Garsinės skulptūros Vilniaus erdvėje

Liepos 5 d. įvyko paskutinis šiuolaikinės muzikos festivalio „Muzika Vilniui“ koncertas, kuriame skambėjo vieno žinomiausių pasaulyje kompozitorių amerikiečio Michaelo Gordono kūriniai ir buvo pristatyta pasaulinė premjera, skirta Vilniaus 700-osioms metinėms. Kitą dieną, Lietuvai minint karaliaus Mindaugo karūnavimą, Vilniaus rotušėje buvo galimybė susitikti su pačiu kompozitoriumi, jį kalbino kompozitorė Justina Šikšnelytė.

Festivalio „Muzika erdvėje“ kontekste vykstančio ciklo „Muzika Vilniui“ generuojama idėja, skirta įsigilinti į garsinį ir erdvinį santykį, buvo visapusiškai išpildyta – renginys vyko Vilniaus teatro „Lėlė“ vidiniame kieme. Vietą pasirinko pats Gordonas, ryšį su Vilniumi siejantis per savo žydų kilmės šeimos istoriją, o teatro „Lėlė“ vidinis kiemas mena kažkada čia veikusios religinės gimnazijos, Vilniaus geto Žydų tarybos (Judenrato) pastatus.

Uždaras kiemelis, kurį gaubia aukšti pastatai, gausiai susirinkusiems klausytojams suteikė visiškai švarų garsinį patyrimą. Po koncerto vedėjos Gerūtos Griniūtės pristatymo stojo tylos akimirka, kai scenoje atlikti pirmąją koncerto kompoziciją „Tree-oh“ ruošėsi smuikininkės Ingrida Rupaitė, Rakelė Chijenaitė ir Toma Bandzaitytė-Puplauskė. Buvo girdėti tik praskrendančių paukščių plasnojimas ir tai nuteikė itin kontempliatyviai nuotaikai.

Smuikininkių griežimas buvo sklandžiai sinchronizuotas ir atskleidė dinamiškai plėtojamą kūrinį. Gordono kompozicijoje „Tree-oh“ buvo juntamas meistriškas tekstūros ir dinamikos balansas. Smuikų melodijos viena kitą imituoja ir susipina, taip sukurdamos sodrią ir sluoksniuotą tekstūrą, kurioje girdimas tarsi fugos balsų aidas. Besikartojantis ritminis motyvas kartu su intensyvėjančia tėkme darė hipnotizuojantį poveikį. Atlikėjos puikiai perteikė Gordono vizijos esmę bei kūrinio energiją.

Antrąją koncerto kompoziciją „Industry“ violončelei ir elektronikai atliko ukrainietis violončelininkas Viktoras Rekalo, pernai prisijungęs prie Valstybinio Vilniaus kvarteto. Kompozicijoje, prie kurios, beje, kartu su Gordonu dirbo „Radiohead“ grupės narys Jonny Greenwoodas, girdima pasikartojanti garsų seka, galinti miglotai priminti Alfredo Schnittke’s atgarsius. Vienu metu išgaunami du ryškūs garsai sukelia žemesnio tono atspalvį nei originalios natos, taip lyg slopindami vienas kitą. O pabrėžiant tam tikras frazes stryko šereliai darosi vis labiau plaukuoti, sukurdami akustiškai „iškraipytą“ garsą. Kompozicija dinamiškai tęsiama, kol stryko šeriai susismulkina ir nutyla paskutinis garsas. Ne veltui Gordono „Industry“ buvo lyginama su Jimi Hendrixo „Star Spangled Banner“, o elektronikos naudojimas griežiant violončelei yra tarsi užuomina į nužmoginantį pramoninį procesą. Kūrinys perteikia labiau niūrų ir tamsų efektą nei šventinį.

Koncerto pabaigoje į sceną žengė „LENsemble Vilnius“ (vadovaujamas kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako), kurį šįkart sudarė trombonininkai: Albinas Gražulis, Remigijus Gumuliauskas, Adrijus Alminas, Jovaras Šiekštelė, Gabrielius Songaila, Kamilė Makarevičiūtė, Rimantas Jagminas, Yiannis Bontis, Marius Balčytis. Dirigavo Vykintas Baltakas. Jie atliko taip lauktą Gordono pasaulinės premjeros kūrinį „Resonance“ (2023) devyniems trombonams, skirtą Vilniui.

Kaip minėjo pats Gordonas, pirminė kūrinio idėja buvo erdvinė, kai atlikėjai groja ne kartu ant scenos, o skirtingose vietose. Tačiau dėl techniškai sudėtingo įgyvendinimo visi trombonininkai grojo scenoje. Klausantis „Resonance“ buvo jaučiama architektūrinė kompozicijos idėja ir erdvė, kuri, kaip ir norėjo autorius, buvo užpildyta „skulptūriniais“ garsais. Gordonas dar kartą atskleidė savo meistriškumą rašant monochrominės sudėties ansambliams. Greta kūrinio medžiagoje akivaizdžių tembrinės įvairovės bei instrumentų raiškos galimybių atlikėjai taip pat pademonstravo ir savo technikos profesionalumą. Kompozicijoje derėjo minimalizmo ir eksperimentalizmo elementai su pasikartojančiais ritmais, melodijų sluoksniavimais bei dinaminiu intensyvumu.

Susitikime Gordonas prisipažino turėjęs tik 45 minutes parepetuoti su muzikantais, per repeticiją įvyko nemažai pakeitimų, tačiau pagrindinė „Resonance“ idėja buvo visapusiškai perteikta. Kompozicija žavėjo dinamine energija ir moderniais garsiniais peizažais, o minkšti trombonų tembrai išties harmoningai susiliejo su kieme pastatyta lietuvių kilmės meksikiečių menininko Leonardo Niermano skulptūra „Vilties liepsna“, skirta Holokausto aukoms atminti.