išėję jokios tango stilistikos mokyklos. Man labai patiko muzikos ryšys su ankstesniu albumu – „Tapatybės jungtys“, kai pereiname per savo tapatybę ir transformuojame tango muziką.

Ar galėtumėte pasidalinti savo naujojo albumo įrašymo proceso užkulisine istorija?

Natania: Albumą įrašinėjome žiemą, Paliesiaus dvare. Įsivaizduokite – grojame karštą, aistringą muziką, o už didžiulių „Pasagos“ salės langų – visur balta balta, daug sniego ir šalta... Net mus filmavęs žmogus įklimpo ir pargriūvo į sniego pusnį.

Žilvinas: Įrašinėjome salėje, o pasiklausyti įrašų išėjome į lauką. Apsirengi šiltą striukę, apsiauni žieminius batus ir eini klausytis tango!

Kaip į pasirodymus įtraukiate savo asmeninę muzikinę patirtį, kad sukurtumėte išskirtinį skambesį, kuris rezonuotų su publika?

Žilvinas: Būdami patys savimi. Aš – suvokdamas, kad ne tik esu klarnetininkas, bet taip pat darau dar kažką kita ir nebijau to parodyti. Tai mano pats nuoširdžiausias projektas, į kurį sudėjau viską, ko, man atrodė, pačiam būtų įdomu klausytis. Tango – nuolat besikeičiantis stilius, kaskart vis kitoks, bent jau man taip atrodo. Stengiausi sudėti ir savo įspūdžius, patirtis, pavyzdžiui, mano Berlyno naktinio gyvenimo, kuriame yra ir technomuzikos, ir džiazo, atgarsius.

Ar jūsų koncertų programa kinta spontaniškai, pagal koncerto atlikimo vietą, erdvę, klausytojų nuotaiką? Ar esate linkę improvizuoti?

Žilvinas: Programa nėra griežtai fiksuota, turime keletą skirtingų variantų, kaip ją atlikti, – tai priklauso ir nuo vietos. Taip pat programa gana paslanki, joje yra vietos improvizacijai. Norėčiau, kad visi koncertai būtų vis kitokie, nuolatos kažką pridėti, pakeisti.

Robertas: Kiekvienas koncertas yra erdvės, laiko ir paties pojūčio adaptacija. Kai kurios vietos leidžia atlikti mažiau programos ir daugiau pakalbėti, o kai kurios – priešingai. Visuomet aptariame, kaip tai bus pristatyta. Neatliekame visos albume įrašytos programos, ją grojame su pertraukomis, pakalbėjimais, todėl ji visuomet kinta.

Natania: Programą sudarome taip, kad mums patiems būtų įdomu ją atlikti. Yra muzikos nuorodų į šiuolaikinį skambesį, į valsą, šokių muziką. Siekiame, kad būtų išlaikyta ta pati tematika, tačiau su daug skirtingų spalvų.

Klarnetas, violončelė ir fortepijonas – gana įdomus tembrų derinys. Ar galite pasidalinti, kaip ištyrėte šią garso paletę savo tango aranžuotėse, kaip sekėsi perteikti bei atliepti tradicijas ir įgyvendinti naujoves?

Žilvinas: Tango muzikos atlikėjų grupės būdavo labai mobilios, nes keliaudavo nuo viešnamio prie viešnamio, – ir apie tai sakau atvirai, nes taip buvo. Pirmųjų tokių ansamblių (dažniausiai trio, duetų) pagrindiniai instrumentai buvo klarnetas, fleita ir smuikas. Radau parašyta, kad pirmasis ansamblis buvo gitaristas ir klarnetininkas. Taip pat ir dėl istorinių emigracinių priežasčių – argentiniečiai keliavo iš Buenos Airių į Prancūziją, kur tango muzika tapo populiari, pamėgta aukštuomenės. Sugrįžus į Buenos Aires tango vėlgi turėjo kitokią vietą, jis buvo šokamas, atliekamas ne tik viešnamiuose, bet ir scenose. Atlikėjų grupės tapo pastovios – prisidėjo styginiai, bosas, bandonija, fortepijonas ir taip atsirado orkestras.

Pačioje pradžioje turėjau mintį praplėsti trio skambesį, galbūt bandonija. Vis dėlto faktas, kad pirmuosius tango ansamblius sudarė klarnetas, smuikas ir fleita, leido man likti prie mūsų ansamblio sudėties. Mes ir taip esame netipinis ansamblis, ir tai paįvairina patį tango stilių.

Natania: Mano tėtis, kurio kompoziciją grojame, būtinai norėjo, kad jo kūrinyje skambėtų bosinis ir in C derinimo klarnetai. Tad galiausiai pridėjome daugiau klarnetų.

Kaip subalansuojate improvizaciją su struktūrizuota klasikinės muzikos prigimtimi?

Natania: Mes daug neimprovizuojame, bet yra kūrinių, kai improvizacijos būna daugiau, pavyzdžiui, „La Comparsa“. Dirbant prie albumo „Hotel Tango“ teko bendradarbiauti su režisiere, kuri mums rengė videoklipą. Tai buvo įdomi patirtis, ir visiems, norintiems įkvėpti tango jausmo, siūlau jį pažiūrėti. Rengiantis albumo pristatymui Berlyne režisierė pasiūlė koncertą pradėti improvizacija. Tai buvo netikėta, bet dabar jau tapo pastovu. Na, o Žilvinas visuomet turi muzikinių improvizacinių staigmenų.

Robertas: Mūsų, „Trio Agora“, improvizacija įvyksta labiau bendrame kontekste nei harmoniškai ar melodiškai – kiekvienas koncertas grojamas kitaip negu albumo įrašuose.

Natania: Kiekvieną kartą grodami iš naujo galime sugalvoti, kad galbūt ši oktava netinka, gal reikia pakeisti kokią natą, o gal spalvą. Dirbome kartu su Joeliu Hoffmanu, Mindaugu Stumbru, Karoliu Šarkumi – jie parengė keletą kūrinių aranžuočių ir tame procese buvo daug laisvės kūrybai bei vietos improvizacijai.

Dėkoju už pokalbį.