Vilniaus festivalyje – įsimintina pažintis

Turbūt neperlenksiu sakydama, kad Niccolò Paganini vardą žino milijonai žmonių, nebūtinai muzikantų. Šį smuikininką gaubiančios legendos, paslaptingi pasakojimai apie neva su piktąja dvasia susietą gyvenimą kurstė ir tebekursto kūrėjų ir paprastų mirtingųjų fantaziją. Sukurta daugybė emocingų tekstų, išliko įvairių menininkų liudijimų, pasakojimų ir net susukta meninių filmų apie Paganini pasirodymus koncertuose, kuriuose jo griežimas dažnai būdavo siejamas su antgamtinėmis jėgomis, tiesiai sakant, šėtono veikimu. Tačiau yra teigiančiųjų, kad visa tai – romantizmo laikų pramanai, kad šis muzikantas iš tiesų buvo kuklus, muzikai atsidavęs menininkas. Taip sako ir Vilniaus festivalyje pirmąsyk pasirodžiusio ansamblio iš Vienos įkūrėjas ir vadovas, bulgarų kilmės austrų smuikininkas Mario Hossenas. Be to, jis pabrėžia, jog Paganini buvo ne tik genialus smuikininkas, bet ir puikus kompozitorius, palikęs gausybę koncertų publikai nepažįstamos kamerinės muzikos, kurią laikas pristatyti, kad taptų tokia pat žinoma, kaip seniai pripažinti Paganini veikalai solo smuikui, pradedant garsiaisiais Kapričais. 

Mario Hossenas laikomas žymiausiu Paganini muzikos atlikėju ir žinovu, tačiau jo kūrybinė biografija anaiptol neapsiriboja vien tik Paganini vardu. Šis smuiko virtuozas plačiai koncertuoja kaip solistas ir groja visų epochų muziką nuo Renesanso iki džiazo. Jo koncertų geografija, nusidriekusi per Europą, pasiekė Amerikos ir Azijos žemynus, o koncertų partneriai – žymūs orkestrai. Turtingoje smuikininko įrašų kolekcijoje, su kuria siūlau susipažinti oficialiame atlikėjo interneto puslapyje, greta Paganini opusų gausu įvairių epochų kompozitorių kūrinių.

Vilniaus festivalyje koncertavęs „Paganini Ensemble Vienna“ susikūrė 2016 m. firmai „Dynamic“ pasiūlius įrašyti neskambėjusius Paganini kvartetus, skirtus smuikui, altui, gitarai ir violončelei. Tam tikslui Hossenas ir subūrė talentingų muzikantų ansamblį, kurio meistriškumu įsitikinome koncerte birželio 4-ąją. Greta įkūrėjo – puiki altininkė, tarptautinių konkursų laureatė, garsių orkestrų dalyvė Marta Potulska, koncertuojanti violončelininkė Liliana Kehayova, dažnai pasirodanti ir su Hossenu, atliekant dvigubus solinius koncertus, ir vienas geriausių Austrijos gitaristų, Tarptautinio Prancūzijos radijo gitarų konkurso pirmos vietos laureatas Alexanderis Swete. 

Žinoma, kad Paganini buvo įvaldęs ne tik smuiką, bet ir visus šį ansamblį sudarančius instrumentus, išskyrus violončelę. Paganini biografija liudija, kad dar iki smuiko mažutį sūnų tėvas pamokė groti mandolina, o gitara jis susižavėjo jau būdamas žinomas smuikininkas, koncertuodamas Europos miestuose, kai Paryžiuje susipažino su gitaros virtuozu Ferdinandu Carulli, o Vienoje – su Mauro Giuliani. Vis tiktai viešų koncertų gitara Paganini nerengė, bet savo sukurtus gitaros trio ir kvartetus pagrodavo uždarame draugų rate. Gitarai solo jis yra sukūręs maždaug šimtą kūrinių!

Apie Paganini kaip altininko karjerą yra užfiksuotas įdomus pasakojimas, susijęs su artimu jo bičiuliu kompozitoriumi Hectoru Berliozu. Šis, susižavėjęs žinoma lordo Byrono poema, kūrė simfoniją „Haroldas Italijoje“. Tuo metu Paganini, norėdamas praplėsti savąjį alto repertuarą, paprašė Berliozo sukurti jam kūrinį. Šis minėtos simfonijos pirmoje dalyje didelę solo partiją parašė altui ir perdavė natas Paganini, kuris jas peržiūrėjęs atsisakė kūrinį atlikti. Esą alto partijoje per daug pauzių, jis per ilgai tyli, o turėtų soluoti visą laiką...

Jei jau paminėjau artimą Paganini bičiulį Berliozą, buvo ir antras toks –  Gioacchino Rossini, su kuriuo Paganini siejo artima draugystė. Paganini pažinojo ir jo griežimą girdėjo kone visi žymiausi XIX a. kompozitoriai, dailininkai ir rašytojai, tarp kurių – Heinrichas Heine ir Wolfgangas Goethe. Nevardydami visų, nepamirškime, kad Ferenco Liszto fortepijono technikos atradimams, ypatingam jo virtuoziškumui lemiamą įtaką padarė girdėti Paganini koncertai, kuriuose greta sukrečiančios muzikinės ekspresijos genialusis smuikininkas demonstravo stulbinančius virtuozinius triukus, atskambėjusius Liszto „Fantazijoje Paganini Campanella tema“, „Mefisto valse“ ir kituose opusuose.

Grįžtu į žavų koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Programa, kurią pateikė Paganini ansamblis iš Vienos, suteikė nedažnai patiriamą klausymosi komfortą, kai atliekama muzika suskamba idealiai, nejauti atlikėjų darbo, pastangų ir įtampos, o vien tik nepaprastą muzikavimo džiaugsmą ir žavėjimąsi kiekvienu grojamos muzikos taktu. Koncertą pradėjusiame Kvartete a-moll, op. 4 Nr. 1, nuo pirmųjų smuiko ir jį sekusio alto taškuoto ritmo taktų (Introduzione) dėmesį telkė raiški frazių artikuliacija, lakus instrumentų skambesys. Jau po kelių akimirkų tapo aišku, su kokio aukšto lygio muzikantais susitikome. Toliau skleidėsi Paganini muzikos melodingumas, emocingumas, išmonė, išryškėjusi variacijose. Suklusome vienoje iš variacijų pasigirdus romantiškam ekspresyviam violončelės balsui. Visi atlikėjai jau pirmajame programos kūrinyje atsiskleidė kaip puikų skonį ir lakią fantaziją sukaupę muzikantai, ką jau kalbėti apie jų virtuoziškumą, kurio prireikė ir kituose opusuose.

Tercete D-dur smuikui, gitarai ir violončelei, be išraiškingų smuiko ir violončelės melodijų, sužavėjo juvelyriškai atliktas gitaros epizodas, kurio klausydama pagalvojau, kad kone pirmą kartą filharmonijoje girdžiu tokį virtuozišką grojimą gitara, kai aiškiai suskamba kiekvienos frazės smulkiausia nata. O koks skambus į salę sklindantis šio instrumento garsas!

Po pertraukos klausėmės Temos su variacijomis (pagal Paganini Kapričą Nr. 24). Čia visą meistrystę atskleidė ansamblio vadovas Hossenas, variacijas atlikęs su didmeistrio užmoju. Beje, gal verta priminti, kad šio Kapričo tema žavėjo daugelį kompozitorių, sukūrusių savas variacijas. Tai Robertas Schumannas, Johannesas Brahmsas, Sergejus Rachmaninovas, Witoldas Lutosławskis ir kiti. Tarp programoje suskambėjusio paskutinio Kvarteto Nr. 9 D-dur buvo įterptas šiuolaikinis opusas, susijęs su ansamblio įkūrėju. Tai austrų kompozitoriaus Rainerio Bischofo (g. 1947) Gitarrenquartett „Nicolo“ premjera. Kaip paaiškino ansamblio vadovas, šis kūrinys dedikuotas jo naujagimiam sūnui. Dodekafonine technika sukurtas opusas buvo atliktas tiksliai ir sukauptai, o jo garsinė paletė klausytojams pademonstravo, kaip per du šimtmečius pasikeitė kūrėjų vartojama muzikinė kalba.

Būtų įdomu sužinoti, ką apie tai galvojo ar apskritai pamąstė pilnutėlė salė publikos, kurios dalis, regis, koncerte lankėsi apskritai pirmą kartą ir, nepaisydama kultūringos daugumos, per visą koncertą įkyriai plojo tarp kūrinių dalių. (Atsiprašau, pirmąsyk iš tiesų esu sumišusi dėl drąsių naujokų nereagavimo į publikos daugumą, kuri puikiai žinojo, kada galima ploti.)

Nenuostabu, kad programai pasibaigus publika nenorėjo skirtis su atlikėjais. Sulaukėme įspūdingo biso – Penktojo kvarteto finalinės dalies baigiamojo epizodo, dar kartą sužavėjusio smuikininko ir viso ansamblio darna ir žaižaruojančiu virtuoziškumu bei muzikavimo džiaugsmu. Tikiuosi, kad šis ansamblis ateityje dar ne kartą pasirodys Vilniuje.